Išlipęs iš lėktuvo Auklande net prisimerkiau nuo žalumos ir plieskiančios saulės. Juk prieš mažiau nei porą parų lėkėm per pusnis Lietuvoje. O čia gal 30 laipsnių. Pirmas dalykas, kas krito į akis - žmonės čia gana atsipalaidavę, daug kas vaikšto basi. Net gaisrininkai gaisrinėje vakar sėdėjo ant kilimo basi, kai mes pas juos užsukom paklausti kelio.
Bet gal šiek tiek nuosekliau. Iš lėktuvo - tiesiai į dviračių nuomą, kur turėjo būti mūsų paruošti dviračiai. Deja, meistrai turbūt buvo per daug atsilpalaidavę ir nieko rimto neparuošė. Čiumpam pirmus pasitaikiusius dviračius, persisukam kai kurias detales, šokam į autobusą, nes vairuotojas jau bamba, kad vėluojam, ir lekiam į šiaurę, į Cape Reinga kyšulį.
Kelionės pradžia šiek tiek skubota, bet nuotaika gera. Susipažįstam su kitais, nusiteikusiais minti per Zelandiją. Pusė lietuvių, pusė lenkų ir keletas labai smagių pagyvenusių zelandiečių, kurie turi ką papasakoti.
Cape Reinga, prieš lipant ant dviračių išklausom maorių moteriškių maldelę už mūsų sėkmingą kelionę maorių kalba (nors ritmas skamba panašiai į lietuviskus poterius). O tada jau šokam ant dviračių ir lekiam. Smagu!
Kraštovaizdis panašus į Lietuvą vasara, tik labiau kalvotas. Gavosi karvės, avys, vienas kitas strutis. O mes minam, stojam nakvynėm, valgom, miegam, keliamės, kraunamės daiktus, ir vėl minam. Pamažu pagaunam žygio ritmą ir kuo toliau tuo lengviau šokti ant dviračių :) Kas dieną numinam po 60-80 km, vakar į Auklandą numynėm apie 120km. Šiandien čia poilsio diena.
Iš įdomesnių nuotykių - ant vieno kalno išlakstė į dalimis mano dviračio bėgių permetėjas, sustojo škotas Bobas, su juo suradom kai kurias dalis, iš jų susirinkau šiokį toki permetėją ir numyniau apie 30km. Vakare gavau kita sulūžusį dviratį ir kurio "amputavau" gerą permetėją ir dabar mano dviratis reanimuotas rieda toliau.
Užvakar važiavom pro didžiulų medžių "kauri" mišką. Tikrai stori ir labai seni, iki kelių tūkstančių metu senumo. Jų nedaug belikę, saugomi. Zelandiečiai pasakoja, kad jie savo kiemuose turi pasisodinę jaunų kaurių. Gal po kelių tūstančių metų jie irgi panašiai atrodys kaip tame miške ;) Šiaip kauris - sakingas medis. Po juo ir ant jo randa gintaro, tiksliau "gumos", taip jie vadina tą savo gintarą. Jis labai panašus į mūsiškį, bet šiek tiek skiriasi, nes ko gero yra "jaunesnis". Nupoliravus keičia spalvas, nes iš jo garuoja vanduo.
Mobilaus ryšio dažniausiai nebūna, tik miesteliuose. Internetas labai brangus, todėl prie jo prisėdau tik antrą kartą per savaitę. Ir žiūriu, kad sunkoka čia viską suspėti - ir bilietus atgal nusipirkt, ir nuotraukas sukelt, o jau reikia lėkt vakarienės ruoštis. Tai reikia baigti šitas rašliavas.
Dalį nuotraukų sukėliau čia, į FB greitai įdėti nepavyko:
P.S. Reikia užfiksuoti mūsų vieno iš vyriausių dalyvių, Rimanto, smagią kibernetinę mintį numynus 80km: "Kaip seniau kišdavo visiems tuos marksizmus, lenininizmus privalomai, dabar windowsizmas mokyklose. Išmoksta su visokias windowsais dirbti, o po to su normaliom linuxinem sistemom nemoka." :)
