Skudutis Ant Gastrolių

Darbštūs keliautojai

2011-03-28T14:15:00.005+03:00

Šiandien tranzavau iš Queenstown iki Lake Tekapo. Vaizdai, kaip visada, nepakartojami, bet pagalvojau, gal parašysiu šiek tiek apie per vieną dieną sutiktus žmones – gal kam bus įdomu, koks čia vaizdelis.

Pirmas vairuotojas buvo jaunas šveicaras, kuris atsikraustė prieš porą metų. Jis yra profesionalus mechanikas, taiso sunkvežimius. Važiavo į Dunedin, nes ten rado pirkėją savo smagiam autobusiukui. Atgal sakė grįš tranzu. Mėgsta "skydive'inti" – šoki iš lėktuvo ir apie minutę krenti laisvu kritimu, gali išdarinėti visokius triukus.

Toliau, jauna švedė, kuri jau irgi apie porą metų čia. Iškeliavo pasibastyt po pasaulį ir nusėdo Zelandijoj. Dirba padavėja mažame miestelyje Tarras.

Paskutiniai mano vežėjai – šaunūs izraeliečiai. Puikiai žino Lietuvą, krepšinį, Sabą, Šarą ir t.t. Gerai žino ir Lietuvą, nes vienas gimes Maskvoj, kitas – Moldovoj. Keliauja po Zelandiją pusę metų, po armijos, kaip ir daugelis izraeliečių. Po to studijuos. Sustojam prie Pukaki ežero, vanduo lygus kaip ledas, o ant kranto pilna plokščių akmenų, todėl pradedam mėtyt "varlytes". Maskvietis sako, kad "varlytes" mėtyt jį išmokė latviai, kai kažkada senai jis ten buvo teniso stovykloj. Mokom ir moldovietį, kaip tai daryti :) Galvoju, nejaugi čia baltiškas triukas tos varlytės? :)

Stovyklavietėj pasistatau palapinę, užeina lietus, todėl pėdinu į poilsio kambarį ir drybsau ant fotelio. Po kiek laiko įsiveržia jauna vokietė ir stebisi ko aš čia prietemoj sėdžiu. Kaip ir visus kitus, ją labai stebina, kad aš iš Lietuvos. Ji katik baigus mokyklą iš prieš pusmetį iškeliavo metams į Zelandiją, pagalvot ką norėtų veikti toliau. Nusprendė sudijuoti geografiją ir turizmą, kad galėtų toliau keliauti. Dirbo ir dirba įvairiuose hosteliuose. Dabar dirba prie Christchurch. Pasakojo apie žemės drebėjimus, kiek jų čia jautė :)

Pėdinu į supermarketą nusipirkt "šiobeito" ir po to užsuku į vietinį bariuką išlenkt bokaliuką tamsaus alaus. Barmenas pakalbina, užsišnekam – pasirodo jis suomis. Jam aš pirmas sutiktas lietuvus, bet aš ne mažiau nustebęs – suomio čia dar nebuvau susitikęs. Tai va, ji dirba barmenu ir laukia žiemos. Tada važiuos į Wanaką snowboardint.

Na o paskutiniai su kuriais paplepėjom – porelė vokiečių, kurie keliauja aplink pasaulį. Buvo Kinijoj, Australijoj, prieš kelias dienas atskrido čia, išsinuomavo kemperiuką ir keliaus mėnesį.

Va tokia čia publika. Taip kad, jei sugalvosit kas daryt pertrauką "tvarkingame" gyvenime, panašu, kad čia pasiprašius darbo vizos galima visai smagiai metus pagyventi. Be šitų aprašytų dar sutikau daug britų, čekus, urugvajiečius kurie būtent taip čia keliauja.

Taip pat galima paminėti terminą "woofers" – tai pagalbininkai fermose, kur gauna nakvynę ir pavalgyt už keleto valandų darbo per dieną.

Nuotraukos

Milford Sound - it's a must ;)

2011-03-26T06:04:00.007+02:00

Milford Sound - turbūt labiausiai išgirta N.Zelandijos vieta. Tai fiordas pietinės salos pietuose, Fiordlande. Į jį (kaip Pietų Amerikoj į Makčiupikčių) suplaukia visi keliautojai ir turistai :) "It's a must!" - sakė man Tonis, rodydamas vietas kur verta užsukti. Nors ir abejojau ar ten važiuoti, bet jau ir aš ten buvau, ir tą grožį mačiau, ir nesigailiu važiavęs.

Šiaip Milford Sound nėra vienintelis toks gražus. Čia, pietuose, yra daugiau nuostabių fiordų, pvz. Doubtful Sound . Turbūt įdomiausia būtų praeiti kokį žygelį čia pėsčiomis, bet mano laikas į pabaigą, todėl aš apžiūrėjau greituoju būdu - iš laivo.

Keletas įdomesnių detalių - man buvo neaišku, kodėl tuos fiordus jie vadina "sounds", o ne "fiords". Pasirodo pirmieji atradėjai apsišovė - galvojo, kad tuos griovius išgriaužė upės, o ne ledynai, dėl to pavadino "sounds". Šiaip ir Kukas šitoj vietoj buvo pramovęs - jis, piešdamas pirmą žemėlapį, nepastebėjo fiordo ir užbrėžė kranto liniją, dėl to Milford Sound buvo atrastas tik po 50 metų.

Nuotraukos čia

Pagaliau, autostopas pietų pusrutulyje! (Vėl)

2011-03-24T12:38:00.007+02:00

Taip, atsimindamas smagų tranzą per Argentiną ir Čilę, su nekantrumu laukiau šio etapo. Ir štai, nusileidę nuo Angelo ežero sukertam vištą su Dainora ir Konstantinu, atsisveikinam ir aš vienas žygiuoju tranzuoti. Net keista kaip paprastą, po visų dviračių, kemperių ir nuomotų mašinų.. Atremiu kuprinę į stulpelį, iškeliu kairę ranką (va čia tai neįprasta), ir laukiu :) Jau vėloka, mašinų nedaug, visi pilni ir niekas nestoja. Niekis, pabandysiu rytoj, šiandien jau ir taip nužygiavom 18km gal aršiais kalnais, gal užteks vienai dienai.

Kitą dieną sekasi kurkas geriau – pora britų mane paveža gerą gabalą, iki Greymouth miestelio. Kaip tik ten ir norėjau. Čia aš susiorganizuoju poilsio dieną :) Jaukiame, afro stiliaus hostelyje skalbiuosi, verdu košę, plaukioju kajaku po ežerą ir važinėju dviračiu(!). Juos čia duoda nemokamai. Pats Greymouth miestelis kaip išmiręs. Vidury darbo dienos gatvės tuščios, žmonių irgi beveik nesimato. Kitiems keliautojams gal nuobodu, bet man čia labai patinka :) Kažkuo primena Uyuni miestą Bolivijoje. Puiki vieta poilsio dienai :) Vakare, jau sutemus, numinu į uostą ir gaunu "dovanėlę" – tarp 2 kalnų teka didžiulė pilnatis. "Ground control to major Tom, ground control to major Tom... 3.. 2.. 1.." Ko daugiau norėt :)

Iš Greymouth op op op ir jau prie Fox ledyno. Vienas iš vairuotojų – maoris, buvęs žvejys. Daug pripasakojo kaip gaudydavo giliavandenes žuvis, kaip gyveno saloje su 300 gyventoju. Iš jo išpešu paprastą žuvies kepimo receptą – nusibodo makaronai :)

Fox'e pasiskaičiuoju kiek man čia liko dienų ir, nieko keisto, – per mažai pamatyti viską ka noriu. Taigi nesnaudžiu, iš pat ryto išsinuomoju dviratį, minu prie ledyno liežuvio. Gražu. Kiti lipa su grupėm ant jo, bet savarankiškai labai draužiama. Tada dar numinu iki ežerioko, kuriame yra salelė vadinama "veidrodine". Iš jos tikrai neblogas vaizdas, kalnai atsispindi ežere. Kai antys tupia į vandenį truputi nustembu, kaip jos sudrumstė tokią "atvirutę".
Ilgai nelaukdamas aš vėl kelyje, šiek tiek ilgiau pastovėjęs gaunu smagią kompaniją. Vairuotoja vokietė su nuomota mašina, kuri niekada neimdavo autostopininkų kažkokiu būdu paėmė vieną prieš porą dienų ir nuo to karto negali pravažiuoti nei pro vieną :) Tai ir kraunasi mus kol prisipildo mašina. Be manęs dar olandas ir čekas ;) Smagiai atlekiam iki Queenstown.

Išlipęs Queenstown prieigose prie kelio link legendinio Milford Sound, sprendžiu dilemą. Važiuoti pamatyti Zelandijos "Makčiupikčiu" atitikmens ar ne? Laiko liko ant ribos. Jei tranzuoti sektųsi sunkiai, po to gali tekti gan skubiai kapstytis atgal į Christchurch. Stoviu atsirėmęs į stulpą ir galvoju. Galiausiai sprendimas toks – patranzuosiu gal 15-30 min, jei niekas nesustos, žygiuosiu į miestą. Iškeliu ranką ir.. Fortūnai šitas veiksmas patinka :) Ji išsišiepė, turbūt iki ausų. Iš karto stoja moteriškė su autobusiuku pilnu pudelių. Ji – vietinė meninkė, turi daug galerijų abiejuose salose. Keliauja, tapo. Supažindina su savo šunimis, stojam prie ežero, išsitraukia stebuklingą "Termosette" – kareiviškas zelandiečių išradimas kavai virti. Išsiverdam kavos ir lekiam toliau. Kryžkelėje susitinku su ispanu, kuris jau pusę metų trinasi po salą, dirba vynuogynuose, soduose ir pan. Kartu sustabdom pagyvenusią kanadientę, kuri lėtai, bet labai įdomiai pasakoja, kad ji kilusi iš Zelandijos. Ji čia dažnai atvažiuoja, pasiima savo senutį, iš tėčio paveldėtą, kemperį ir keliauja. Tai va tų dviejų malonių ponių dėka aš jau Te Anau miestelyje, Milford Sound prieigose. Geriau ir būti negali. Einu į supermarketą pirkti žuvies, kurią kepsiu vakarienei. Ir pasirodo gali būti geriau :) Prie kasos kažkas mane iš nugaros sveikina. Atsisuku – ogi pirmas, prieš kelias dienas mane pavežęs vairuotojas britas ;)

- Labas, rytoj važiuoji į Milford Sound?
- Taip.
- Galiu pavežti, nori? :)
- Why not! ;)
- Tai susitinkam 8:00.

Tai va, toks autostopas pietų pusrutuly :)

Daugiau nuotraukų čia...

Pietine sala, man cia patinka

2011-03-16T13:22:00.005+02:00

Taip. Cia tikrai grazu, bet pabandysiu is eiles. Velingtone atsisveikinau savo
nuomotu Pegeut dviraciu. Nuostabu, kad tas senukas ganetinai gerai atlaike virs
1000km isbandyma. Daug kas netikejo, kad jis istemps :) Taip pat atsisveikinom
su zygeiviais, kurie is Velingtono pasuko atgal namo. Tuo paciu ir kovo 11
atsventem.

Taigi, sitas etapas baigtas, laukia pietine sala, i kuria sudejau daug vilciu.
Planavau keliauti 3 savaites vienas savarankiskai, bet netiketai lietuve
Karolina su lenku Michal surezge klastinga plana ir pasiule man - savaitei
nuomotis minivena ir pakeliauti kartu. Planas idomus, pasitikrinau - mano
savarankiskoms klajonems vistiek lieka laiko, tai kodel gi ne :) Pirmas darbas -
susirasti minivena. Ju cia gausybe. Ir prabangiu, ir su grafiti, ir su maoriskais
rastais, ir space shuttle ir Judy, zodziu, akys raibsta. Velingtono uoste
zvejodami nemokama wifi apsistojame prie "Wicked" - ispaisytu kemperiu uz
nebloga kaina - 330NZD uz 5 dienas. Tik ji reikia pasiimti is apgriuvusio
Christchurch. Taigi, kita diena anksti ryte keliames i pietine sala, ten uoste
mums netiketai nusisypso sekme - pereje per kelias automobiliu nuomos kompanijas
randame automobilio "relocation" i Christchurch porai dienu uz 50NZD. Geriau ir
buti negali. Griebiame ta masinyte, sukisam daiktus ir lekiam i pirma
pasitaikiusi pliaza. Vairuoti gaunu pirma as, o issukis neblogas - eismas kaire
puse, automatine greiciu deze (kuri man nera labai iprasta), bet pora kartu
ismynes "sankaba" stengiuosi to nebekartoti ir sekmingai lekiam keliu per
sausa pilksva zole apaugusias kalvas.

Pliaze mes su Michal verdam arbata, grauziam sausainius, o Karolina tuo metu
mina savo dienos norma. Ji profesionali MTB sportininke, todel turi per diena
bent pora valandu intensyviai pralekti. Is pliazo jau nakti nuvaziuojame i
Kaikoura, kur, zmones sako, netoli nuo kranto sukiojasi banginiai, delfinai kiti
jiems prijauciantys. Is ryto lipam i banginiu medziotoju, oi, stebetoju laiva
ir sokinedama per bangas plaukiam iskoti grobio. Ilgai netrukus pamatom fontana
is vandens. Maoris kapitonas stabdo laiva ir palengva priplaukia prie milzino,
kuris ne ka trumpesnis uz musu laiveli. Tiesa, matosi tik banginio nugara, bet
vient tai jau gniauzia kvapa. Ypac kai girdisi jo snopavimas. Bet smagiausia
dalis dar laukia - pailsejes milzinas kelis kartus giliai ikvepa ir neria gilyn
pamojuodamas uodega. Smagu. Plaukiam ieskoti kito. Netoliese randam dar viena -
siuzetas tas pats, pakvepuoja ir neria gilyn. Po to dar vienas. Kapitonas
nusprendzia, kad triju uzteks ir plaukiam ziureti ruoniu, kurie apsistoje
salelej prie kranto. Apziurim kelis, ir pakeliui i uosta dar susitinkam delfinu
banda. Va cia tai reginys. Gal 100 ar daugiau delfinu sokineja, sinchroniskai
plaukioja ir siaip siunta kaip tik ismano. Pamate musu laiva is karto plaukia
artyn, pradeda lenktyniaut, sokineti, nardyti po juo. Zodziu...

Ekskursija baigiasi. O mums negana, nuvaziuojam i netoliese esanti pliaza, kur
apziurim dar kelis besiilsincius ruonius. Mes su Michal prie ruoniu uzgaistam
del to gaunam bart nuo Karolinos, nes praradom laiko pajuti ir per tai nuplauke
jos treniruote. Pazadam pasistengti daugiau taip nedaryti ;) Nakvojam miestelyje
su karstais baseinais, o kita diena lekiam iki Christchurch, kur apynauja Honda
iskeiciam i daug jaukesni smarkiai aptrinta ir apipaisyta Wicked autobusiuka.
O su juo leidziames i salos giluma, i kalnus. Senolis ikalnese siek tiek stena,
bet atkakliai ropoja aukstyn. Viduje Lenono portretas, svento Pijaus lipdukas su
uzrasu "saugok mus" ir raginimas nepasikuklinti parasyti linkejimu kitiems
keliautojams ant autobusiuko lubu (ten ju jau ne vienas). Oficialus autobusiuko
vardas "Lucy in the sky". Bent jau taip ant rakteliu ir priekinio stiklo
parasyta. Zodziu, su situo zverim lenkiam vingiuotais kalnu keliais ir
negalim atsistebet besikeiciancias vaizdais. Kas 50km sitoj saloj smarkiai
pasikeicia krastovaizdis - kalnus keicia sleniai ir kitokie kalnai, apdziuvusias
pievas - miskai su keistais medziais, po to zalios pievos. Stojam atsitiktinam
kempinge, einu pirmu pasitaikiusiu takeliu i miska - ten melyna upe, smilgos
aukstesnes uz mane, stori medziai su mazai saku. Kazkas nenusakomo :) Prie upes
sedi kazkoks keliautojas ir skaito knyga, kitas zvejoja. Kol Karolina sportuoja
mes issiverdam kukuruzu pagal kivio Bilo recepta.

Vakar atvaziavom i daugelio isgirta Abel Tasman parka siaureje. Cia oras geras, todel mes su Michal iskeliaujam porai dienu pasivaikscioti pajuriu vienu is
Zelandijos "great walks" - gerai paruostu takiuku per kalnus su suzymetomis
nakvynes vietomis, tuoletais ir pan. Gali skambeti gan prabangiai, bet visi
sitie patogumai istipsta "dziungliskame" miske ir jautiesi gerokai atitrukes
nuo civilizacijos. Kai kuriose vietose atoslugio metu galima kirsti kampa. Taip
ir daram, nusimove batus zygiuojam per silta kose, aplink miguliuoja mazi
krabiukai, kurie skuba sleptis savo mazuose urveliuose dumble. Smagiai pazygiave
su Michal atsisveikinam - jis liks dar vienai nakvynei, o as grisiu i miesteli.
Tikiuosi dar turesiu progu taip "pahaikint", o jie jau sestadieni isskrenda is
pietines salos. Tiesa, grizimas is pasivaiksciojimo irgi smagus, pakrante
kursuoja vandens taksi - laivelis, kuris stoja tam tikruose pliazuose. Sedu i
ji, prasisuka jau matyti pliazai (tik is vandenyno puses) ir stai musu
miestelis. Panire iki puses vandenyje stovi traktoriai. Prie vieno is tokiu
priplaukia musu "taksi". Ji pririsa ir traktorius tempia. Galvojau nutemps
per sekluma iki kranto. Kur tau, vanduo baigiasi, traktorius suka i kelia ir
rieda toliau. Kapitonas visus ramina - palaukit, nelipkit, vaziuojam iki
paskutines stoteles. Pasirodo laiva ant ratuku uzsodino :) Va taip.

Siam kartui tiek. Ispudziu daug, nes si sala tikrai ypatinga.

Nuotraukos

Kia ora

2011-03-11T08:12:00.007+02:00

Kiekviena rytine marsturo apzvalga 7:30 Brian'as pradeda maoriu pasisveikinimu "kiora". Mes jam atsakom "kia ora", isklausom, issidalinam zemlapiukus, sukertam pusrycius - kas miuslius, kas prabangia kiausiniene, ir minam. 100 kilometru per diena jau net vyriausiems musu dalyviams nebeatrodo daug. Velingtonas nebetoli, o ten beveik puse dalyviu baigia savo pasirodyma, todel visi nori pasimegauti paskutiniais kilometrais.

Nuo paskutinio mano iraso Auklande jau nemazai nuriedejom, todel yra rasyti butu
daug, bet pabandysiu glaustai :) Vaizdai vaziuojant i pietus nuo Auklando
smarkiai pasikeite - prasidejo atvirukiniai peizazai. Pirma nakvyne buvo
nerealioj vietoj prie vandenyno. Netycia i ta nakvynes vieta atvaziavau pirmas
(kiti praleke posuki), tai ilgai negalvojes uzemiau musu grupelei vieta tarp dvieju didziuliu
Pahutakaua medziu. Dar juos vadina kalediniais medziais, nes cia per Kaledas
jie zydi. I tuos medzius ryte susikore visi pasifotografuoti, kai kas nepatingejo
ir dvirati isitempt.

Toliau riedam pavejui iki Rotorua miesto, kur ant kiekvieno kampo burbuliuoja
karstas purvas ir virsta garai. Net kempinge uz kokiu 10m nuo palapines tokia
kose verda. Pagalvojau, va, cia butu paprasta su sildymu, imeti vamzdi i tokia
kose, suki vandeni, ir visas namas siltas garantuotai...

Vaziuojant siaurej buvo silta, net karsta, o va traukiant i pietus Zelandija
parode savo atsiauresne puse. Gal kokias 4 dienas is eiles mus merkia lietus,
o galiausiai nakti temperatura nukrenta iki 2 laipsniu ir atsegant palapine byra
ledukai nuo sonu (panasiai kaip mums Armenijoj prie Sevano ezero).

Na bet isbandymai neveltui - net minant i Tengeriro pereja per veja ir lietu su
krusa pradeda darytis itartinai grazu. Kai sustoju
nufotografuoti, lenke Ula raitosi is juoko - ka tu fotografuosi, juk pirstai is
salcio nebesilanksto :) Is tikruju, jau uz kiekvieno posukio vaidenasi kavines
mirazas, kur gautumem siltos arbatos, bet deja net tikra kavine uzdaryta.
Siaip ne taip issiprasom karsto vandens netoliese esancio kempingo, patys
pasidarom pora puodeliu arbatos, gal 8-se prasukam juos ir truputi susile minam
toliau. Lietus nustoja, islenda saule ir uz posukio atsiveria pritrenkiantis
vaizdas. Nu bet tikrai pritrenkiantis - Tengeriro vulkanas kyso apsuptas debesu,
o priesais ji driekiasi zydincios pievos. Sunku patiketi, kad pakilus gal 600
metru viskas taip pasikeite... Nakvojam ugnikalnio slaite, o kita ryta oras
palankus, tai kariames aukstyn. Slaitai idomus - sustinge lavos liezuviai,
upeliai, zydincios samanos. Virsuje ilgai neuzsibunam - kosia stiprus vejas,
o dar reikia numinti apie 50km.

Tiesa, nakvojant vulkano slaite patiriam nedideli nuotyki - apie 4 ryto uzkaukia
sirena. Pakaukia kuri laika ir nutyla. Kadangi toks laikas lyg ir ne pats
tinkamiausias bandymams, todel kai kurie atsikele susirenka pasiaiskinti kas
vyksta, pastudijuojam lapelius ant sienu, kuriuose rasoma, kur eiti, kai bega
lava ir pan. Bet jokia lava nebega, tai einam toliau miegoti. Pasirodo gretimam
viesbutyje neteisingai suveike gaisro signalizacija :)

Is aukstumu riedam kalnais zemyn. Aplink matosi vis daugiau aviu, kurias, kai reikia,
gudrus sunys moka suvaryti i aptvarus. Karviu cia jau gerokai maziau negu siaureje.

Na uzteks rasyti - rytoj mano paskutine diena ant dviracio, vakare turetumem
pasiekti Velingtona.

Publikuosiu veliau, nes kempinguose internetas nepigiai kainuoja.

Labanakt!

Nuotraukos 1

Nuotraukos 2

P.S. Linkejimai is civilizuoto Velingtono - jaukus miestas. Vakar cia sekmingai finisavom ir darem atsisveikinimo vakara bei kovo 11 paminejima. Ta proga "kivis" Bilas pagamino patiekala is saldziu bulviu "kumara".

Pirmi kilometrai dviračiais

2011-02-28T06:07:00.008+02:00

Išlipęs iš lėktuvo Auklande net prisimerkiau nuo žalumos ir plieskiančios saulės. Juk prieš mažiau nei porą parų lėkėm per pusnis Lietuvoje. O čia gal 30 laipsnių.

Pirmas dalykas, kas krito į akis - žmonės čia gana atsipalaidavę, daug kas vaikšto basi. Net gaisrininkai gaisrinėje vakar sėdėjo ant kilimo basi, kai mes pas juos užsukom paklausti kelio.

Bet gal šiek tiek nuosekliau. Iš lėktuvo - tiesiai į dviračių nuomą, kur turėjo būti mūsų paruošti dviračiai. Deja, meistrai turbūt buvo per daug atsilpalaidavę ir nieko rimto neparuošė. Čiumpam pirmus pasitaikiusius dviračius, persisukam kai kurias detales, šokam į autobusą, nes vairuotojas jau bamba, kad vėluojam, ir lekiam į šiaurę, į Cape Reinga kyšulį.

Kelionės pradžia šiek tiek skubota, bet nuotaika gera. Susipažįstam su kitais, nusiteikusiais minti per Zelandiją. Pusė lietuvių, pusė lenkų ir keletas labai smagių pagyvenusių zelandiečių, kurie turi ką papasakoti.

Cape Reinga, prieš lipant ant dviračių išklausom maorių moteriškių maldelę už mūsų sėkmingą kelionę maorių kalba (nors ritmas skamba panašiai į lietuviskus poterius). O tada jau šokam ant dviračių ir lekiam. Smagu!

Kraštovaizdis panašus į Lietuvą vasara, tik labiau kalvotas. Gavosi karvės, avys, vienas kitas strutis. O mes minam, stojam nakvynėm, valgom, miegam, keliamės, kraunamės daiktus, ir vėl minam. Pamažu pagaunam žygio ritmą ir kuo toliau tuo lengviau šokti ant dviračių :) Kas dieną numinam po 60-80 km, vakar į Auklandą numynėm apie 120km. Šiandien čia poilsio diena.

Iš įdomesnių nuotykių - ant vieno kalno išlakstė į dalimis mano dviračio bėgių permetėjas, sustojo škotas Bobas, su juo suradom kai kurias dalis, iš jų susirinkau šiokį toki permetėją ir numyniau apie 30km. Vakare gavau kita sulūžusį dviratį ir kurio "amputavau" gerą permetėją ir dabar mano dviratis reanimuotas rieda toliau.

Užvakar važiavom pro didžiulų medžių "kauri" mišką. Tikrai stori ir labai seni, iki kelių tūkstančių metu senumo. Jų nedaug belikę, saugomi. Zelandiečiai pasakoja, kad jie savo kiemuose turi pasisodinę jaunų kaurių. Gal po kelių tūstančių metų jie irgi panašiai atrodys kaip tame miške ;) Šiaip kauris - sakingas medis. Po juo ir ant jo randa gintaro, tiksliau "gumos", taip jie vadina tą savo gintarą. Jis labai panašus į mūsiškį, bet šiek tiek skiriasi, nes ko gero yra "jaunesnis". Nupoliravus keičia spalvas, nes iš jo garuoja vanduo.

Mobilaus ryšio dažniausiai nebūna, tik miesteliuose. Internetas labai brangus, todėl prie jo prisėdau tik antrą kartą per savaitę. Ir žiūriu, kad sunkoka čia viską suspėti - ir bilietus atgal nusipirkt, ir nuotraukas sukelt, o jau reikia lėkt vakarienės ruoštis. Tai reikia baigti šitas rašliavas.

Dalį nuotraukų sukėliau čia, į FB greitai įdėti nepavyko:

http://gastroles.night.lt/foto/2011NZ/NZ01WEB/

P.S. Reikia užfiksuoti mūsų vieno iš vyriausių dalyvių, Rimanto, smagią kibernetinę mintį numynus 80km: "Kaip seniau kišdavo visiems tuos marksizmus, lenininizmus privalomai, dabar windowsizmas mokyklose. Išmoksta su visokias windowsais dirbti, o po to su normaliom linuxinem sistemom nemoka." :)

Į svečius pas tuatarą

2011-02-21T06:46:00.000+02:00

Giedre primygtinai ikalbineja atgaivinti Gastroles. Bandziau issisukineti, kad be jos tekstu nebus taip gerai, bet atrodo issisukti nepavyks. Taigi...

Minant is Kvendinburgo i Vilniu viena vakara kazkokios mokyklos sporto saleje, Lenkijoje, gurksnojom alu, o gal vyna ir klausemes Brian ir Alison pasakojimu apie ju vynuogyna Waiheke saloje, Naujojoje Zelandijoje. Kazkas tada neatsargiai leptelejo: "O kodel nesorganizavus BaltiCCycle zygio per Naujaja Zelandija?". Visi neatsargiai pritare, o as dar neatsargiau, nieko

nesvarstes, pareiskiau - "Jei i NZ, tai tikrai vaziuociau!". Nuspresta :)

Ir stai, nepraejo nei du metai, o as sedziu Korean Airlines lektuve. Ausinese klykia Oasis "Some Might Say...", o moderniame ekrane pries mano nosi tiksi uzrasas:

Time to destination: 1h 38m

Zalia linija per puse gaublio aiskiai nubrezta i Auckland.

Man jau susipyne laikai, dienos, naktys, laikrodzio sukiojimas. Is Karmelavos, per Londona, per Seula. Vien lekuvuose jau prasedejau apie 24 val :) Na dar persedimams ~8val. Palyg

inus su musu skrydziu i Buenos Aires, sita kelione i kita gaublio puse atrodo visai nesunki. Aisku, cia dar ne viskas, dar laukia 400km kelione autobusu i Cape Reinga, siauriausia siaurines salos taska. O nuo ten jau dviraciais!!!

Laukiu kada pamatysiu kauri - fangorniskos girios medi milzina. O gal net susitiksiu Zydres issvajota dinozauru drauga, drieza tuatara.

Atnaujinimas:

Time to destination: 1h 02m

Distance to destination: 789km

Altitude: 11277m

P.S.: irasa publikuoju jau numynes ~70km. Tiems, kas ziurejo zinias apie zemes drebejima pietinej saloj ir abejoja ar as gyvas, galiu patikinti - kuo gyviausias, kaip ir visi kiti cia aplinkui. Nejautem jokio zemes drebejimo. Kolkas prirasiau tik tiek, kai bus daugiau - idesiu :)

Mis Pietų Ašigalis ;-)

2007-03-10T09:26:00.000+02:00

Visiems tiek daug pasakojom apie kelionę. Vienu momentu jau sakėm, kad būtų gerai įrašyt pasakojimą ir visiems paleist :) Aišku, juokaujam, nes smagu viską prisiminti!

Giedrės pasakojimą įrašė Audra iš LRT laidai "Žmonės ir idėjos". Jį galite paklausyti LRT laidų archyve arba parsisiųsti čia.

Kuo čia dar pasigirti? :) Šarūnas Nakas panaudojo mūsų ledyno nuotrauką CD viršeliui, o Giedrė gavo "Arčiausiai Pietų ašigalio" titulą Lietuvos Magelano 2006 rinkimuose.

Visi klausia kur dabar toliau keliausim. Dabar geriam arbata, gal dar pažiūrėsim vieną seriją Simpsonų ir keliausim į kaimą :)

Linksmos kovo 11 visiems!

Hasta luego, Sudamerica

2007-01-19T15:40:00.000+02:00

Kodel argentinietis zaibuojant iseina i lauka? Nes mano, kad Dievas nori ji nufotografuoti :)

Cia toks Argentinos folkloras.

Que te pasa muy bien, Sudamerica!

Atostogos Kukaloj

2007-01-18T15:05:00.000+02:00

Kaip Aiste ismintingai pastebejo, po tokiu intensyviu atostogu butina kaip reikiant pailseti. Kaip tycia tokia galimybe mums ir pasitaike. Amalia, pas kuria pradejom savo marsruta BA, pakviete mus pavieseti kaime, jos seimos fermoje. Aiste ir cia turejo minciu, kurias pavadino ¨Gyvuliu ukis. Lietuviska versija¨. Taigi mes nuvykome istirti, kaip argentinietiskas kaimas tiks lietuviskam kailiui.

Argentinos ukiai - ne tokie kaip mes priprate - po dvi karves ir dvidesimt vistu. Regionas netoli Buenos Airiu vadinasi La Pampa - oro salygos, zeme cia yra tinkama zemdirbystei ir gyvulininkystei. Augina soja, grudus, saulegrazas. Taip pat karves mesai ir arklius karviu prieziurai :) Ukiai turi po tukstancius hektaru zemes. Paleidai karve viena diena ir, kai prireike mesos, eini jos ieskoti i laukus. Ir tiek tos prieziuros :)

Pampa - plynas zole apauges laukas. Ten, kur is tolo boluoja miskelis - vadinasi ukininko namas. Amalijos tecio namas taip pat pasislepes seselyje. Ukis vadinasi ¨Kukala¨. Pavadinimas - tai uzsifruota Amalijos seneles pravarde - La Kuka. La nukeliame i gala - ir gauname Kukala :)

Na, ir prasideda dykaduoniavimas.

Fermoj geriam mate.

Miegam
pogulio.

Zaidziam
Begemona.

Ir
zirgaslydi :)

Ir siaip :)

Yra ir
dirbanciu -
Amalijos
tetis
sienauja
zole.

Bet dauguma -
besiilsinciu.

Vakarop
einam
balnoti
zirgu :)

Ir isjojam
i Pampa.

Karves
mus
stebi.

Jojam
jojam,

kol
nusileidzia
saule,
pievoj
ima
mirkcioti
jonvabaliu
pusbroliai
¨sviesos
vabaleliai¨,
griezia
svirpliai,
danguj
ima rysketi Cruz del sur, tres Marias...

O dabar, gerbiamieji ir negerbiamieji, dabar uz lango gaudzia milzinisko miesto triuksmas, langines aklinai uztrauktos gelbejantis nuo dregno Bs As karscio, zmones suka darbo rata. Operacija ¨Pietu Amerika. Lietuviska versija¨ kaip ir baigta.

Daugiau nuotrauku >>

Du mazi balti pingvinai

2007-01-10T20:04:00.000+02:00

Sita Argentinos Patagonija - plyna stepe tukstancius kilometru. Gyvena apie 1.8zm kvadratiniam kilometre. Vaziuoji vaziuoji, o aplink tik stepe ir stepe. Stebiuosi, kaip Paganelis ir kompanija kiaurai neperzvelge sitos Patagonijos, o dar ir perejo kiaurai sita nuobodybe. Lyginant su Cile mes dar nesame net Puerto Montt platumoje, bet cia plieskia jau kaip prie Vidurziemio juros. Vakar ryte buvo 29 laipsniai karscio. Prie vandens siek tiek vesiau.

Zemeje cia nieko idomaus nera - nes visos idomybes vandenyje ir prie vandens. Atsikapstom iki Puerto Madryn - miesto siek tiek i pietus nuo Valdes pusiasalio. Septynis is dvylikos metu menesiu cia galima tiesiog nuo kranto stebeti ballenas austral (southern right whale - pietu teisingas banginis???). Toki varda jiems suteike banginiu medziotojai, nes jie 'tinkami' medzioti - nuzudyti patogiai pluduriuoja. Sie banginiai uzauga iki 18m, sveria iki 1000 tonu. Juos lengva stebeti, nes jie megsta sokineti is vandens, pries nerdami iskelia virs vandens uodega. Bet kaip tik gruodzio menesi jie isplaukia vasaroti link Brazilijos ir mes viska zinom tik teoriskai :)

Todel mes paskiriam kitus pasimatymus - Komersono delfinams(Cephalorhynchus commersonii) ir Magelano pingvinams.

Delfinu ieskoti turim plaukti su motorine valtim i vandenyna. Iplaukiam ne taip giliai - apie 1-2km gilyn. Delfinai netrukus pasirodo. Visi iki siol sutikti delfinai labai megsta sroves ir sukuriuota vandeni. Valties motoro drumsciamas vanduo jiems gal kutena nugaras, nezinau. Bet jie plaukia su valtimi, issokdami is vandens ir vel panerdami. Vienu metu ju penki ar sesi. Pasirodzius delfinui, valtyje visi ima kvykseti ir spygseti.

Delfinas nedidelis - apie pusantro metro ilgio, juodai baltas, gyvena apie 15 metu, daugiausiai paplites pietu amerikos pietuose - magelano sasiaury ir prie folklando-malvinu salu :)

Ir pasakoti nelabai yra ka, geriau ziureti nuotraukas :)

Toliau - pingvinai. Punta Tombo iskysulys 140km i pietus nuo Puerto Madryn - atseit didziausia pingvinu kolonija pasauly. Rugsejo menesi pereti jaunikliu cia suvaziuoja, tpfu, suplaukia apie pusantro milijono Magelano pingvinu. Urvo-lizdo ir partnerio pingvinas nekeicia visa gyvenima. Taigi, daugmaz po 30dienu pingvine padeda pora kiausiniu ir dar apie 40 dienu uztrunka kol abu tevai kiausini isperi. Po to pasikeisdami eina i jura maisto jaunikliams. Jaunikliai pirma karta lenda i jura ne jaunesni nei triju menesiu. Apie desimt procentu ju pirmojo pasiplaukiojimo metu zuna. Na o po to - visi pingvinai susikooperuoja ir isdreifuoja link Brazilijos su srovemis, neislipdami is vandens apie penkis menesius..

Pingvinu rezervate galim vaikscioti tik pazymetais takais, reikia ziureti sau po koju, kad neuzlipti ant kokio bedziaus. Dauguma pingvinu sulinde i pavesi. Kai kurie isirengia busta po krumais, kiti - tiesiog issikasa urvus (gal su kastuvu, nezinau). Kai kurie dramatiskai issizioje iskele galvas i saule. As is pradziu pamanau, kad jiems gerkle skauda, bet po to paaiskeja, kad jie istroske. Gerti jie eina i vandenyna. Geria suru vandeni. Pingvinui nueiti iki vandenyno is savo lizdo ir pareiti - ilgas kelias. Zmogus turi toki pestiji praleisti, kitaip jis susinervina. Kai kurie labai nepasitiki zmogaus geranoriskumu ir laukia, kol 'gatve' bus tuscia po simta metru i abi puses :) Pukuoti jaunikliai, kuriems dabar apie pora menesiu, kvyksi alkani. Apie pietus sen bei ten sugrizusia is vandens mama-teti terorizuoja isbadeje mazyliai. Didziajam pingvinui atrijus maista, jauniklis sukisa vos ne visa galva jam i gerkle, ir valgo.

Pingvinai visiskai nebaigstus - galima prieiti visai arti. Liesti nepatariama, nes snapai astrus. O siaip jie apsimeta, kad nekreipia demesio i zmones. Parko nuzymetas takas baigiasi ties pusiasalio pradzia - pusiasaly pingvinu tankis labai didelis. Is tolo matosi laukas, nusetas ju urveliais...

Daugiau vaizdinio turinio cia.

Ledynu apzvalga

2007-01-07T16:58:00.000+02:00

Pietu Patagonijos Ledo Laukas, dengiantis pietu Andus Argentinos ir Ciles pusese, uzimantis 16tukst kv km, i sonus nuo kalnu nuleidzia daugybe ledu liezuviu. Kuriu pakankamai galima prisiziureti Los Glaciares - Ledynu nacionaliniame parke Argentinos pietvakariuose. Kiekvienas ju maitina koki nors pieniskai zydros spalvos ezerioka. Pietu Patagonijos Ledo laukas yra didziauias gelo vandens rezervas pasaulyje.

Pirmas musu punktas sitame regione - Perito Moreno ledynas. Varda jis paveldejo is Fransico Moreno, sio regiono tyrinetojo is XIXa. Perito Moreno ledynas yra augantis, slenkantis pirmyn. Jis - penkiu km plocio, 14 km ilgio. Vidutiniskai apie 170m aukscio, taciau tik apie 60m jo kyso is vandens. Priekinis ledo frontas - vos vos uzlipes ant zemes, o sonai - vandeny. Per diena ledynas pajuda i prieki apie 2 metrus, bet daugmaz tiek pat ir nutrupa i vandeni, ypac dienos metu, sildant saulutei. Taip kad jau apie 90 metu ledynas neina nei pirmyn nei atgal :)

Iki sociai atsiziurejus i reiveta suskilinejusi melynai balta ledo lauka, didziausia atrakcija - ledyno trupejimas. Keldamas didziuli triuksma, poksedamas ledynas trukineja, kol pagaliau koks nors didelis ar mazas ledo gabalas su trenksmais krinta i vandeni, sukeldamas didziules bangas ir vandens fontanus. Anksciau zmonems leisdavo prieiti prie pat vandens, bet po nelaimes, kai ledo atplaisos ir sukeltos bangos suzalojo zmones, buvo irengti takai ir aiksteles apie 40-50 metru virs vandens.

Keleta valandu pasibuve su ledynu, griztam i El Calafate ir vaziuojam siek tiek i siaure, i El Chalten, 'Nacionaline trekinimo sostine'. Mes cia su Laurynu svarsteme, kaip lietuviskai deretu vadinti ta trekinima. Nusprendeme, kad Lietuvoj greiciausiai sakytume, 'einu i zygi'. O cia visi sako 'einu trekinti'.

Taip kad mes iseiname i zygi po ta pati Ledynu nacionalini parka. Nukrove kuprines beveik per pus, vistiek esame letesni uz visus vidutiniokus. Tiksliau, as gerokai letesne. Apskaiciuoju, kad mano greitis lipant i virsu - daugmaz pusantro karto mazesnis uz vidutini. Einant lygia vieta - beveik pasiekiu vidutini.

Is Chalten pasukam link Fitz Roy kalno. Tako pradzioj informacine lenta skelbia, kad pamatyti puma butu mums didele sekme. Ji paprastai zmogui nepavojinga, bet jei jaustumemes nejaukiai, turetume placiai isskesti rankas, elgtis agresyviai ir metyti i ja akmenimis, kad ji palaikytu mus galingesniais zverimis :) Is pradziu takas kopia aukstyn aukstyn, perlipe per apaugusias miskais priekalnes tolumoj jau matom uoleta Fitz Roy (arba Chalten) kalno virsune. Chalten - Tehuelche vietiniu kalba reiskia 'Rukstantis kalnas'. Ties kalno virsune daznai susiformuoja debesis, ir del to kazkodel vietiniai laike kalna sventu :) O pavadinimas Fitz Roy - nuo kito siu vietu tyrinetojo Robert Fitz Roy.

Dvieju valandu kelia vezliukai is Lietuvos iveikia per 2val. 45min - ne taip jau blogai. Kempinge pasistate palapine pirmu numeriu verdam lesius, kurie suteiks mums energijos. Paskutinis dienos zygis -valandos kelio kopimas i Lago de los Tres - Triju ezera, 750m aukstyje. Kaip galite atspeti, mes kopiame gal pusantros valandos, takas labai status, zvyro ir akmenu misinys. Lipantieji zemyn buria mums apie nuostabius vaizdus nuo ezero ir linki istvermes. Kai pagaliau pasiekiam ezera, saule jau belendanti uz priartejusiu Fitz Roy spicku. Ezeras melynas, taip pat aplipes sniegais ir ledais. Lipdami zemyn jau 'sutelpam' i viena valanda :) Nakti apsiklojam viskuo, ka turim, apsiaustais nuo lietaus, ranksluosciais ir salikais. Puse bedos.

Kita ryta visas kempingas pavesyje, salta. Pradeje zygiuoti, netrukus islendam i saule, darosi karsta. Zygiuojam sleniu pro Motinos ir Dukters ezerus - Lagunas Madre i Hija. Karstis siurbia energija ir apie pietus mes vel stojam prie upes :) Prie Torre kalno taip ir nepriartejam, sukam per sleni atgal i Chalten miesteli. Apie penkta po pietu sugriztam, persikraunam kuprines ir vel i autobusa. Autobuse karsta ir labai draudziama nusiauti batus. Jau suprantu, kodel :)

Vaizdeliai cia.

Zygiuoti puikiu oru mums labai pasiseke, dabar palinkekit mums draugisku orku Atlanto vandenyne!

Pasaulio krastas arba Ten ir Atgal

2007-01-04T02:23:00.000+02:00

Trumpa ataskaita apie musu ekspuodicija i pasaulio krasta.

Issilaipine Puerto Natales mes, kaip visada, neturim jokio plano. Is cia ranka paduoti iki vieno populiariausiu Ciles ir Argentinos nacionaliniu parku - Torres del Paine. Bet del tam tikru aplinkybiu (blogo oro, trisakio nervo neatsparumo pries dideli veja, didelio turistu srauto ir pan.) nusprendziam, kad susirasim kita, ne taip numinta parka ir ten pasivaiksciosim. Nusprendziam traukti i pietus , buti itin banalus, ir sutikti naujus metus pieciausiame pasaulio mieste. Kita ryta apsimuturiuojam visais kapisonais, zieminem kepurem ir pirstinem, nutaikom kai nustoja lyti ir einam bandyti keliauti pirstu (a dedo - pirstu, isp. :)) i pietus. Pagal Laurio teorija krastuose, kur gyvena nedaug zmoniu, nedidelis eismas, didesne tikimybe 'pasigauti' masina, ir zmones turetu buti cia siltesni, nei labiau urbanizuotose vietovese. Atrodo, netoli tiesos. 1 auto ir vienas sunkvezimis nugabena mus apie 250km iki Punta Arenas, didziausio Ciles miesto Magellanes , pieciausioje Ciles zemynineje provincijoje. Cia musu planuose pora punktu - aplankyti pingvinus Isla Magdalena saloje ir apsikeisti kulturine informacija su Cristian is hospitality klubo. I vakara paaiskeja, kad artejant link pasaulio pabaigos, tpfu, krasto, planu laikytis itin sunku. Arba planai turi buti gerokai kietesni uz ju griovejus :) Pasirodo, sausio 31 diena autobuso i Ushuaia, ta pati pieciausia miesta, autobuso nera. Savo galimybem ten greitai nutranzuoti mes abejojam - apie 500 km, beveik negyvenamomis vietovemis, siena, Magelano sasiauris, pusantro simto km zvyrkelio. Nusprenziam palikti pingvinus Cristianui ir vaziuoti i Ushuaia sausio 30 diena. Is pradziu apsiskelbes negaminanciu maisto, veliau sugalvoja paruosti mums greito karaliskojo krabo maisalo. Nors turim tik viena vakara, spejam apsikeisti siokia tokia kulturine informacija.

Kaip siaureje Cile atkando Atakama nuo Bolivijos ir Peru, taip atkirsdama Bolivija nuo juros. Taip pietuose Argentina kesinosi atkasti gabala Patagonijos. Argentina ketino pasinaudoti tuo, kad Ciles pajegos ir demesys buvo nukreipti i kara siaureje. Bet tuometinis popiezius itikino valstybes konflikta isspresti taikiai - Cile atidave Argentinai tik viena ledyna :) Nors problema buvo isspresta, cilenai nuoskaudos nepamirso. Ir kai Argentina, po ilgu diskusiju ir gincu su Didziaja Britanija, isiverze i Malvinu salas, kilusiam kare Cile padejo Didziajai Britanijai. Jeigu ka, Britanija kara laimejo, salos vadinasi Folklando salom, o Argentina zemelapiuose vis dar piesia jas kaip savo, Malvinu salas. Tai stai kaip jie cia visi draugiskai sugyvena. Tik ir taikosi koki gabaliuka atsikasti sau :)

Kita visa visa visa diena vaziuojam i Ushuaia. Keliames per Magelano sasiauri. Vanduo zydras, lyg ir katik nutirpusio sniego. Vejas nestiprus, bangos nedideles ir aplink kelta nardo pingvinai. Juokingas paukstis is tolo atrodo siek tiek panasus i anti, bet is arciau matosi, kad jis guli ant pilvo iskises is vandens tik galva. Laivui priartejus, pingvinas neria po vandeniu, ir tiek ji tematei. Gaila, kad neaplankem ju Magdalenos saloje. Tiek to, aplankysim Argentinos rytineje pakranteje. Simta kartu autobusas stoja ant sienos, degalinej, papietauti, siaip, is iprocio, kol vakare galu gale mes - pasaulio kraste.

Ushuaia mane stipriai nuvilia. Is pasakojimu isivaizdavau, kad tai - jaukus medinis norvegiskas miestelis. O cia - iprastine argentinietiska eklektika, turistine zona, pilna suvenyru parduotuviu ir uzsienieciu. Visi hosteliai pilni, siaip ne taip surandam viena, ir apsidziaugiam, kad nesusiradom kitur. Nuosirdus ir siltas jo seimininkas Hektor juokauja su keliautojais, klausosi muzikos, verda gurmaniskus patiekalus savo sunims. Lauris visai susilydo, kai Hektoras Skyles muzikos klausosi over and over kol izraelietes ji sutramdo ir isijungia televizoriu.

Pasaulio kraste sausio 31 diena vis dar neviltis. Autobusu stoties nera, agenturos issimete po miesteli, kol mes susigaudom, ne viena nebedirba. Budu isvaziuoti is cia sausio pirmaja, nera. Taciau sausio pirmaja agenturos taip pat nedirbs, ir reikes laukti dar viena diena?? Nuomotis masina zveriskai brangu.. Po nervingo pusdienio blaskymosi po miesta bandant sugalvoti, kaip is jo pabegti, pagaliau prisijaukinam minti, kad reikes tranzuoti, ir paliekam sita reikala ramybeje. Uzsikariam i kalnus virs miesto, cia turetu buti Martial ledynas. Bet vasara jis panasus i tirpstancio sniego kruva, tokiu 'ledynu' nesunku butu rasti ir Lietuvoje ziema :) Patrekinam siek tiek po aplinkinius kalnus, pasigrozim Biglio kanalu. Uz jo - jau Ciles salos. Sala, kurios pietuose esantis miestas Ushuaia skelbiasi esantis pieciausiu pasaulio miestu, vadinasi Isla Grande de Tierra del Fuego - didzioji ugnies zemes sala. Archipelagas i pietus nuo zemyno - Tierra del Fuego. Vietiniai pateike mums keleta versiju (viena juokingesniu buvo tokia, kad zemyno indenai matydavo saloje ugnis, kurias nuolat kurendavo salos indenai, nes nebuvo israde aprangos, todel turejo nuolat sildytis :))), bet oficialus saltiniai nurodo, kad si varda archipelagui dave Magelanas, jis mate sviesas saloje, ir isivaizdavo, kad tai nezinomi salu gyventojai kurena lauzus.

Siaip siu vietoviu istorija labai idomi. Sias vietas kontempliavo Darvinas, pamates vietinius zmones, pavadino juos puszmogiais - jie gyveno apie pora tukstanciu metu senesniame vystymosi laikotarpyje, nei europieciai. Vieni pirmuju geradariu, kurie parsiveze keturis vietinius ciabuvius i europa, moke juos anglu kalbos, civilizuoto gyvenimo budo, religijos - patyre visiska nesekme. Du is bandomuju triusiu neisgyveno ne savo aplinkoje, o kiti grize i Ugnies zeme netrukus vel sugrizo prie senojo gyvenimo budo.. Dabar siu egzemplioriu belike vienetai. Kaweskar - nardytojai ir zvejai, apie kuriuos jau pasakojau. Selknam, alkalufai- medziotojai.. Taigi, nors vienas peciausiu zemes plotu pasaulyje, Ushuaia siaures pusrutulyje butu daugmaz ten, kur Lietuva :) Nors, jeigu galvoti, kad cia Lietuva - tai labai salta vasara, kad reikia su zemine kepure ir pirstinem vaikscioti :) Iki 1914 metais atidarant Panamos kanala, Magelano sasiauris buvo pagrindinis kelias i Ramuji vandenyna. Po Magelano, britas Dreikas netycia atrado kita kelia - vandenyno smota tarp Ugnies zemes archipelago ir Antarktidos, bet britai laike ji paslapty. Dabar, manau, sios vietos visai nepopuliarios - plaukimas cia visada sudetingas - nuolatinis stiprus vakaru vejas, sroves ties vandenynu riba, sroves del besimaisanciu vandenu su tirpstanciu antarktikos ledynu vandeniu..

Kol kas sugriztam i siuos laikus :) Vakaroni Naujuju metu isvakarese mums tingisi, susirandam bendramincius australus is to paties hostelio ir su buteliu vodkes einam prie kanalo sutikti vidurnakcio. Ten prisijungiam prie jau svencianciu brazilu seimyneles. Fejerverku nera, Ushuaioje jie draudziami - per daug pavojinga del gaisru. Atejus vidurnakciui pasijuntu kaip po kokio nacionalinio futbolo cempionato finalo - trimituoja kruiziniai ir zveju laivai uoste, po miesta vazineja automobiliai signalina, vairuotojai netveria dziaugsmu. Oras pasaulio kraste ne kazin koks, Australijos tropikuose gyvenantys musu kolegos baigia susalti i raga ir mes pedinam atgal i hosteli. Izraelietes ziuri televizoriu ir Naujuju metu nesvencia. Jie turi savo naujus metus, kuriuos svencia kova arba balandi. Bet keleta vodkos kokteiliu ismauke australai inirtingai bando itraukti ir jas i kompanija. Vel kalbos apie paprocius. Australams sauna i galva pasiziureti visu nacionalinius sokius, kuriam laikui ta tema nustumiama ir as tuo tarpu pasisalinu skaityti.

Sausio pirmaja atsibude vienbalsiai nusprendziam eiti tranzuoti kita diena. Sausio pirmaja sutinkam taip pat, kaip ir budami bet kur kitur - nieko neveikdami. Sausio antraja pradedam 'dirbti'. Pirmiausiai bandom patekti i autobusa, kuris isvaziuoja 6:30. I autobusa nespejam, ar ieskom ne toj vietoj - bet jo jau nera. Planas B - tranzuoti. Nusigaunam iki miesto pakrascio ir pora valandu rodom pirsta kiekvienai kas desimt minuciu pravaziuojanciai masinai. Viena sustoja, bet vaziuoja netoli. Po kurio laiko sustoja kita, Tjalinn, jaunas olandas klausia, kiek laiko mes tranzuojam. Suzinojes, kiek, atsidusta - 'norejau isvaziuoti sesta valanda, bet isvaziavau tik astunta. Turbut tai mano kalte, kad jus tiek laukiat :) '. Prieme jo atsiprasyma, kad taip veluoja, isitaisom mazoj masinytej ilgam. Bet jausmas neblogas, kelia is pasaulio krasto suradome gana greit, neistrigom cia amziams :)

Tjalinn - vel kita istorija. Jis, pries keleta metu istranzaves kiaurai ir isilgai pietu Amerika dabar dirba Olandijos burlaivyje, kuris plukdo turistus i Antarktida.

Griztam i zemyna, bet sikart sukam i rytus, i Argentina. Nakvojam Rio Gallegos mieste, nieko ypatingo. Ryte einam tranzuoti ir po pietu mes - El Calafate. Kitame turistiniame miestelyje, kuris gyvena is ledynu :) Sioje Andu puseje nuo kalnu sliauzia daugybe ledynu. Perito Moreno, kuri galima stebeti nuo sausumos (kitu ziureti galima tik plaukti laivu) - vienas is nedaugelio pasaulio auganciu ledynu. Bet gal apie tai kita diena. Perito Moreno mes vaziuosim apziureti rytoj, o po to i Nacionalini Parka Los Glaciares - tiesiog Ledynai :), gal tuomet busim labiau kompetetingi.

Nors visa Patagonija - geras uzkampis, vistiek gera buti vel pasaulio vidury :)

Nuotraukos: cia ir cia.

Mes iveikem Peno ilanka

2006-12-29T00:21:00.000+02:00

Su tuo ir sveikinam :) Su paciais naujausiais, svieziausiais, ka tik is saldytuvo, metais! Kas ten jais bebutu, tegul ju sutikimas jusu neapsunkina ;)

Pirmaja Kaledu diena atvaziavom i Puerto Montt - pieciausia "placios" Ciles miesta. Zemynine Cile nuo cia tokia siaura, kalnuota ir snieguota, kad vieno kelio ja pervaziuoti nera. Visi sia atkarpa vaziuoja per Argentina, nes Ciles puse vaziuoti - nerimta. Dar Pinocheto laikais nutiestas kelias - vienas vargas. Kartais jis kabo vos metra virs sraunios kalnines upes, kartais - zenklas, perspejantis, jokiu budu sioje atkarpoje nesustoti - po nestabilia uola, kuri bet kuria akimirka gali sukelti nuosliauza. Karts nuo karto kelia nutraukia vanduo. Vienu zodziu sitas kelias - tikras nuotykis. Bet mes kelio nuotykiu jau patyre, dabar norim patirti juriniu nuotykiu.

Is Puerto Montt i Puerto Natales (apie 1000km) kiekviena savaite plaukia laivas. Anksciau skirtas kroviniams gabenti, dabar perdarytas i krovinini - keleivini. Jame gali sutilpti apie 250 keleiviu, ir kiekviena savaite jis keliauja pilnas. I kelta, kaip i piltuveli, subyra keliautojai is Anglijos, Vokietijos, Olandijos, Prancuzijos, Japonijos, JAV. Ir, kaip visada, pora is Lietuvos :)

Taigi, pirmadieni ryte uzsiregistruojam i laiva ir iki popietes mes laisvi. Pirma Kaledu diena miestas tuscias, baznycia irgi tuscia :) Surandam veikiancia vaistine ir nusiperkam vaistu nuo jurliges. Nors laivas plaukia ne atvira jura, o tarp daugybes mazu salu ir fiordu - ka gali zinoti.

Pavakary isplaukiam, gana silta, sviecia saule, palengva islendam is uosto ir pluduriuojam pietu kryptimi. Netrukus oras ima keistis, apsidebesuoja, pradeda lyti. Daznai i nosi pucia stiprus vejas ir ilgai isbuti ant denio darosi sunku.

Keleiviai kursuoja tarp 3 aukstu deniu, nors laivas daug aukstesnis. Apatinis denis skirtas kroviniams. Pirmajam aukste - keleiviu kajutes. Mes kaip studentai gyvenam bendrabutinej kajutej, turim po lova su lempa, uzuolaidom ir didele lentyna kuprinei laikyti. Antrajame aukste - valgykla. Cia mes valgom pusrycius, pietus ir vakarienes, ziurim filmus, cia vyksta "paskaitos". Treciajam aukste - poilsio erdve ir baras. Cia visi laka vyneli, alu, kava ir arbata. Pliekia kortom ir liezuviais.

Antraja diena lyja beveik visa laika, vejuota. Todel kortas, kauliukus ir alu issitraukiam ir mes. Ant marsruto zemelapio matosi, kad musu kelyje - ir geras gabaliukas atviro vandenyno. Gidai taip pat informuoja, kad nuo antradienio popietes turesime apie 12 valandu movimiento - judejimo, supimo. Kol kas mes apie tai tik juokaujam. Laivui pasukus vakaru kryptimi, po truputi lendant is kanalu, vejas stipreja, dideja bangos. Visi subegam i laivo prieki grozetis, kaip kartais laivui krentant nuo bangos i banga, vanduo uzlieja visa apatini deni. Bet cia dar tik pradzia. Kuo arciau atviras vandenynas - tuo didesnes bangos. Ilgai nelaukdamas Laurynas iseina vemti. As laikausi siek tiek geriau. Visi slitineja laivo koridoriais kaip girtuokliai. Laivui siubuojant kiekviena karta per kuna perbega "nesvarumo" jausmas. Lipant laiptais zemyn, jei laivas tuo metu krypsta priesinga kryptimi - norisi nubegti, jei ta pacia - koja nesileidzia zemyn, kabo ore :) Virtuvej skraido sauksteliai, eglute su zaisliukais siubuoja. As dar pasiziuriu dokumentini filma apie Ciles Patagonija, ir taip pat einu vemti. Likusi dienos laika praleidziam savo lovose-kajutese. Keleta kartu atsikeliu ir nuslitiniuoju iki lango pasibaiseti siautejanciu vandenynu, pasiziureti, kiek gyvu dvasiu klaidzioja po laiva. Vakarieniauti susirenka nedaug kas. As pasiimu persika, o Lauris tavakar laikosi dietos. Kapitonas perspeja, kad atviruose deniuose vaikscioti labai pavojinga, o sutemus ir isvis uzdraudzia iseiti i lauka. Kai neziuriu pro langa, ne taip baisu. Bet vistiek knieti pasiziureti. Jau pasiskaiciau, kad si vieta, vadinama Peno ilanka (nors tai visai ne ilanka), visada gana "siurksti", bet netikejau, kad galima sitaip isiubuoti didziuli laiva. Vandenynas selsta. Bangu nedrisciau pavadinti bangomis, hmm, labiau vandens kalnais. Bangos, per kokias mes sokinejam Nidoj, tai ten bangos. O cia kazkokios vandens sangrudos, gigantiskas bangavimas. Cia mano, kaip vandenyno diletantes, ispudis :) Visada galvojau, kad vanduo - mano stichija. Bet turbut mazai kur kada nors jauciausi taip nesaugiai. Is masinos, jei jautiesi nesaugiai - gali islipti, gali nevaziuoti isvis. O cia, brolyti, nera kur islipti. Nevilioja nei gigantiskos bangos, nei saltas vanduo, nei nezmoniskas vejas. Viskas. Dede jureivi, daryk ka nors! Bangos jau tokios, kad laivas kartais pasoka ir krinta i duobe, su trenksmu dunksteledamas i vandeni. Tikiuosi, jo dugnas gerai issmaluotas :) Vanduo uzlieja jau nebe apatini deni, bet ir treciojo auksto langus... Nusprendziu, kad jeigu neziuriu, tai ne taip ir baisu ir pedinu atgal i savo stalciuka. Laivui siubuojant siek tiek ciuozinejam lovose - link koju - link galvos - link koju - link galvos. Visa nakti karts nuo karto kitame aukste valgomajame su trenksmais kas nors griuna, ciuozineja stalai ir kedes. Guodziuosi, kad apie trecia valanda nakties pagal plana turetume iplaukti i kanala, didziosios bangos liks didziajame ir ramiajame vandenyne, o mes saugiai naviguosim mazuose siauruose fiorduose... Trecia valanda, ketvirta, sesta, astunta siubavimas nesiliauja. Bet viltis mirsta paskutine, isoku i kelnes ir lekiu paziureti, kaip mes turbut jau iplaukinejam i kanala! Taciau pro langus jokios zemes nesimato, o ekrane, kuris visa laika rodo dabartine laivo padeti zemelapyje, matau, kad mes vis dar giliai atviram vandenyne... Vejas atrodo mazesnis ir bangos nebe tokios dideles. Aiskeja, kad veluojame apie 8 valandas ir i kanala iplauksim tik apie pirma valanda dienos... Po lengvu pusryciu lendam supuotis atgal i lovas - gulint ne taip jauciasi supimas. Kai pagaliau iplaukiam i viena is kanalu, pasislepiam nuo vejo ir nuo bangu, visi ima atsigauti, smirineti po laiva ir aiskintis, kas gi cia buvo ir kodel mes veluojame, jei grieztoji Peno ilanka visada buna tokia griezta. Paaiskeja, kad Penas mums buvo gerokai rustesnis, nei visada. Vietoje 3-4 metru bangu, kokios buna paprastai, sukele mums 7-8 metru bangas. Kai klausiame, ar tai reiskia, kad buvo audra, juru asai is musu juokiasi. Laivas turejo visa laika plaukti i atvira vandenyna, nes puciant vakaru vejui ir esant astuoniu metru bangoms buvo per daug pavojinga suktis ir plaukti i pietus, nes tuomet vejas pustu tiesiai laivui i sona. Todel vietoje to, kad trecia valanda ryto jau griztume is atviro vandenyno, mes iki keturiu ryto plaukeme i ji sraiginiu greiciu. Tik tuomet apsisuke pagaliau galejom grizti... Reikes man gerai apgalvoti, turbut dabar teks sakyti, kad mano stichija - prudas, o ne vandenynas :)

Grize i mazuosius Patagonijos kanalus kaip mat pamirstam jurlige ir Peno ilanka. Vel visi kaip vienas issitraukia butelaicius ir kortas. Patiriam pora atrakciju - plaukiam pro kanale sesiasdesimtaisiais nuskendusi laiva. Jis labiau uzplaukes ant seklumos, negu nuskendes. Susitinkam pora ruoniu.

Plaukiam pro Puerto Eden - vienintele zmoniu gyvenama vieta tarp Puerto Montt ir Puerto Natales. Puerto Edene gyvena vieni is paskutiniuju Kaweskar genties zmoniu. Kaweskar - vietiniai indenai, dabar ju belike apie 200. Anksciau si gentis gyveno salose, medinemis valtelemis plaukiodavo kanalais. Zmones nardydavo (!) vandeny, ieskodami maisto - valgydavo juros gerybes, zuvi. Genties zmoniu oda storesne nei musu - isivaizduokit, nerti i toki vandeni, cia jums ne Karibai, cia diena - apie 8-10 laipsniu, saules nera ir lyja ledukais. Tai va, bet del velavimo islipti Puerto Eden negalim, naviguojam toliau.

Nakti miegu kaip uzmusta. Ryte prizadina neblogas kapitono triukas. Sako - mieli keleiviai, toli laivo kaireje siuo metu galite pamatyti bangini. Soku is lovos kaip stoviu, nulekiu i virsutini deni. Sviecia saule, septyni laipsniai silumos. Banginio niekur nesimato, nei kairej nei desinej. Na, bet atrodo, kapitonas nepajuokavo. Laimingesni kolegos mate kas uodega, kas vandens fontana :) Ketvirtaja diena pagal programa laivas turi vienuolikta valanda ryto atplaukti i Puerto Natales, bet kadangi veluojam, turim grazaus laiko. Kapitonas nusprendzia, kad verta issukti is kelio ir parodyti mums Sarmiento ledyna. Jee, pirmasis ledynas! Pries pietus pasiziurejom filma apie pingvinus, tai jausmas irgi panasus. Visur sniegas, oras toks - ne tai lyja, ne tai sninga. Paskutinis punktas - Baltasis sasiauris - siauriausia marsruto vieta. Artejant prie sasiaurio, akimirksni pamatau delfina! Jis issoka is vandens ir vel panyra. Po valandos lipam lauk is laivo Puerto Natales miestelyje. Cia daugiausiai pucia vejas ir lyja, kartais islenda saule. Bet ta vieta apie saule, manau, jie isgalvojo ;)

Taigi, iveike jurlige, Peno ilanka, susitike tris ruonius, viena bangini, viena delfina, dideli veja ir daug lietaus, mes vel ant tvirtos zemes. Ir traukiam toliau i pietus! Jei gerai apskaiciuosim, naujuosius sutiksim Usuaia - pieciausiame pasaulio mieste. Cia daug visokiu -iausiu, bet metai juk irgi bus naujausi :)

2006-12-17T00:04:00.000+02:00

Isivaizduokit sali, kur zmones patenkinti savo gyvenimu, prezidente - vienisa motina ateiste, policija - gerbiama institucija, o agurkas - ne darzove, o vaisius. Tai va, cia Cile.

Buvom perspeti, kad atvykstant i si atsiauru ir nedraugiska krasta jos niurus sargai gali buti nusiteike nelabai palankiai. Stengemes nesiepti dantu ir apskritai nedaryti jokiu staigiu judesiu. Kai muitininkas paklause, ar tik nebandom isivezti is Peru kokiu vaisiu kontrabanda, akimirksniu prisipazinau, kad turiu viena obuoli. Isskyrus ji, daugiau nieko is manes nekonfiskavo ir gavau teise zengti i Ciles zeme.

Jau hostely Aricoj pradejau nujausti, kad apie Ciles nesvetinguma ir saltuma mums kazkas primelavo. Kai duris atidare chalatu apsiredes senjoras, atsiputes aprode musu budget accomodation, ryskiai issidaziusi moteriske dainuodama parode man kelia i dusa... Pradejau nujausti, kad atvykom, ar po kurio laiko sugrizom i krasta, kur zmones megaujasi sia diena :)

Savaite keliaujam Cilej is siaures i pietus, ir nezinau, kokio didumo Ciles svetingumas, nes ribos dar nepasiekem :)

Arica - paprastas, bet gana malonus kurortinis miestelis. Turi keleta 'punktu' - tvirtove, is kurios buvo vadovaujama musiams Pacific kare tarp Ciles ir Bolivijos/Peru, kuriam pasibaigus Atakamos dykuma atiteko Cilei. Pora namuku, suprojektuotu Eifelio.. Bet mano objektas - Ramusis vandenynas! Vanduo ties Arica - panasaus skaidrumo, kaip Baltijos jura, o temperatura - gal 18 laipsniu. Bet klaikiai surus.

Cilej mes is gringo turistu atvirtome i paprastuosius valkatas. Musu transportas - visi, kas nepries pavezti. Paprastai didziuliai sunkvezimiai, kuriais Lauris labai domisi :) Siaurej, dykumoj, dauguma musu sutiktu zmoniu arba veza mineralus is kasyklu, arba dirba kasyklose. Atakamos dykumoj pilna miesteliu-vaiduokliu - apleistu gyvenvieciu prie apleistu kasyklu. Siaurej miestai pasitaiko retai - kas 2-3 simtus kilometru. Taip mes ir vaziuojam. Arica - Iquique. Iquique - Antofagasta. Antofagasta - La Serena. Kiekvienas vairuotojas - musu globejas. Vidury dykumos gaunam arbuzo salotu. Po dienos tranzavimo gaunam dusa. Del kazkokio vietos stebuklo mums reikia issukti pora kilometru is kelio - jokiu problemu. Prisirenkam tiek telefonu, kad jei kokia beda, tpfu tpfu, sulektu gelbejimo armija :)

Dykumoj nera nieko, tik kasyklos. Kai koks nors kasyklu darbuotojas, sukdamas is kelio, palieka mus ant Panamericanos, aplink nera nieko, i visas puses. Vejas vercia is koju, kelia zvyro sukurius. Atakamos dykuma - vienas didelis mineralas. Kai palyja - labai retai, gal karta per metus, i pilksvos dykumos pavirsiu islenda baltos nuosedos - jodas, druska. Geologas - puiki profesija Cilej. Dirbti jos kasyklose suvaziuoja profesionalai is Pietu Afrikos, Australijos, Japonijos. Pakrantes miestai - Iquique, Antofagasta - pastatyti zvyro kalnu papedese. Zemes drebejimas ar lietus galetu buti jiems prazutingi.

Nuotraukos >>

Ketvirta diena ilipam i Horacio sunkvezimi ir vaziuojam su juo dvi dienas. Per ta laika ismokstam, kad agurkas yra darzove, Ciles zuvis ir juros gerybes - geriausios pasaulyje, alkoholis - blogis, o pavardziu tradicija Lietuvoje - macistine. Be to, dar Lauris suzino, kad moteris yra sventa, bet sia tema narsiai diskutuoja su Horacio. Kad mums nepabostu dykuma, Horacio savo sunkvezimi gena 140 km/h greiciu ir penktos dienos vakare pasiekiam La Serena - miesta dykumos pietuose.

Nuotraukos >>

La Serena - puikaus klimato miestas. Is vienos puses vandenynas, is kitos puses upe - dregmes pakanka augmenijai, ir miestas atrodo kaip oaze. Antras seniausias miestas Cilej, turi daugybe baznyciu, keleta kolonijines architekturos grozybiu. Bet cia musu globa perima Gonzalo, geologas is hospitality klubo. Vynu zinovas, maisto gurmanas ir siek tiek pedantas. Pas ji mes ragaujam Ciles vyna ir tradicini maista. As net receptus pradejau rasytis :) Gonzalo pasakoja daugybe istoriju is savo darbo, kai grisim, paprasykit Laurio, jis jums papasakos.

Siek tiek susipazine su La Serena, vaziuojam i rytus, i Vicuña. Ten esanti observatorija turi nedideli 30cm teleskopa. Mes tikimes per ji pamatyti kazi ka pietu pusrutulio padangeje. Tiesa sakant, idomiausias atradimas is dangaus stebejimo - kad plika akimi matomi Magelano debesys :)

Isvaziuodami is La Serena mes siek tiek neapsisprende. Ar vaziuoti i Valparaiso, ar vaziuoti tiesiai i pietus. Suzinoje, kad 'musu' fura vaziuoja i Rancagua, apie 90km pieciau Santjago, apsisprendziam. Praleidziam Santjago, Valparaiso - visus miestus gigantus, ir pasiliekam daugiau laiko pietu Cilei. Su sia fura patenkam i autoivyki. Vairuojant per Andu serpantinus, kabinoje kazkas pabyra. Vairuotojas uzdega sviesa dairytis, kas nukrito, tuo tarpu nukreipdamas zvilgsni nuo kelio. Kai vel i ji paziuri - mes jau nebeisipaisom i posuki, ir, is visu jegu sukdamas vaira ir stabdydamas, vistiek nuvairuoja vienu ratu i griovi ir fura pakrypsta beveik atsiremdama i slaita. Visa laime, kad i slaita, o ne i skardi :) Bet, atrodo, musu autoivykis ne toks ir baisus. Po keliu minuciu, gerai apsiziurejes, vairuotojas vel 'uzkelia' fura ant kelio.

Nakvojam netoli Rancagua, prie 'vokiskos' degalines. Siaip jau Ciles pietuose daug vokieciu imigrantu palikuoniu. Galbut del to jie ir tokie pazangus :) Ryte degalinej geriam kava ir nusiperku vietini 'kino' zurnala. Straipsniai - vien apie aktualiausius Holivudo filmus. Bet zurnalo viduryje - plakatas, kurio vienoje puseje - Dzeimsas Bondas, o kitoje - muilo operu diva. Parvesiu, galesit pasikabinti ant sienos :)

Na, ir paskutinis etapas - siek tiek i vakarus nuo Panamerikanos, i Santa Cruz miesteli Colchagua slenyje. Cia, ir Maule slenyje, siek tiek pieciau, gaminama dauguma Ciles vyno. Tai va, kaip kokie pizonai mes norim uzeiti i kelias vynines paragauti ko skanesnio. Parinkti, ka dar butu galima is Ciles i Lietuva atvezti. Nes Gato Negro jie patys cia nevertina, raukosi :)

Nors vyno ragavima ketinom pradeti tik rytoj, bet, kaip jau tapo desniu mums cia, vel susiduriam su besaikiai svetingais zmonemis. Uzsimane nusipirkti 'kokiu nors' vaisiu, sukam i pakeles darzinele. Apskritai - trumpas nukrypimas - kas sake, kad Pietu Amerikoj geras maistas, o as spjaudziausi - tai dabar jau sutinku, kad Cilej taip pat apstu gero maisto. Vaisiai - vienas maisto rojaus apraisku. Vis dar atsiranda kazkokie neaiskus, kuriu mes neragave ir pavadinimo nezinom. Vienas ju - tuna, kaktuso vaisius, Gonzalo isreklamavo, kaip labai skanu. Tai va, griztam i vaisiu pavesine. Pardavejai, pamate, kad mes valkatos-keliautojai, krauna mums maisus vysniu, persiku, damasko. Musu kuprines krauna i bagazine ir pasisauna pavezti i Santa Cruz. Bet pries tai dar maitina mus priespieciais, Lauris demonstruoja jiems savo vaikystes nuotraukas ir atvirukus su kryziu kalnu ir Ausros Vartu Marija. Del Ausros vartu Marijos jie vos nesipesa ir pagaliau laimetojas uzkisa atviruka uz ant sienos kabancio svento paveikslo. Kai jau isragaujam visus vaisius ir kompotus, vaziuojam i Santa Cruz. Pakeliui uzsukam i Viu Manent vynine. Vyno turizmas cia neblogai isvystytas - galima senu traukiniu vaziuoti is vynines i vynine, arkliais kinkytais vezmaiciais pasivazineti po vynuogiu plantacijas, prabangiai pietauti vyno rusiuose. Mums uztenka ir gurksnio kito vynelio :)

O dabar mes - Santa Cruz, pas senjora Maria. Ir siunciam jums tokia zine is Ciles - ne Macu Pikcu groziuose laime. Laime - daryti ko sirdis geidzia! Uztat mes ir valkataujam :)

Ugnikalniu ir kondoru zeme

2006-12-12T03:36:00.000+02:00

Jau baigiu pamirst, kaip ten buvo.

Nakti isvaziavom is Cusco i Arequipa. Ryte, kai autobuse atsibudau, pasirode, kad vel sugrizau i Bolivijos aukstikalne - dykuma, stepe ir vikunjos. Arekipa - Aymara kalboj reiskia kazka panasaus i 'prie kalno' - miestas ugnikalnio papedej. Miesta supa is viso sesi ugnikalniai, kai kurie veikiantys, be to, kartais cia buna zemes drebejimai. Mes jau visai netoli 'aktyviosios' vakarines pakrantes. Nors Arequipa taip pat priklauso 'turistu koridoriui', cia 'verslininkai' gerokai ramesni.

Prasirge Macu Pikcu gripa mes tariames jau igije imuniteta ir galbut netgi galetume pabegti nuo turistu koridoriu, gidu ir -iausiu pasaulio stebuklu. Ne taip lengva - Arequipos apylinkese daug viliojancio veiksmo - galima lipti i 5.8-6km aukscio ugnikalnius, galima plaukti kalnu upe, ir - cia jau privaloma - galima vaziuoti apziureti -iausio (gil) pasaulyje Kolkos kanjono ir jame gyvenanciu inku garbinamu pauksciu - Andu kondoru. Ugnikalnius atidedam kitiems laikams del keleto priezasciu - pasiklause kitu keliautoju nusprendziam, kad as tikrai neilipciau del aukscio ligos, o Lauris 'turbut' neiliptu; be to, neidomu lipti i ugnikalni kaip atrakciona, i kalnus zmones lipa gerai pasiruose, tai rimta kelione. Nors man labai knieti paziureti, kaip ten kraterio viduje :)
Nusprendziu, kad jau atejo man laikas paplaukioti kalnu upe. Siaip ne taip prisikalbinu Lauri, kuris isitikines, kad raftingas - nerimtas uzsiemimas. Fotoaparato i upe neemem, todel ir fotoirodymu kol kas jokiu nera. As neatsisakyciau kalnu upe pakeliauti ir keleta dienu, tik gaila, kad neimanoma kalnu upe plaukti be patyrusio bendrakeleivio. O ir kalnu upiu pas mus nera. Gal nebent Ula pavasari :)

Oferis taikliai pasake, kad siuose krastuose jie visas mumijas sodina i muziejus. Kiekvienas miestas turi archeologijos ar istorijos muziejus, o jame butinai yra mumija. Arequipa turi savo ypatinga mumija - Juanita. Inkai zmones aukodavo tik siautejant stichijai - po zemes drebejimu, ugnikalniu issiverzimu -, nes tikejo, kad tai dievai rustauja. Juanita buvo palaidota ugnikalnio krateryje, apie 500metu ten uzsalusi prabuvo, kol salimais esancio ugnikalnio issiversimai aptirpde ledus ir sukele nuosliauzas. Taip Juanita nusliauze kelis simtus metru zemyn, kur ja per kelias savaites visai atsitiktinai rado mumiju ekspedicija. Ji buvo uzsalusi beveik visa laika, ir 'puikiai issilaike' oda, plaukai, vidiniai organai. Arequipoj ja ikiso i saldytuva ir patalpino i muzieju. Ir dabar ten Ampato mergele Juanita guli ir atrodo, zinoma, gana klaikiai - skeletas su plaukais, oda ir drabuziais. Mumijomanai.

Palauze galvas, kaip mums nusikapanoti iki kondoru, nusprendziam vel issinuomoti masina. Sikart reikia vaziuoti su sunkvezimiuku, nes kelias palei tarpekli - duobetas zvyrkelis. Prisiperkam kountri ir scisor sisters kompaktu, ir vaziuojam. Kaip is kokio seno amerikietisko filmo - vaziuojam per dykuma, groja Johnny Cash, kelyje - vien sunkvezimiai. Prie Chivay miestelio prasideda Kolkos tarpeklis. Jo apacioje teka (kai buna vandens) Kolkos upe. I vakarus tarpeklis gileja, skardziai auksteja. Vaziuojam negreitai, nes leidziantis saulei kelia okupuoja valstieciai, asileliai, karves ir avys. Jaunikaiciu kompanija grizta is darzo (?) nesini kastuvais. Lauris susimirksi su jais, ir - musu priekaboj astuoni keleiviai iki artimiausio kaimelio.

Temstant pasiekiam Cruz del Condor - populiaria vieta stebeti kondorams. Dar is masinos pastebim viena sklendziant virs tarpeklio. Andu kondoro istiestu sparnu plotis - iki 3 metru, tai kaip dvi as. Bet is tolo jis man neatrodo didesnis nei tropiniai pauksciai, kuriu prisiziurejom Bolivijos Amazonijoj. Vakare Cruz del Condor - ne gyvos dvasios. Tarpeklis sioje vietoje ne pats giliausias - 1200m(giliausioje vietoje - apie 3km). Bet as ir taip gilesnio nemaciau. Priejus arciau krasto girdeti gudus vejo svilpimas giliai tarpeklio viduje. Priesais - uolos, kuriose gyvena kondorai. Matau, kaip dar vienas suka ratus, bet negaliu iziureti, kur nusileidzia. Taigi, kalnai, kondorai ir mes - niekieno netrukdomi. Puma ar gyvate - nezinau, bet kondoras galetu buti sielu nesejas i kita pasauli - jis pats gyvena tarsi kitam pasauly - uz gilaus tarpeklio, kuriame svilpia vejas, atsiauriose uolose, i kurias nera zmogaus numinto tako. Sutemus pasigaminam turisto vakariene is labai neskaniu makaronu ir einam miegot i masina, nes lauke stugauja nemalonus vejas. Nakti atsibundu - lauke sviesu kaip diena, didelis menulis.

Keliames puse sesiu, kai prasvinta. Kazkas mums pasake, kad kondorus geriausia stebeti ryte, apie sesta valanda. Susirengiam viska, ka turim silciausio ir einam laukti kondoru. Ryte ant akmens tupi viskacia. Driezas. Mazi pauksciukai. Kondoru kaip ner taip ner. Pratupeje pora valandu, ziuredami per tele pastebim, kad milijonas turistu plusta kondoru ziureti siek tiek kitoj vietoj. I masina, ir mes vaziuojam ten. Laukiam kondoro toliau. Sauleta, rami diena. Sako, kad butent del to ir maza tikimybe, kad pamatysim kondoru. Nes nera vejo. Jie tinginiai, moja sparnais tik tam, kad pakiltu, pakile sklendzia ore. Pagaliau vienas teikiasi praskristi virs galvu. Tiek to, vakar pasibendravom.

Kas dar apie kondora. Jis gyvena iki 50metu. Minta dveseliena.

Vaziuojam atgal, isisodinam pora tranzuojanciu argentinieciu. Uzsuke i Chivay prifotografuojam spalvingu miesto dekoraciju, skirtu Mergeles Marijos dienos sventei. Matet nuotraukose - puosia viskuo, kas spalvota ir blizga - sidabrinem lekstutem, veidrodziais, veliavelem, vaikiskai zaislais! Vos spejam isvairuoti is miesto aikstes, neikliuve i procesija. Pries tai dar atiduodu vaikisciams puse savo cukrines vatos. Jie nubega kumsciuodamiesi ir nepasidalindami tarpusavyje.

Lauris Pablo ir Juanui vercia Anties gabalus. Taikiems rastamanams labiausiai patinka kazkoks regae primenantis senas Turboreanimacijos gabalas. Jie mums mainais suraso dideli sarasa pietu amerikos rock-ska-regae-pop-tango atlikeju, kuriu bandysim ieskoti internete :) Didziausiais Argentinoj open-air festivalis, kuris vyksta Cordoboj - sausio pabaigoj/vasario pradzioj :) Taip kad ne mums.

Grize i Arequipa dar pasivalkiojam sen bei ten. Susitinkam pora kartu savo biciuli - zmogu-sniureli. Zmogelis tiek apsikarstes sniureliais, kad is ju kyso tik galva ir kojytes. Man reikejo sniurelio skrybelei, taip mes su juo ir susidraugavom :)

22val - autobusas i Tacna, is ten - su dusmanu - i Arika, Cile. Ten kazkas turi buti visai kitaip ;)

Beje - kad jusu nesuklaidinti. Colca kanjonas nera giliausias pasaulyje. Giliausias tarpeklis yra Tibete. O cia su tais ju -iausiais - tai nebezinojimas, kaip susireiksminti.

Nuotraukos >>

Gringos keliauja i Macu Pikcu

2006-12-07T03:08:00.000+02:00

Tai va, vaikai. Nemanykit, kad jus kada nors sio potvynio isvengsit. Nebent, zinoma, mada praeis ir kur nors Marmelandijoj bus atrastas koks nors neitiketinai gerai issilaikes pasaulio stebuklas. O kol to neatsitiko - Macu Pikcu vistiek jus susiras. Kai tik ikelsit savo koja i Pietu Amerikoj - jus statistine auka.

Macu Pikcu neimanoma isvengti. Taip, kaip viena karta jus privalot ilipti i Gedimino pili, pamatyti Notrdamo katedra Paryziuj ar panasius objektus bet kur pasauly. O tada jau galit ramiai keliauti, eiti pirkti knygas ir filmus, tai kaip registracija. Taip ir mes zinojom, kad Macu Pikcu musu laukia, netgi simboliska - siauriausiame musu keliones taske. Kol mes pas ji neateisim, negalesim eiti i jokius pietus, pas jokius pingvinus ir delfinus, jokiu kalbu.

Macu Pikcu - inku pastatytas XVa. , gringu atrastas tik 1911 metais akmeninis miestas kalno virsuneje apie 2800m aukstyje. Kuo jis ypatingesnis uz kitus griuvesius? Geras klausimas. Labiausiai tuo, kad ispanai uzkariautojai nieko apie ji nezinojo, ir jo nesugriove, kaip sugriove kitas inku sventoves ir ju gyvenvietes. Ant ju pamatu pastate savo baznycias ir miestus. Macu pikcu inkai state beveik simta metu nuo 1440 ir gyveno jame tik iki 1532, kai ispanai pradejo niokoti Peru. Atrodo, miestas buvo apleistas, kad uzkariautojai apie ji nesuzinotu ir nesunaikintu. Macu Pikcu buvo pastatytas kaip sleptuve inku aukstuomenei, niekada nebaigtas. Inkai buvo ivalde akmenskaldyste. Ju pastatytos sienos Cusco ir kai kurios Machu Pikcu- idealios konstrukcijos. Inkai nebuvo israde rato ir neturejo rasto :) Zmones, sakoma, jie aukojo nelabai daznai, tik istikus kokioms nors stichinems nelaimems. Paprastai jie aukodavo juodas ir baltas lamas. Turejo viena auksciausia dieva, kurio vardo neprisimenu, o siaip buvo pagonys - garbino saule, zeme motina, puma, kondora, gyvate.. Tikejo pomirtiniu gyvenimu, i kuri velioni nunesdavo kondoras ant savo sparnu..

Dabar i Macu Pikcu galima nukeliauti keletu budu, visi - arba brangus, arba siaip komplikuoti :) Idomiausias ju, mano manymu - eiti pesciomis, arba Inku keliu arba yra keletas kitu keliu. Eiti Inku keliu negali bet kada uzsimanes - jis apmokestintas, prigalvota kruva taisykliu. Vienas eiti negali, butinai su gidu, su nesikais ir visokiais virejais. Kainuoja zveriskai daug. Bet cia turbut geriausias budas susipazinti su 'inku ansambliu' :) Toliau - ne ka ne maziau zveriskai kainuojantis traukinys, kuri as jums jau apskundziau. Trecias, galbut ne paskutinis budas - pikantiskas. Skirtas visokiems ten studentams backpackeriams, kuriais atseit mes irgi esame. Nedaug mokesi, bet patirsi daug vargu ir nuotykiu. Reikia vaziuoti vienu autobusu 6 val, tada kitu, tada persikeltimi per upe, sunkvezimiu vaziuoti iki hidroelektrines, nuo ten -5 val eiti traukinio begiais.. Vienu zodziu, yra is ko rinktis. Mes buvom besirenka ekonomini 'Inku gelezini kelia', bet niekaip negalejom saves ikvepti, kad tikslas to vertas :) Todel pasirinkom, atrodo, neskausmingiausia buda: nuvaziuojam traukiniu, apibegam - viskas Macu Pikcu, sudie!

Zinoma, jums visos tos peripetijos su inku keliais ir gelezinkeliais nelabai idomios. Bet kai atsidursite cia, tai taps jums tikru galvosukiu. Na, gerai.

Traukinys isvaziuoja 6.15 ryto. Traukinys vadinasi Backpacker train, tai reiskia, kad vagone kreslai sugrustitaip, kad Lauriui neuztektu vietos kojoms. Bet kadangi kiekvienas backpackeris paklojo po apvalia sumele doleriu, ju uzteko nupirkti graziems palydovu paltukams ir oro gaivikliams, kurie panaudojami pagal paskirti kiekviena karta kokiam tai backpackeriui isejus is tualeto. Priesais mus - japonu grupes vadove ir ju peruvietis Macu Pikcu gidas. Jis sneka japoniskai. As pamanau, kad sioje salyje jis jau beveik galetu bolotiruotis i prezidentus. Jis, aisku, paklausia, kurioj vietoj Afrikoj yra musu salis. Mes, aisku, neliekam skolingi ir jam, kaip kokiai skundu knygai, isklojam visas savo patirtis Peru. Kazkas juk turi buti atpirkimo ozys :) 120km traukinys vaziuoja 4 val. Beje, detale, pirma 40min traukinys vaziuoja 'serpantinais', tai yra kyla i kalna pirmyn-atgal-pirmyn-atgal. Ir taip beveik valanda. Mes dejuojam, kas uzdraude jiems tiesiog pastatyti gelezinkelio stoti ant kalno?

10 ryto mes Aquas Calientes - miestelyje Macu Pikcu kalno papedeje. Nusiperkam atitinkamai nepigu bilieta i Macu Pikcu. Po 6$ dar paklojam uz autobusa, kuris per 20min mus nuves beveik 1km auksciau, i Macu Pikcu. Uz autobusa, beje, galima moketi tik doleriais.

Prie iejimo eilini karta savo paslaugas pasiulo gide. Sikart mes nusprendziam, kad reikia. Einant pro sali dykaduoniai prie iejimo pusbalsiu vadina mus gringo. O kaipgi, mes tokie.

Kaip jau sakiau - Macu Pikcu labiausiai ypatinga yra vieta. Kalnai Urubamba slenyje - neauksti, bet labai status ir apauge dziunglem. Is apacios ziuredamas i kalnus, niekada neiziuresi, kad ant vieno ju - pilna akmeniniu namu, terasu, laiptu, tiltu. Ant gretimais esancio turbut virs 3km aukscio kalno Waina Picchu inkai pastate stebejimo bokstelius, i juos veda savizudziu laiptai, man atrodo neimanoma ten uzlipti! Idomus tie inkai - pastate bokstus tokiam auksty, kuris lietaus sezono metu visa laika debesy. Sedi inkas ruke ir galvoja - artinasi priesas ar nesiartina? Tiek to, turbut jie siuose reikaluose nusimane daugiau uz mane. Macu Pikcu - tik laikinas prieglobstis inku aukstuomenei, jame niekada negyveno daug zmoniu. Kaip ir visur - terasos agrikulturai (pastebejau, kad i mano lietuviu kalba pradejo veltis parazitai - zemes uki vadinu agrikultura, ceki - receptu :)), terasos sargybai, gyvenamieji namai, sventyklos. Macu Pikcu buvo kondoro formos, kalna juosia upe-gyvate, kuri simbolizuoja isminti. Mieste stovejo saules sventykla, o inku karalius buvo laikomas saules sunumi, dievu zemeje. Saules sventykla stovejo ypatingoje vietoje - lygiadieni saule tekedavo is vieno Macu Pikcu supanciu kalnu virsunes ir sviesa i sventykla spindedavo pro viena is jai skirtu langu. Kondoro sventykla buvo lankoma inku aukstuomenes nario mirties atveju. Inkai tikejo (turbut), kad kondoras - vienas is dievu - pernesa mirusiji i kita pasauli ant savo didziuliu sparnu. Sventykloje ant didziules kondoro statulos sparnu buvo irengtos nisos mirusiuju mumijoms.

Mes siek tiek nuvertinom Macu Pikcu, todel likom nepamate keleto greiciausiai labai ispudingu vietu - inku tilto, neuzlipom i Waina Picchu, nes 'kelione' i tuos 'taskus' trunka 2-3 valandas :( Kai ateis jusu valanda lipti i Macu Pikcu, paskirkite jam visa diena. Miestas 'atidaromas' 6 valanda ryto ir uzdaromas 5 valanda vakare.

Tai va, Macu Pikcu belaukiantieji. Tegul bus jums tokia pamoka - pasistenkit, kad kontoros ir agenturos neisvestu jusu is kantrybes ir pasirinkit smagiausia jums buda. Pasijusit kaip filme apie indenus :) Dabar vel pasiziurejau nuotraukas - zinokit, rekomenduoju. Nueikit i Macu Pikcu.

Nuotraukos

Inkai ir ju ainiu grebliai

2006-12-04T05:18:00.000+02:00

As vis prasau Giedres, kad ji rasytu pasakojimus, nes manau, kad ji geriau uz mane raso. Bet dabar ji miega arba ziuri telika jaukiam Cusco hostelyje, taigi teks rasyti man :)

Musu gastroles po Peru prasidejo autobuso tvakarascio pasikeitimu. Kaip jau Giedre rase, streikuotojai uzblokavo kelia i Peru, bet prie tokiu isdaigu prate vairuotojai rado kita kelia mus pristatyti i Puno - nedideli miesta prie Titikakos. Is ten kita diena plaukem patyrineti ezero.

Puikiai angliskai kalbantis gidas pastoriaus tonu pasakojo apie ezero zmoniu gyvenima. Is pradziu mus atplukde i Uros - dirbtines plaukiojancias salas. Uros genties zmones i ezera issikrauste begdami nuo inku. Is pradziu jie tiesiog gyveno valtyse, po to didesniuose laivuose kol galiausiai ismoko statyti plaukiojancias salas. Salos pagrinda sudaro virvemis suristi meldu saknu kubai. Ant ju keliais sluoksniais deda meldu paklodes. Sala neamzina - pagrindas puna, todel joje galima gyventi iki 30 metu. Po to reikia statyti nauja sala.

Apie tas salas buvom prisiskaite ir prisiklause is anksto. Is visko, ka girdejom, atrode, kad viskas tenai bus tik teatras pinigams is turistu isvilioti, nes niekas savo noru siais laikais taip negyventu. Tame yra tiesos, bet nera taip blogai, jei i viska ziuri kaip i koki Rumsiskiu muzieju :) Zmones ten gyvena, rodo savo gyvenimo buda turistams ir is to uzdirba pragyvenimui. Gidas atvirai perspeja - nelepinkit vietiniu centais uz nuotraukas su jais, geriau nusipirkite ka nors is ju rankdarbiu. Neduokit vaikams saldainiu, nes nuo ju genda dantys, o dantistu salose nera :) Taigi, salu zmones, draugiskai ir visai neikyriai rode savo dirbinius, norincius plukde nendriniais laivais :) Nenustebau pamates, kad jie plastikinius butelius renka i didelius maisus - juos po to naudoja kaip pagrinda savo laiveliams, nes buteliai daug lengvesni negu nendriu rysuliai.

Po Uros musu lauke ne itin malonus poros valandu plaukimas per banguota ezera iki Taquile salos. Si jau neplaukiojanti, bet normali, stabili sala :) Ten zmones uzsiima zemdirbyste ir mezga. Labiau mezga vyrai. Ir daugiausia mezga kepures. Pasak gido, is kepures spalvu galima spresti apie vyro statusa. Dvieju spalvu - nevedes, vienspalve - vedes, su kazkokia ypatinga spalva - seniunas. Mums per pietus koncertavo nevedes vyras, sprendziant is kepures :) Po skaniu pietu pakrikstijom musu bendrakeleivius Titi su Kaka ir per nurimusi ezera parplaukem i Puno, kur musu turejo laukti naktinis autobusas i Cusco.

Apsukrus musu hostelio seimininkas sugebejo mums dvigubai brangiau parduoti autobuso bilietus. Po nakties autobuse su knarkianciu diedu uz nugaros 5 ryto islipom Cusco autobusu stotyje. Is karto aplink susirinko burelis hosteliu siulytoju. Vieno is ju giesmele ir brosiura pasirode visai grazi ir nebrangi (n kartu perklausem ar tikrai tiek kainuos), sedom i taksi kuris pazadejo uz 5 solius nuvezti iki hostelio. Islipant taksistas skubotai pareiske, kad 5 soliai yra uz zmogu. Nusikeikiau, sumokejom 10 soliu, nes taip anksti ryte nebuvo jokio noro su juo gincytis, ir nupedinom i pazadetaji hosteli. Nebenustebom, kad hostelio seimininkas uz pazeda kaina mums parode daug prastesni kambari nei vaikinas zadejo stotyje. Tada rimtai supykom, bet diedule paprase neiseit ir uz ta pacia kaina dave toki kambari, koki zadejo. Veliau vis del to paaiskejo, kad ten taip ir nebus zadeto silto vandens. Siaip tas vanduo butu ne problema, bet bjauriausia, kad jie labai uztikrintai tau i akis meluoja sakydami, "yes, of course with hot water". Informacijos centre suzinojom, kad uz taksi sumokejom triguba kaina. Tokia dienos pradzia visiskai sugadino nuotaika ir nuomone apie visu taip giriama Cusco ir Peru. Ikyrus suvenyru siulytojai nuotaikos nepataise. Ir net 2 kartus pasakius "no, gracias" ir trecia karta rusiskai juos pasiuntus jie vistiek neatstodavo. Kazko panasaus as tikejausi is Bolivijos, bet ten kazkaip mums pasiseke nesusidurt su taip izuliai meluojanciais zmonem. Gal del to trumpam praradom budruma :)

Bet ant to pacio greblio antra karta nelipam. Issimiegojom, issinuomavom nedidele masina ir sprukom is Cusco apziureti aplink esanciu idomybiu. Vaziuojam vieni, niekas neknarkia, niekas nesmirda - nuotaika taisosi :) Argi mes neislepe?? Tikrai smagu, net ir pakeliui sutikti suvenyru siulytojai nebeatrodo tokie ikyrus. Pisaq miestelio turguj nusiperkam piratini Manu Chao + vietines muzikos CD ir i inku griuvesius vaziuojam su daina! Kalnu slaituose esancios terasos atrodo isties ispudingai. Jos buvo naudojamos zemdirbystei. Dabar ten ganosi turistai ir avys.

Papietave jauciames kaip devintam dangui, o Ollantaytambo miestas su savo terasomi ir mistiskais statiniais kalnu slaituose man padeda isivaizduoti kas taip traukia visus i ta turistu numindyta Makcu Pikcu. Akmenys taip preciziskai nugludinti ir sudeti vienas ant kito, kad nelieka ne plyselio peiliui ikisti. Sededami akmeninej "sofoj" kalno virsunej ir ziuredami i sventa sleni isivaizduojam kaip is cia inkai stebedavo savo valdas.

Jau vakareja, bet mes sukam is pagrindinio kelio i maza zvyrkeli einati tarp kalnu sniegotomis virsunemis. Jis veda link Moray griuvesiu kurie yra mums kaip atpildas uz visus paskutiniu dienu nemalonumus :) Be musu daugiau cia beveik nieko nera - malonus bilietu pardavejes ir keli iki cia atklyde motociklininkai. Daugiau ne gyvos dvasios! Taip smalsu vakarejant karstytis taisyklingais apskritimais gilejanciu terasu laiptukais. Tokiu daubu cia ne viena, o bent trys. Pradedam itart, kad gal cia visai ne inkai jas pastate, o koks kosminis laivas pritupes paliko stovejimo zymes :) Stovedami centre galvojam, kas cia galejo buti - sventyklos, vietos posedziams ar zaidimams?? Grizes vakare i Cusco einu prie interneto aiskintis :) Pasirodo neatspejom. Inkai naudodami taisyklingas Moray terasas studijavo skirtingu klimato salygu itaka javams. Skirtinguose lygiuose yra skirtinga temperatura (tarp virsaus ir apacios skirtumas iki 15° C). Taip pat, kaip ir daugelis kitu inku statiniu, Moray turejo gera drekinimo sistema. Idomus tie inkai, nenaudojo rato, rasto, bet isdarinejo tokius dalykus!

Po tokio pasivazinejimu Peru nebeatrodo tokia bjauri :) Randam nauja hosteli su nepakartojamu vaizdu i visa miesta is musu kambario, draugiskais zmonemis. Siandien i ji persikraustem porai nakvyniu ir, gal siek tiek geda prisipazinti, vos ne visa diena ziurejom telika :) Ten yra kazkoks kanalas per kuri diena viena po kito rode filmus su Jim Carrey. Na gerai, ne tik filmus ziurejom, is ryto dar matem juokinga sekmadienini Cusco parada, bet apie ji ner ka pasakot - paziurekit foto :)

Plati Sargaso jura

2006-12-01T00:42:00.000+02:00

Man ir vel kilo kruva asociaciju. Jonas blogo vistiek neskaito, kiti gal nesupyks, jeigu as cia pradesiu pasakoti apie knygas. Tai va, kazkada skaiciau tokia Jean Rhys knyga Wide Sargasso sea (Plati Sargaso jura). Gintare ja man dave, o pati ja perskaite feminizmo studijoms Utrechte :) Na, bet cia ne esme. Romanas yra kaip komentaras ar atsakas Sarlotes Bronte Dzeinei Eir, kuria turbut zino net Jonas. Pamenat, Dzeines Eir to kazkokio sir ... isprotejusi zmona buvo kilmes 'is Karibu', ir tai kad ji buvo isprotejusi, visai atitiko tuometini poziuri i kolonizuoto pasaulio zmones - kad jie is prigimties 'kazkokie laukiniai'. Jean Rhys savo romane atkuria sitos isprotejusios moters is 'Dzeines Eir' paauglyste tropiniuose karibuose. Aisku, as jums nepasakosiu romano, tik norejau privesti, is kur asociacijos. J.Rhys taip gyvai atkuria karibu gamta, kad net as, eiline beletristikos skaitytoja, megstanti praleisti visokius ten aprasymus, ir persokanti tiesiai prie tiesiogines kalbos, juos perskaiciau ir isivaizdavau. Tai va, tropikai, i kuriuos mes patekome is 4km aukscio nusileide i 200m, dar toli grazu ne karibai. Bet gyvybe, gaunanti sociai vandens ir silumos diena ir nakti, cia klesti. Ivairiom spalvom zydintys, kerojantys, visur lipantys, didziuliais svyranciais lapais medziai ir geles, sraunios murzinos upes, laimingi zmones, juokingi gyvuni.. Nezinau, kaip jums aprasyti, geriau skaitykite knyga, arba atkeliaukite i dziungles. Karstis - laipsniu nezinau, gal apie 30. Visa laika, diena ir nakti. Ir dregme, kaip rusiskoj pirty. Is pradziu visa laika instinktyviai norejau iseiti is pirties, bet nebuvo jokiu duru. Bet, manau, zemumu deguonis suteike mums tiek energijos, kad tvankumas beveik netrukde.
Jokiu ypatingu nuotykiu mums nenutiko, tiesiog ziurejom is valties i pelkiu gamta. Mes buvom ne dziunglese, o pampose - tai ne visai pelkes, labiau dregnos, vandens uzlietos pievos. Jomis mes plaukiojome valtimi Yacuma upe, bet sausu jos krantu nedaug mateme - meldai, medziai, pievos - viskas vandeny. Aligatorius diena vandeny sunku iziureti - jie labai susitapatina su pluduriuojanciais rastgaliais, arba ilenda giliai uz medziu saku. Bet ju labai daug. Zinoma, jie nesoka i valti, o mes nesokam i vandeni. Sausomoj mes pranasesni, vandeny - jie. Didziausi, kokius mateme - gal kokiu 2-3 metru. Neatrodo labai milziniskas, bet neatrodo ir labai patikimas. Vienas, kuris visa laika pluduriavo vandeny prie musu stovykloj, neatsisake is virtuves jam siunciamu maisto likuciu, bet nesu tikra, ar nuo to jis budavo sotus. Krokodilu cempionai keliones kolegos australai pasakojo, kad Australijoj gyvena baaisiai dideli krokodilai. Jie gali tunoti po vandeniu visai cia pat, laukti patogaus momento kelias valandas, diena, tik tada uzpulti auka. Savo grobi krokodilas pasistengia nutempti i vandeni ir paskandinti. Kadangi sviezias zinduolis kietokas, krokodilas po upes krantais turi issikases urvu-saugyklu. Ten maista jis nutempia ir palieka siek tiek apirti, kad butu skanesnis... Po tokiu istoriju as nelabai pasitikejau musu stovyklos draugu ir nakti man vis atrode, kad po lova kazkas ropineja.. :) Nakti issiruosem paplaukioti upe ir paziureti gyvunams i akis. Aligatoriu akys, pasvietus i jas, spindi gerokai ryskiau, nei kaciu. Kazkas pasakojo, kad tokiu budu krokodilus medzioja - kaip jau sakiau, diena juos sunkiau pastebeti, o nakti - labai lengva. Tiesa, musu gidas buvo uzsideges mums viena aligatoriu 'sumedzioti',- rasti vandeny, pagauti, suristi, pasidziaugti ir paleisti. Bet mums uzteko ir akiu. Bent jau as norejau ne atrakciju, o laukines gamtos paziureti :)
Kiti musu sutikti gyvunai - bezdiones. Maziukes - kapucinai - labai smalsios, labai nori susipazinti arba atsikasti banano. Pirma karta pamaciau, kokios 'kibios' yra bezdziones. Jos sokineja ant ploniausiu sakeliu ir nenukrenta i vandeni :) Kitos, didesnes, gyvena aukstai medziuose. Vorines bezdziones :) (spider monkey) megsta sildytis belapiu medziu sakose pries tropine saule! As gauciau saules smugi jau po pusvalandzio :)
Galybe pauksciu mes susitikom, dideliu, spalvotu, nepazistamu. I paukscius as negalejau atsiziureti. Neitiketina matyti tokius didelius lizdus, tokius didelius paukscius, kaip musu gandrai ir dar didesnius, aukstai medziuose. O kai vakare virs slapios pievos sklando burys tokiu sparnuociu, man pradeda atrodyti, kad ten dinozaurai.. :)
As gi jums sakau, kad tai labai atmosferinis dalykas. Nezinau, ka pikantisko ar juokingo. Plaukti tolygiai vandeniu pro vezlius, krokodilus, pasaku paukscius, tingines bezdziones, kartais kur nors sone puksciancius delfinus - plaukciau ir plaukciau :)
Ha, tiesa, mes gi dar ejom ieskoti anakondu ir kobru i tas pelkes. Bridom su botais, vienoj vietoj vandens iki klubu. Bet mums reikia gyvaciu. Viena radom prie medzio, pastebejusi sujudima, ji tuoj pat spruko po medziu. Bet mes nepasidavem. Tiksliau ne mes, o musu laukines gamtos sportininkai gidai. Jie puole kasti, rukyti gyvate is po medzio. Iskrapste. Pasirodo, tai - ankonda kobra, ji net nebaisiai nuodinga. Visi gavo su ja nusifotografuoti, tada is kitos vietos kazkas pradejo sukauti, kad rado tikra anakonda. Visi nubego ten fotografuotis. Anakonda - tai vandeninis smauglys, gyvena pelkese ir upese, didziausia pasaulyje gyvate. Savo auka ji nuskandina, tada apspjaudo gleivem, sulauzo, padaro is jo pailga ritineli, kad patogu butu ryti, ir suryja. Gali suryti ir karve. Tai va, po to australai isvyste samoklo teorija, kuri paremta jau mums iprastu nepasitikejimu vietiniais zmonemis cia. Mes manom, kad anakonda gidai galejo atsinesti i pelkes kuprineje. Ir kai visi krapste is po medzio anakonda-kobra, kazkas galejo be vargo paeiti i sona, issitraukti smaugli is kuprines ir paskelbti rades ja vandeny. Zinokit, cia magiskas realizmas, cia gali taip buti :) Bent jau Bolivijoj toks poziuris i uzsieniecius - tu gringo, tavo atzvilgiu iprastines morales normos negalioja. Galima tave siek tiek apgauti, anaiptol nera reikalo buti su tavim draugisku. Juk tu - gringo. Pasvarsciau, kad sitas saltumas uzsienieciu atzvilgiu galbut ne siaip sau. Baltieji zmones cia siauteja jau kelis simtus metu, sujauke vietiniu genciu gyvenima visiskai, nustume juos nuo sprendimu priemimo. Dabar ju toks poziuris - ko jus dar norit kazkokiu formalumu is musu.
Griztant dar i pelkes - vienas malonus semininkas, ten mus sutikes - rozinis delfinas. Kartais, kai daug zmoniu maudosi, jie ateina pazaisti. Ir mes lindom i vandeni, norejom pazaisti su delfinais. Maudytis - kaip maudytis pelkeje. Juodas vanduo, kaip koks tepalas, ir riebus kaip aliejus. Be to, tame paciame vandenyje - jau anksciau sumineti grobuonys. Specialistai mus nuramino, kad ten, kur gyvena delfinai, pikciurnos negyvena. Jie atsiliepia i vandens plakima, ivairius garsus, duksta kaip vaikai. Juokingi tie delfinai.
Bet mes ne pelkiu gyventojai. Grizom i savo tropini miesteli Rurrenabaque, sedom i 40vietu autobusa-lektuva, zvyrkeliu isibegejom, pakilom, ir nusileidom vel vesioj aukstikalnej. Reikes dar kada isbandyti Amazone ir Brazilija. Negalejau atsizaveti :)

Nuotraukos tiek mazai atspindi :)

Beje, mes nelikome La Paz, nors megstantys pademonstruoti, pastreikuoti ir paprotestuoti bolivieciai uzblokavo kelius i Copacabana, mes apvaziavom Titikaka ir patekom i Peru.

Aa, taigi Bolivijos dziunglese prie musu prilipo du nauji prielipos australiskos koalos Titi ir Kaka. Kaip jos atsirado pietu amerikos dziunglese?- gal taip pat, kaip triusiai australijoj :) Dabar jos dazniausiai snaudzia terbos priekinej kisenej arba zaidzia su savo bumerangais. Siandien gavo Titikakakos kriksta, bet apie tai gal kita karta :)

World's Most Dangerous Road, ok?

2006-11-24T03:59:00.000+02:00

Pamenat, Jonas pries kuri laika siunte visiems nuotraukas, kuriose - ekstremaliai siauras kalnu keliukas ant skardzio, kuriame turi prasilenkti du automobiliai. Kadangi jis labai siauras, vienas automobilis turi vaziuoti atbulas iki prasilenkimo vietos.. Tai va, situo keliuku siandien mes vaziavom dviraciais.

Kaip Dainius taikliai pastebejo, mes cia jau kuris laikas, kaip tapom turizmo paslaugu vartotojais, o dviraciu paslauga Lauris issirinko pacia kieciausia La Paz. Jis prives jums visokiu brosiureliu ir pamokeliu, kaip reiketu tinkamai reklamuoti savo paslaugas. Nors mes su juo jau apsnekejom, kad Lietuvoj kalnu dviratizmo nelabai yra, o lygumu dviraciai siais laikais nelaikoma ekstremaliu sportu, taigi, ir negali ¨kietai¨ apie ji parasyti. Pavyzdziui, koki greiti gali isvystyti vaziuodamas aplink Plateliu ezera. Arba kiek grybu rusiu gali pamatyti vaziuodamas per Labanora. Vienintele viltis - Gedimino kalnas. Nutiesus nuo jo serpantinus, butu galima pardavineti dviraciu zygi pavyzdziui, paciam ilgiausiam keliui nuo paties maziausio kalno. Arba, kalbant apie turizmo paslaugas, butu galima praminti koki nors Totoriu Kelia nuo Traku pilies iki Vilniaus Gedimino boksto, padaryti traukini i Trakus turistams uz 100Lt i viena puse, be to, uzdrausti jiems keliauti vieniems ir tuomet siulyti gido, virejo, nesiku paslaugas. Be to, paskutine keliones diena uzkilti i Gedimino boksta nebebutu galima, nes nebedirbtu funikulierius. Todel reiketu nakvoti nepigiuose apartamentuose Valdovu Rumuose, ir tik kita ryta austant, kol dar neplustelejo turistu minios, pakilti ant kalno ir isvysti visa Gedimino boksto didybe. Jeigu dar kas nesupratot, tai as cia burnoju ant Macu Pikcu ir Inku kelio Peru.

Bet griztam prie Pavojingiausio pasaulyje kelio. Pavojingumas turbut daugiau yra reklaminis triukas, nors labai noredamas, o kartais ir netycia, gali stipriai nukenteti juo vaziuodamas. Pavojingiausias pasaulyje kelias yra pagrindine ¨magistrale¨ is La Paz i amazonija,- taip cia visi vadina dziungles. Apie 20km nuo La Paz tesiasi dar asfaltuotas kelias, toliau - siauras, kai kur vienos juostos su salelemis prasilenkimui zvyrkelio serpantinas staciu kalnu slaituose. Kadangi sis kelias is tikruju nelabai rimtas, statomas kitas kelias, jo statybas finansuoja uzsienio valstybes. Taciau apie 80% lesu kelio nepasiekia. Nezinau, gal paaukojama paca mamai, bet vienu zodziu, sitas kelias statomas jau apie 10 metu, o tuo tarpu visi turi vaziuoti pavojingiausiu pasaulyje keliu ir taip pat ka nors paaukoti paca mamai, kad ji nepasiimtu savo duokles pati.

Taigi, musu kieciausios La Paz dviratininku agenturos darbuotojai - daugiausia ne vietiniai. Musu vedlys - is Naujosios Zelandijos. Instruktuoja labai juokingai, turi toki viena parazitini zodeli ir kas sakini kartoja OK. Your bike goes where you look, ok? You look at the scenery, ok, very likely you become the part of the scenery, ok? (dviratis vaziuoja ten, kur ziuri. Jei apziurineji krastovaizdi, gali buti, kad netrukus pats tapsi krastovaizdzio dalimi). Paleidzia mus auksciausioje trasos vietoje. Ryte salta, bet neslapia. Su mumis - dar apie 12 dviratininku. Taip ir vaziuojam. Asfaltuota kelia nuo zvyrkelio skiria ¨narkotiku punktas¨ - punktas, kuriame, kartais su sunimis, tikrinamos isvaziuojancios masinos, ar nesiveza kokiu chemikalu, reikalingu narkotiku gamybai. Lauris nerimauja, kad jo kuprine prasmirdusi kokos lapais (nepagalvokit, kad jo kuprine prigrusta kokos lapu, tiesiog jie skleidzia labai stipru kvapa, toki neskanu, bet ka darysi. Pavyzdziui, dabar as irgi uz zando prisikisusi kokos lapu, kitaip turbut jau miegociau po zygio. O dabar gal net paziuresim koki filma is musu hostelio piratiniu DVD kolekcijos. Jeigu bus kas nors geresnio uz Robokopa ar Kvailas ir kvailesnis).

Vienu zodziu, sveiki atvyke i pavojingiausia pasaulyje kelia. Eismas saugumo sumetimais cia vyksta atbulai - tie, kas vaziuoja zemyn, vaziuoja desine kaire kelio puse, prie skardzio. Tie - kas aukstyn - palei kalna, taip pat kaire. Aukstyn vaziuojancius visada reikia praleisti. Daznai, is tolo pamacius atvaziuojancia masina, reikia laukti prasilenkimo saleleje. Dviraciu vaziuoti visai nebaisu. Aisku, purto kaip reikiant. Kai kuriose vietose uola kabo aukstai virs kelio ir nuo jos tekantis vanduo lasa lietumi nuo ant kalno auganciu augalu. Tose vietose kartais vaziuojame tarsi per lietu, ir kelias - gana slidus. Bet musu dviraciai - kalniniai, pritaikyti tokioms salygoms.

Zinoma, kelias toki pavadinima gavo ne be reikalo. Per metus ten zuva apie 100 zmoniu. Kai kur matomumas tikrai prastas, ir jeigu masina vaziuoja siaura kelio dalimi, kur nera vietos prasilenkimui, o is priesais - kita masina, kazkuri turi vaziuoti atbula iki platesnes vietos. Po vienos skaudzios nelaimes pavojingiausiuose kelio vingiuose atsirado zmones - sviesoforai. Is savo pozicijos jie mato i abi puses, ir atvaziuojanciam is virsaus rodo arba zalia baliona, arba raudona. Jeigu mato, kad gali prasokti, mojuoja geltonu, bet labai ragina :) Tie zmones - sviesoforai man padare ispudi. Isivaizduokit, visa diena sedi ant skardzio, zvalgosi i abi puses ir mojuoja spalvotais balionais.

Stojam kas 5-8km, visa trasa - apie 60km. Nuo kalno, zinoma, tai ne i kalna. Bet i gala vistiek pavargsta rankos. Graham, instruktorius ragina: Release the brakes and let the bike roll, ok? Just let the bike roll.. (atleiskit stabdzius, ir leiskit dviraciui laisvai riedeti). Aha, lengva pasakyti, let the bike roll, kai kairej - labai grazus ir labai status skardis :) Kalno papedej musu laukia ekologinis kempingas. As kartais pagalvoju, kad labai noredamas, gali net nesuprasti, kokioj chaotiskoj saly esi. Gali hostely sutikti vien tik europiecius, nueiti i ju parekomenduotas kavos kavinukes, po zygio pailseti ekologiskam kempinge, kur jie ne tik siuksliu nemeta po kojom, bet netgi jas rusiuoja.

Ir priglaudzia dziungliu gyvunelius. Aha, cia apie pusantro km aukstis, karsta, ir dziungliu prieigos. Kempinge gyvena kazin kokie rojaus gaidziai ir vistos, keliu rusiu bezdziones ir papugos... Issisnekam su kolegom dviratininkais is airijos ir prancuzijos. Pasirodo, jie Bolivijos dziunglese atrado nedideli parka - gyvunu prieglauda. Ta prieglauda, zinoma, isteigta australiecio, kuris norejo pamokyti vietos naslaicius, kaip graziai apsieiti su gyvuneliais. Ir dabar, zinoma, jokiu naslaiciu ten nera, o dirba daugiausiai savanoriai. Ivairiais keliais i prieglauda atkeliauja laukiniai gyvunai, su kuriais blogai elgesi zmones. Prieglaudoje jie gydomi ir paleidziami i laisve. Arba, jeigu nebegali gyventi savarankiskai, lieka parke visam laikui. Na, pavyzdziui, kartais zmones pasiima auginti jaunikli jaguara - kai mazas jis labai jaukus, kaip kaciukas. Laiko ji ankstam narve, todel uzauges jis nelabai gali vaikscioti. Suauges jaguaras - niekam nebereikalingas, gali ir zalos pridaryti, todel seimininkai jau nori jo atsikratyti. Arba, prigaudo laukiniu pauksciu, sulauzo jiems sparnus, kad negaletu isskristi. Tai va, si parka islaiko ir jame dirba daugiausiai savanoriai keliautojai. Maziausiai jame padirbeti galima dvi savaites, jei nori daugiau - labai prasom. Ech, turetume mes daugiau laiko.. Na, bet as save guodziu, kad parkas dziunglese, ten tikrai labai karsta, daug masalu, ir net negalima naudoti priemoniu nuo ju, nes parko bezdzione gali draugiskai tave palaizyti, ir nuo chemikalu jai gali susukti pilvuka.. Na ne, man bent jau dar neatsibodo bastytis, o juk mes dar ne nepradejom judeti i pietus..:)

Tai va, vaziavom su geriausiais pasaulyje dviraciais, visi isgyvenom ir paskui tuo paciu keliu autobusas nuveze mus atgal i La Paz. Pavojingiausias kelias - ne toks ir pavojingas, jei su protu vaziuoji. Ir taip, kaip Jono nuotraukose, gali nutikti tik kokiam nerasytu taisykliu nesilaikytojui arba sviesoforu spalvu nezinotojui :) O pas jus dar neprasidejo ekstremaliu ziemos sportu sezonas? Tarkim, ledo ritulio tinklinio aiksteleje :)

Kas kvepia - kairen, kas nekvepia - desinen

2006-11-23T00:07:00.000+02:00

Tesiam ataskaita. Atsibuve iki valios Uyuni atvaziavom i Potosi. Likom Anduose, bet nusileidom siek tiek zemiau ir tolstant nuo Uyuni pradejo sodreti spalvos. Kai pamaciau zalia gluosni, pamaniau, kad akis kazkoks sampuninis filtras aptrauke. Jau buvau pradejusi matyti beveik nespalvotai.. :)

Potosi stoties rajonas - tikras isbandymas ramiam siaurieciui. Visi pardavineja ir siulo kas ka turi. Siulo - turiu galvoje kaip Palangos kopose ceburekus. Net autobusu stotyje skirtingu kompaniju atstovai laido gerkle: Villazon Villazon Villazon! A La Paz A La Paz A La Paz! Gatve pilna kvapu - maisto, prakaito, dumu, fekaliju. Laurynas burnoja zodziais, kuriu cia nekartosiu ir tas trunka, kol istrukstam is stoties rajono. Truputi paklaidzioje randam hosteli, kuris mums tinka. Jezaus kompanjonas, ar kazkaip panasiai jis vadinasi :)

Potosi - senas kalnakasiu miestas, ikurtas kolonistu prie turtingo kalno - Cerro Ricco. Is jo gyvena visas miestas! Bet Potosi - neturtingas. Cerro Ricco veikia daugybe kooperatyviniu sachtu, jos priklauso ne kompanijoms, o kalnakasiams, kurie jose dirba. Naujokas dirba paprastus darbus, kol igyja patirties. Palaipsniui uzsidirba teise kasti savo tuneli ir ieskoti aukso, tfpu, sidabro gyslos. Prezidento Evo Moralez ideja nacionalizuoti Bolivijos kasyklas, pasirodo, visai nepatinka Cerro Ricco kalnakasiams - nes tuomet jie dirbtu nebebutu kiekvienas savo tunelio seimininkas.. Cerro Ricco - buves ugnikalnis, jame randama daugybe mineralu - svino, cinko, sidabro. Kasti juos pradejo vos kolonistams atkeliavus. Si dama, atseit Cerro Ricco, is pradziu devejo 12 rubu. 6 rubus jau nukrapste, vadinasi liko dar puse. Cerro Ricco yra apie 500 iejimu i kasyklas, kiekvienoj sachtoj dirba apie pusantro simto darbininku. Vaikams dirbti negalima, bet mes sutikom 20 metu maestro (jie ten po zeme visi maestro), kuris dirba kasyklose jau 8 metus.. Sachtose savo kambariukus turi Tio de las Minas - Kasyklu Dede, pozemiu semininkas. Ispanai, atkeliave cia, neblogai iskiepijo krikscionybe - dabar ant kiekvieno autobusiuko uzklijuotas spindintis Jezus. Ir prigasdino vietinius, kad be gerosios dvasios yra ir piktoji dvasia. Kadangi Kasyklu Dede yra visa ko po zeme seimininkas, jam skiriama atitinkama pagarba. Sachtininkai su juo viskuo dalijasi - kokos lapais, 96% alkoholiu, ir su pacha mama - zeme motina. Karta per metus prie iejimo i kasyklas atveda lama, nukerta jai galva ir sviezio lamos kraujo paaukoja kasyklu Dedei. Jeigu negautu lamos kraujo, gali buti, kad jis pareikalautu zmoniu, kalnakasiu kraujo.
Turtingo kalno kalnakasiai - neturtingi. Anksciau, kai kasyklos priklause imonei, darbas buvo siek tiek automatizuotas. Nacionalizavus jas ir pavertus kooperatyvinemis, darbo procesas vel tapo toks, kaip is pat pradziu. Mineralu iesko aklai kirstuvu kapodami i kaire ir i desine. Kam pasiseka - uztinka kokia gysla. Iskasus gana daug, juos sukrauna i maza vagoneli, kuri keletas darbininku nustumia iki surinkimo tunelio. Sachtos, kuriose gerybes jau baigesi, tampa gelezinkelio tuneliais. Cerro Ricco - jau isvarpytas kaip olandiskas suris. Tuneliai daznai susitinka, tuomet vienas kalnakasys turi eiti auksciau, kitas - zemiau.
Iskastus mineralu grumstus veza i vietines perdirbimo gamykleles, kuriu Potosi irgi apstu. Ten su tokiom priestvaninem masinom mineralus atskiria viena nuo kito, isgauna grynesne mase, kuria mes matem spindincio purvo pavidalu. Gryno sidabro, kuri pardavinetu pasauliui, Bolivija neisgauna del ekonominiu priezasciu. Parduoda sita spindincia mase kitoms salims, kurios turi priemones isgauti grynus mineralus. Savo blizganti purva sunkvezimiais gabena i Ciles uostus.
Mes truputi tam sidabro purve pabraidem, nors gali buti, taip sake mums berniukas, kad visas Potosi miestas pastatytas ant sidabro klodu. Kadangi turtingam kalne sidabro daugiausiai randama kaip tik miesto puseje.
Potosi labai smagu rengti ivairius protestus. Kalno papedeje kiekviena diena veikia 'Calvario' turgus (nieko neprimena?), kur galima gauti visko, kas reikalinga kalnakasiui: ivairiu irankiu, kokos lapu, gerimu, sprogmenu. Mes, kaip darbo dienos drumstejai, priperkam ten ivairiu dovanu sachtose sutiktiems zmonems: dinamito pakuote, maiseli kokos lapu, 96% alkoholio, skirto ritualui su Kasyklu Dede, cigareciu. Viena dinamito (bet gal ten yra 80% nitroglicerinas) pakuote nusiperkam ir sau pabandymui.

Daugiau niekuo Potosi musu nesuzavi, todel mes mikliai persikeliam i Sucre. Isbandom nauja buda - taksi. Taksi kainuoja 25BOB, autobusas - 15BOB, skirtumas apie Ltl, taksi atveza valanda greiciau. Musu taksistas - saunus jaunuolis, kuris vis bando pagarsinti muzika tiek, kad mes su Lauriu nesusisneketume. Likus 50km iki Sucre, automobilis uzgesta kazkokiam kaimely. Musu jaunuolis klibina visus laidukus, kviecia visus vyresnius vyriskius uzmesti aki, bet variklis savo nuomones nekeicia. Palauke gal valanda, mes ji paliekam ir sedam i autobusa. Beje, cia man patinka jo logika. Mes nuvaziavom du trecdalius kelio, todel sumokam jam du trecdalius atlygio - 30BOB. Bet jis raukia antakius ir sako - autobusu nuo cia iki Sucres - 5BOB, todel iki galutines kainos mes jam turetume sumoketi dar 10BOB. Nieko sau, vyruti. Paliekam ji viena.

Sucre - daug labiau panasesnis i koki nors visai jauku Argentinos miesta. Pagrindinej miesto aikstej nakti - surmulys, silta (Sucre jau zemiau). Keletas punktu, kuriuos patikrinam cia - akmenyje isispaude simto milijono metu senumo dinozauru pedsakai uz miesto esanciame parke. Gaila, pedsakus apziureti galima is kokiu 300m atstumo, be to, nera jokios informacijos, kokiu gyvunu, kokio amziaus tie pedsakai. Lauris sako, gal ten statybininkas su botais praejo :) O be to, dinozauru parkas - salia cemento gamyklos, kuri cia pat kasa kazkoki sau naudinga zvyra, ji atrado dinozauru pedsakus, ir kazin ar ju pasigailes, jeigu zvyras toj vietoj pasirodys vertas demesio .. :) Kita vieta - tekstiles muziejus. Cia nera ka pasakoti, visi zino mano polinki i skudurus. Keletoj nuotrauku pamatysit vietines tekstiles pavydziu :) Man labai patinka.

Na, ir naktiniu autobusu - i La Paz. I sostine. Didziausias skirtumas keliaujant autobusu Bolivijoj ir, tarkim, Argentinoj - keliones kaimynai. Mes cia jau imam juodai juokauti, kad, kaip paprastai kavinej buna vietos, kur rukoma, ir kur nerukoma, cia autobusuose turetu buti vietos, kur smirdama, ir kur nesmirdama. Kai kurie valstieciai trenkia dveju metu prakaitu.. Moteru daugybes sluoksniu drabuziuose atrodo ta smarve isigalejusi.. Islipus is autobuso kvapai visur persekioja...Zinokit, tikras isbandymas :)

Suregistravau beveik viska, La Paz man labai menkai patinka. Kai ivaziavom i priemiescius, buvau 100% isitikinusi, kad cia tikrai ne sostine, o kazkoks apleistas apgriuves miestas. Na, bet per sia diena susistatem darbotvarke artimiausiai savaitei - rytoj visa diena dviraciais is La Paz i Coroico puse, per kalnus, o poryt - i Rurrenabake, keletui dienu i pelkes, stebeti krokodilu, makaku, anakondu ir roziniu delfinu.

Skudutis keicia gyvenimo buda

2006-11-19T00:18:00.000+02:00

Sitam mieste, kuris, kaip viena mergina issireiske, 'nevertas ne pusvalandzio' mes jau tupim beveik savaite. Siandien dar pasilikom, nes tikejomes, kad Skudutis parvyks is turo. Bet jis neparvyko, o pasiliko kapstytis po druskas su flamingais, smirineti po dykumas su zorro lape, slapstytis akmenyse su ilgauodegiu andu kiskiu viskocia, ganyti lamu ar tiesiog laimes ieskoti, kas ji zino.. Na, bet tikimes, jis parasys kada, kaip sekasi, atsius gal kokia nuotrauka nusipaveikslaves prie kinu sienos ar ant banginio kupros..

Pietvakariu Bolivijos apziura pradejom nuo prie pat Uyuni esancio traukiniu kapinyno. Traukiniai ir cia, ir Argentinoj, ir Urugvajuj labai mistiski. Gelezinkeliu beveik nera, jei yra - kokia viena linija salyje. Tiesa, Argentinoj aplink Buenos Aires yra visai nemazai. Tai va, o sitam kapinyne rudija (labai pamazu, nes labai sausa) garveziai is XIXa. pabaigos. Salia - begiai, kuriais traukinys gali nuvaziuoti iki La Paz, bet jis vaziuoja turbut viena karta per diena, nes begius neskubedami tvarko darbininkai, traukiniu stoties vartai (traukiniui) paprastai uzdaryti.

Na gerai, bet salia Uyuni yra didziule druskos jura, gal ten ir vaziuokim. Nuvaziavus apie 20km sustojam, musu vairuotojas-gidas stabdo pravaziuojancius automobilius, pagaliau su vienu isvaziuoja atgal i Uyuni pazadejes uz pusvalandzio grizti. Lauris ir Oferis atidare kapota tyrineja situacija - vandens truksta, tepalo truksta.. Po pusvalandzio atvaziuoja kitas dzipas, visas musu tavoras perkeliamas jam ant nugaros, vairuotojas-gidas taip pat jau kitas - don Lorenzo, susipazinkite, jis bus ir musu virejas.

Uyuni druskos jura - anksciau is tikruju buvo jura, bet iki musu eros 900 metu vanduo visai isgaravo ir liko plynas druskos laukas. Pavirsius lygus lygus, taciau kai kuriose vietose, sakoma, jo gylis iki desimties metru. Cia niekada netektu gaminti presko maisto ir niekada kelias nebus slidus...Pakrasciuose stoviniuoja sunkvezimiai, dzipai, zmones kur ne kur stropiai kasa druska. Vaziuojant gilyn - baltas plikas pavirsius, ir visa laika atrodo, kad vaziuojame ledu.. Sustojam druskos juros vidury zuvies saloj - Isla Pescado. Sala niekuo neypatinga, tik senu senovej buvusi po vandeniu, akmenys taip ir atrodo. Seniausias kaktusas cia - apie 1200metu, tai turejo isdygti kaip tik tada, kai juroj nebeliko vandens. Nes kaktusas per metus paauga apie 10mm, o sis - apie 12m aukscio. Likusia dienos dali vaziuojam vaziuojam vaziuojam per druskos dykuma, paskui - per tikra dulkiu dykuma, atvaziuojam i San Juan, kur nakvosim.

Is kur sitie atokus kaimeliai turi gelo vandens, nezinau. Rysio su isoriniu pasauliu cia nera. Elektra gamina generatorius, todel devinta valanda vakaro visos sviesos isjungiamos. Kas mums belieka, pasekiojam lamoms is paskos, suvalgom vakariene, pasiziurim i dangu ir miegot. Bet zvaigzdes cia is tikruju labai ryskios. Vel kalbos apie siaures ir pietu pusrutulius. Ernesto pasakoja, kad Kenijoj buvo ant pusiaujo, mate kaip zmones daro eksperimenta su vandens judejimu. Ant ekvatoriaus pagaliukas nejuda, siauriau - juda i viena puse, pieciau - i kita. Nuo ko tai priklauso - gal nuo menulio ar Bilo Gateso..

Cia mes, tiesa, netinginiaujam. Antrosios dienos ryte keliames puse septyniu, uzkandam, ir i kelia. Is visu pusiu - ugnikalniai. Tiesa, sioki toki dumeli leidzia tik vienas :) Visokiais neimanomais akmenynais, druskynais ir zvyrais ropsciames auksciau, kol pasiekiam Laguna Canapa - druskos ezera, kuriame gyvena flamingai. As jau buvau nusprendusi, kad cia, o gal ir niekur pasaulyje, vandens nera.. Bet sitas vanduo irgi netikras - jis surus. Flamingams tai ne motais. Pamatysit nuotraukas, keistas paukstis, visas rozinis ir kazkoks zaislinis. Bet vanduo ir flamingai - daugiau spalvu sitoj dykynej.

Tadien musu kelias veda per serija tokiu ezeru. Kitas ezeras - Laguna Hedionda, ten mes uzkandam. Vaziuodami toliau sutinkam daugiau flamingu, andu lape zorro, uzkile prie ezero Honda pasigendam Skuducio.. Jo niekur nera, nei kepurej, nei masinoj, nei kuprinej.. Aiskeja, kad Skudutis pasiliko prie Hedionda ezero, matyt nusprende keisti krypti nieko neispejes.. Hmm galejo perspeti, gal mums jo planas irgi butu patikes.. Kazkaip ne taip be Skuducio. Ezeriuojam toliau, programoj dar akmenu laukas, kur gyvena ilgauodegiai andu kiskiai viskocia, bet cia dzipu tiek daug, kad greiciau tarp akmenu rasi sisiojanti turista, nei andu kiski. Masiskumas siek tiek erzina. Dar vienas stebuklas - Laguna Colorada, spalvotas ezeras. Pavakarop jis atrodo raudonas. Priklausomai nuo paros meto ir vietos, is kurios ziuri i ezera, jis atrodo vis kitokios spalvos. Ezeru diena aukstikalnej - ne tropikai. Visur kiaurai kosia didelis vejas.

Paskutini ryta keliames ketvirta valanda(turbut panasiai kaip ir jus :)), puse penkiu dar tamsu. Beje, laika jie cia nusireguliave visai ne i tema. Puse sesiu ryto isausta , o sutemsta puse astuoniu vakare. Pastume bent valanda, turetu daugiau sviesos :) Pirmas punktas - beveik 5km aukstyje esantys geizeriai. Nesu tikra, ar tai yra geizeriai, zeme pilna skyliu, kuriuose burbuliuoja slapias purvas, is ju verziasi dumai su sieros smarve. Aplink - vieni ugnikalniai, o cia dar i pavirsiu verziasi. Truputi nejauku, pagalvojus, kas ten po kojom nuolat verda :) Dar po valandos - mes prie zaliojo ezero - Laguna Verde, visai salia Ciles ir Argentinos. Tiesa sakant, zalias jis atrodo apie puse vienuoliktos ryto, o dabar - gal sesta. Bet vistiek nieko, toks smaragdinis. Ryto malonumas - silto vandens telkiniai, taip pat turbut deka ugnikalniu. Taciau, kai aplinkui balos pasidenge gana storu ledo sluoksniu, prancuzas pareiskia, kad eitu maudytis i siltus vandenis tik uz nebloga atlyginima :) Sumerkti kojas visgi malonu.

Programa beveik baigta, pranzuza ir kolumbiete paleidziam ant Bolivijos-Ciles sienos ir raunam atgal i Uyuni. Kelione - apie 9-10valandu. Taip visi pamazu ir silpstam. Dulkes verziasi per langus, per dzipo sonus ir as tikrai netikiu, kad kazkur pasaulyje yra vandens! Sustoje pietu mazumele atsigaunam. Norim issikviesti malunsparni, kad mus is cia isgabentu, bet nera jokio rysio. Kai horizonte pasirodo Uyuni, beveik meldziuosi, kad tai nebutu mirazas. Mes visi pasidenge gal kokiu centimetru dulkiu, jos taip pat cirkuliuoja kvepavimo takais, galva net raizo.

Vienu zodziu, kai jus vaziuosit i tokia kelione, pasirupinkit respiratoriais is anksto, nes dykuma - nebutinai zavios smelio kopos. Idomi ta gamta - iveiki simtus pilku kilometru, uzsikabaroji i keturiu kilometru auksti, kad pamatytum rozinius flamingus, kurie ne dieviskaja mana minta, o druska. Ir dar, kai vaziuosit i tokia kelione, butinai pasidairykit Skuducio. Gal jis nores sugrizti :) Lauris jau ta pacia diena paprase zmoniu, kurie vaziavo prie tu ezeru, pakalbinti ji sugrizti, bet jo ten pat jau nebebuvo.. Kol kas keliausim vieni, bet lauksim ziniu is Skuducio. Ir jus galit mums padeti su juo susisiekti...

350km zvyrkeliu

2006-11-15T02:09:00.000+02:00

Minkau klavisus ir negaliu patiketi, kad netgi iki cia ateina internetas. Mes dabar 3km aukstyje, Bolivijoj, Uyuni mieste kazkokios dykumos viduryje... Bet gal apie viska is eiles.

Vakar ryte pesciom perejom Argentinos-Bolivijos siena nekantraudami isvysti, koks gi tas "kitas pasaulis" apie kuri tiek priporino Argentinoje sutikti keliautojai. Muitininkai pasirode visai draugiski: vietinis berniukas mums padejo uzpildyti formas, tvarkingai apsirenges dede be uniformos mums pokstelejo antspaudus ir stai mes pedinam Bolivijos gatvemis. Is pirmo zvilgsnio niekas nepasikeite. Aplink visi pardavineja kinietiska slamsta ir vietinius verpalus. Bet palengva pradeda rysketi vietines subtilybes :) Prisigretines vyrukas pradeda ikyriai siulyti maiseli kokos lapu. Kolkas atsisakom.

Atejus i stoti mus apsupa maloniai besisypsantys veidai ir pasipila klausimai kur mes norim vaziuoti. Taip pat maloniai nurodo kur yra informacijos centras. Kazkaip itartinai draugiski jie. Ir tikrai, pradejus klausti kada vaziuos autobusas i Potosi pasipila pasiulymai: "manana (ryt) 10, einam su manim!", "ne, manana 9, pas mus pigiau". Ir vos ne tempia uz rankos. Siulytoju ir prasytoju ratas dideja. Svarbu neprarasti salto proto... Salia stovi autobusas kurio vairuotojas pamoja - vaziuojam! Vaziuojam, manana laukti nereikes. Negalim patiketi kaip be jokio sazines grauzimo salia stovint autobusuj mums siule laukti 24 valandas. Autobusas pajuda dvieju juostu zvyrkeliu keldamas didziulius dulkiu kamuolius. Ner taip jau blogai - apie 80km iveikiam per pora valandu. Islipe Tupiza miestelyje pradedam zvalgytis autobuso i Uyuni. Mergina prie langelio sako "manana", bet si karta jie geranoriskesni - pamoja jau isvaziuojanciam autobusiukui, pasirodo jis vaziuoja kur mums reikia. Sumetam kuprines ir dardam toliau.

Sis autobusiukas kurkas mazesnis. Turiu sedeti skersas, nes vietos kojoms nera :) Vietines indenes cia stebuklingai telpa net su savo placiais tautiniais rubais ir vaikais. Man cia pradeda patikti :) Autobusiukas pilnas paprastu vietiniu indenu, kurie turbut grizta i savo kaimus is miesto. Stebimes, kokie tvarkingi ju tautiniai rubai ir kaip ant pakausiu jiems laikosi skrybelaites autobusuj manevruojant vienpusiu zvyrkeliu kalnu slaitais. Vairuotojas leidzia liaudiska muzika. Vaziuoti kazkaip nebaisu, tik pamacius kita autobusa ropojanti slaitu, kazkaip nejauku, nes jis vos telpa i keliuka, o salia skardis. O kai musu vairuotojas nutaikes kelio praplatejima ta autobusa dideliu greiciu pralenkia, sakom: "shumacheris". Mums sake, kad apie 250km iki Uyuni vaziuosim 6-7 valandas. Su tuo susitaike snaudem, bet musu ramybe baigesi, kai nuvaziavus 100km sustojom miestelyje prie kazkokiu kasyklu. Atvaziavom. Mes puolem aiskinti, kad mums dar toliau reikia. Ramiai. Mus staigiai perkele i kita autobusa. Na ne autobusa, bet dzipa :) Diedukas vairuotojas kuprines pririso ant stogo, mums dave bilietus ir sako. Jusu vietos 7 ir 8, bagazinej.

Sulaukiam kol dzipas uzpildo pilnas ir lekiam toliau. Si karta vaziuojam kurkas greiciau isdziuvusia upes vaga, bet toli grazu ne taip patogiai, kaip skersai sededami autobuse. Musu ekipazas: 3 zmones priekyje (su vairuotoju), 4 ant galines sedynes, ir mes 5 bagazinej. Viso 12 zmoniu ir suo Skudutis. Laimej 120 km nulekiam tikrai greitai. Is dulkiu audros isnyra Uyuni. Ir stai, mes jau zingsiuojam molinio miesto gatvemis atsikalbinedami nuo gausybes pasiulymu vaziuoti apziureti druskos ezerus "manana". Ne, mes is pradziu susirasim hosteli, ten ramiai pabusim viena diena, viska issiskalbsim ir "manana manana" vaziuosim paziureti i tas druskas.

Hostelio seimininke - maloni moteriske. Ji padaro mums "pupsa mates", kad butu lengviau aklimatizuotis, papsakoja apie tura. I tura po drusku ezerus mes vaziuosim rytoj su jos kompanijos dzipais, o siandien ilsimes... :)

Nuotraukos

Iki Kirchner, labas Moralez

2006-11-13T01:48:00.000+02:00

Dainius cia man sako, kad nori zinoti apie siu krastu zmones, bet dabar jau kuris laikas galiu jums tik papasakoti, kaip jie atrodo, o ne ka jie galvoja. Man sitas krastas kaip simtas metu vienatves. Nors Markesas kolumbietis, bet man rodos as jau isivaizduoju, ka jis turedamas pries akis rase apie metu metus trunkancius lietus, sausus dulkiu vejus ir zmones, kurie sitose magiskose platumose galejo tiesiog isnykti.. Jau kelios dienos musu kelias veda per spalvotus ir dulketus molinius Andus..

Is Cafayate pajudejom gal tik apie 25km ir atsidurem spalvotoj quebradoj (tariame kebrada, verciame tarpeklis), cia islipom, nors musu vairuotojas vaziavo visus pusantro simto km iki Saltos, kur mes irgi ketinome po to vaziuoti. Zinoma, kalbos barjeras dar ir koks. Koks cia gali buti vietu ir vietiniu pazinimas, kai galime tik pasakyti : me gusta aqui, es muy hermoso, bamus a quebrada de cafayate. Daugybe tusciu upiu vagu. Donde es agua? Kas ten zino, supratau tik, kad agua cia buna tik viena karta per metus, tada zmones cia netgi zvejoja.. Neitiketina. Kaip gali sitais perdziuvusiais grioviais, kuriuose sukeroje kaktusai, teketi vanduo?

Tarpekliu einam keleta kilometru. Karsta, bet tarp kalnu skersvejis, siek tiek atgaivina. Ir kalnai is tikruju spalvoti!! Galvoju, gal patiks Ilonai keletas nuotrauku.. :) Kai atsibosta eiti, tranzuojam. Susitranzuojam sunkvezimiuka, kuris veza agua. I ta pacia atvira priekaba sumetam ir musu kuprines. Vaziuojam. Dardam. Sunkvezimiukas ne is pajegiuju - kiekviena karta uzgesinus varikli, jis nebeuzsiveda, o, po penkiu valandu dardejimo beveik pasiekus tiksla pasibaigia kuras ir musu mielas vairuotojas, ispyles viena buteli vandens, bega i degaline.. Su juo mes siek tiek "issisnekam" ispaniskai :) .

Salta - dar vienas didmiestis. Cia mes atsiduriam penktadienio vakare, miestas pilnas zmoniu, oras puikus. Cia, kaip ir daugumoj Pietu Amerikos dideliu miestu, daugybe siulytoju ir kaulytoju. Gal treju metu mergyte prieina prie musu stalo ir barskina mums po nosimis savo tuscia stiklinaite - una moneda, una moneda.. Batu valytojo zvitri akis akimirksniu pastebi Laurio batus, padengtus geru andu dulkiu sluoksniu ir karstai siulo juos nuvalyti. Viena, antra, trecia karta. Ketvirta karta tiesiog praso una moneda.. Vieni is ju ka nors "dirba": pagroja, pasoka, parodo koki vaidinima, fokusa ir uz tai susirenka monetas. Kiti tiesiog praso. Begalybe sunu irgi kaulija. Visi verciasi kaip is mano, darbo visiems neuztenka. Amalia dar Buenos Airese papasakojo tokia istorija: dabar Argentinoj sukeltas kazkoks vajus del skiepu: skiepytis moterims patariama nuo kazi kokios labai retos ligos, del kurios gali gimti neigalus vaikai. Bet sklando gandai, kad is tikruju tie skiepai mazina moters vaisinguma ir atseit valstybe taip bando pazaboti nezabota gimstamuma.. Dabar Argentinoj tureti 8, 9, 10 vaiku iprasta, taip mums sako Hanibal, sunkvezimiuko vairuotojas. Na, bet kai 3 metu vaikas ateina ir praso monetu..

Gerai, Saltoj mes neuzsibunam, traukiam toliau i siaure. Toliau i Siaure - Jujuy provincija, siauriausia Argentinos provincija. Daug skurdesne ir retai gyvenama. Atvaziuojam iki Purmamarcos - mazo is molio drebto miestelio prie spalvotu kalnu. Tie kalnai daugiausiai raudonos, oranzines, rudos spalvos, drebti is molio. Molio dirbiniu kruvas gali prisipirkti kiekvienam miestelyje artisanu turguose ir parduotuvese. Ziurint i tokia molio kruva man gimsta ideja. Reiketu padaryti toki performansa: salia sito molio kalno reiketu sudeti lygiai tokio paties dydzio puodeliu, lekstuciu, balvoneliu, medalionu ir visu kitu molio dalyku. Tai butu vaizdas. Visi namai miestelyje pastatyti is rusvu plytu, kurias nudrebia is to paties molio. Purmamarcoj musu hostelio seimininkas - didelis snekorius. Jis, argentiniete is buenos airiu, prancuzas ir izraelietis varineja snekas ispaniskai. Siokiam tokiam savo nustebimui, visai neblogai juos suprantam :) Ir nors pasakyti tiek daug ispaniskai negalim, jie supranta kai mes sakom angliskai :)

Beje, Lauris jau ragavo kokos lapu. As dar neragavau, bet taip pat jau turiu ideja. Jeigu jie taip atgaivina (sako, kad pasijustum zvalus reikia suziaumoti maziausiai 15 lapu), juos vertetu kramtyti pries ziurint filma velai vakare, kad neuzmigtum ;) Tik nezinau, ar leis mums ju parsivezti, verciau turbut nebandysim :) Nors Jose, vakarykscio hostelio seimininkas pasakojo, kaip Evo Moralez - Bolivijos prezidentas - mojavo kokos lapais kitu saliu vadovams pries nosis (gal kai buvo pietu amerikos vadovu susirinkimas Montevidejuj?) ir sake, kad coca tai ne cocainas, coca galima butu legalizuoti. Bet speju iki mums griztant, dar nelegalizuos :)

Tolyn tolyn per Andus, is molio drebti oranziniai kaimai, kaimenes lamu, spalvingos boliviskos moteriskes. Kuo toliau tuo labiau apima toks jausmas, kad mes kazkur pasaulio pakrasty. Tuscia, dulkiu kamuoliai, abejinga, apleista. Quiaca, kur mes esam dabar - 3km auksty. Cia pat Bolivijos siena, kuria pereisim rytoj. Telefonas ten neveiks nei kiek, o interneta, zinoma, surasim. Gal jau istruksim is molinio andu sastingio..

Nuotraukos >>

Senai zadetas zemelapis >> (ji visada rasite puslapio virsuje prie nuorodu)

Prerijos - dziungles - dykuma

2006-11-10T01:01:00.000+02:00

Sianakt sapnavau, kad esu darbe, labai dziaugiuosi visus matydama. Bet paskui galvoju - kaip cia taip, as jau darbe? ir valkatavimas baigesi? pala pala? eee, as noriu atgal!! ojojoj atsibudau hostely, Ruta 40, Cafayate miestelyje siaures Argentinoj.. Net lengviau atsipuciau :) supratau, kad taip, kaip yra dabar, taip dabar yra geriausia :) namai ir visi jus, zinoma, be konkurencijos, bet kitas realybes lygmuo, taip sakant.

Taigi, palikom jus dairytis Salto, lietui merkiant, griaustiniui griaudziant - taigi cia pavasaris. Is Salto issikrapste ryte sovem i Concordia, kuri jau Argentinoj. Is ten iskart autobusas i Santa Fe - dar gerus 300km i siaures vakarus. Is Santa Fe naktiniu autobusu - i Tucuman. Vidurio Argentinos garbei reikia pasakyti keleta zodziu. Lyguma kaip Lietuvoj, tik visiskai lygi be jokios kalveles. Karves, arkliai, avys ir kiaules ganosi. Pievos, prerijos, gana sausos. Zole atrodo glezna ir sodybu kiemai - sutrypta plika zeme. Ryte, artejant prie Tucuman atsibudom tose paciose prerijose, tik jau su asileliais. Ir siukslynu. Galiu tik speti - galbut vairuotojai meta visas siuksles pro langa? O gal zmones irgi viska ka turi meta ant zemes? Dar sunys, kurie isdrasko siuksliu maisus, padetus ant zemes.. Ir rezultatas vietomis tikrai kraupus - dar niekur nebuvau maciusi medziu, krumu ir zoles su tiek prisivelusiu tarp saku plastikiniu buteliu ir maiseliu..

Tucuman - gal ir nieko. Turistu informacijos kontoroj mergaite snekejo angliskai, todel mes norejom kuo daugiau su ja pasisneketi :) Rezultatas - dabar jau turime dujine viryklele ir nesam priklausomi nuo kaviniu! As labai svajojau apie grikiu kose, bet grikiu jie cia neturi. Uztat turi lesiu.. :) Bandem ieskoti zemelapiu Peru arba Bolivijai ir anglisku Lonely planet knygu joms pacioms, bet su angliska literatura cia pas juos prastai. Ir siaip knygynai visai kitokie, nei pas mus. Bet kuriam knygyne savaime suprantama rasti ir naujas, ir padevetas knygas. Pvz radau Peru gidus 1991 ir 1996 metu. Ieskoti knygos pagal koki nors pozymi - beviltiska, nes ju milijonai ir visu po viena. Geriau iskart paklausti... Tai va, su knygom nieko neisejo, bet knygyne uztat bent isgerem arbatos. Kazkaip prisiminiau, kaip Prahos miesto bibliotekoj sededavau ir gerdavau kava.. :)

Nepabodo? Keliaujam toliau. Is Tucuman vaziavom i maza kaimeli Anduose - Tafi del Valle. Bent jau sioje vietoje prie Tucuman Andai turi tokia savybe - nera jokiu priekalniu. Vaziuoji vaziuoji tom paciom lygiom prerijom, kol iskyla kalnas ir taskas. Tai va, vaziavom vaziavom, kol pradejom kilti i kalna. Sita - rytine - Andu puse matyt sustabdo debesis, debesys islyja viska ka turi cia, ir tada ropsciasi aukstyn i slenius. Ir kalnai sioje puseje apauge tropiniu misku!! Mes buvom dziunglese!! Aisku, vaziuojant lijo, langas rasojo, vienu zodziu foto irodymu situ dziungliu nebus. Oj, as ten kojos nezengciau. Tokia krumu, vijokliu, dideliu medziu raizgalyne, auksti nudziuve medziai islindusiom aukstyn plikom sakom, kurias apsivije vijokliai.. Tikru tikriausios dziungles. O virs tu dziungliu stovi didziulis inkas(?) ir slovina saule.. Oj, inkai, per anksti sustojai. Kelias eina status kalno slaitu ir as niekaip nesuprantu, kaip ta kelia pastate, o pries tai, kaip zmones sugebejo kazkur pro cia nueiti ir apsigyventi.. Persiritus i kita kalnu puse, uzkilus dar aukciau prasideda Tafi slenis - dziunglem viso gero. Cia smeleta, augalu nedaug, zole menka. Mes apie pusantro kilometro aukstyje. Susitinkam lamas (o gal jos alpakos ar vikunjos..).. Is abieju pusiu didziuliai kalnai..

Kita ryta prasedejom hostelyje su Kevin, keliautoju is Kanados. Apsikeitem su juo tautine atributika (jis mums - piestuka su kanados klevais, mes jam - gintarine apyranke ;)) Na, ir tranzuoti. Tas tranzavimas is pradziu mus labai juokino, nes masinu buvo vidutiniskai 1/10min. Bet ner taip blogai. Sustojo mums toks pikapas - priekyje tik dvi vietos, tai, kaip suprantate, musu vietos buvo atviroje priekaboje. Reikejo gerai laikytis, bet uztat koks smagumas! Fotografuoti sikart bandem, bet reikejo labai gerai laikytis - vaziavom su vietiniu vilku, kuris lopytu duobetu serpantinu nelaike rimta trasa ir vaziavo skubedamas. Kylant aukstyn labai gerai matesi, kaip debesys susigrude uz kalnu i viena virtine ir negali patekti i sleni! Vos vos kosiasi vidun :) Ir vel viskas keiciasi - is Tafi slenio, kuri matyt reiketu laikyti zaliuojanciu, persiritom i kita, su kaktusais, asilais ir kalnais dulkiu. Jeigu reiketu palyginti, as turbut pamineciau Sechrezados pasakas :) Kitas musu vezikas buvo sunkvezimis, i kabina su savo kuprinem vos sutilpom. Islipom prie zvyrkelio, vedancio i Quilmes - vienus tokius inku griuvesius. Dar yra argentinietiskas alus tokiu pavadinimu :) Susiruosem eiti apie 5km i tuos griuvesius, bet susitranzavom ir vel - atostogaujanti vokieti su zmona argentiniete. Tie griuvesiai - pamatysit keleta nuotrauku, paropinejom ir tiek. Nuo ju matosi visas slenis iki kitu kalnu.. Atgal partranzavom su atostogaujanciu olandu su drauge inde :) Labai gerai cia tranzuoti, kai nuomotomis masinomis vazineja daug europieciu ;)

Cafayate - kur mes esam dabar - dar vienas jaukus miestelis kalnuose. Aplink cia jie augina vynuoges, daug daug vyno daryklu. Gyvenam hostely, Ruta 40 vadinasi. Laikas cia is tiesu sustojes - visi eina vaikstineti i kalnus, vazineja dviraciais, neveikia nieko.. Ypac musu hostely, kuris pilnas rastamanu, visa laika groja muzika, pietus visi valgo kartu (mes isplovem indus ;))..
Lauris siandien ejo prie Rio Colorado - trekino po kalnus, prifotkino kriokliu. As tuo tarpu perskaiciau du puslapius(!!) Markeso.

Skuduciui kelionej pikapu vejas vos nenurove ausu, bet jis vis tiek tvirtina, kad jam, kaip ir mums, labai patiko tas keliones etapas. Vakar buvom visi apdulkeje ir purvini, bet uztat kaip reikiant pakeliave :) Cia jums ne koks autobusas ;) Tai va, Skudutis pripozavo prie visokiu kaktusu ir prifotografavo varliu ir asilu, todel dabar labai zirzia, kad jo kuryba reikia papublikuoti. Internetas cia toks pat kaip ir viso miestelio ritmas - vos vos pastebimas. Bet ka darysi, pora nuotrauku gal Lauris siaip ne taip ikels.

O siaip mes visi trys sveiki ir gyvi, sitoks gyvenimo budas mums prie sirdies, taip kad kol kas neketinam sustoti.

Nuotraukos >>

Vandenyje

2006-11-05T22:00:00.000+02:00

Atvykom i Salto! Cia aplink vien vanduo. Karstas - is zemes, saltas - is dangaus.

~500km kelione naktiniu autobusu visai neprailgo. Cia autobusai labai patogus, nieko panasaus i musu europietiskus. Sedynes placios, labai minkstos, vietos pakankamai. Pritaikyti sito zemyno platybems. 6 ryto net nesinorejo lipti is jaukaus autobuso :)

Apsimiegoje issiaiskinom, kad i Argentina autobusas vaziuos tik rytoj, tai pradejom aiskintis kur gi tas siltas vanduo is zemes verciasi. Pasirodo ta informacija vietiniu gana gerai saugoma ir prieinama tik patiems atkakliausiems. Vietiniam turizmo stende rodo 2 karsto vandens kurortus, viena uz 80km i siaure, kita uz 80 km irgi i siaure (parasyta), nors rodykle rodo i pietus :) Apsiblauses diedukas su mates termosiuku ¨informacijos centre¨ mus dar labiau supainiojo, pasakes, kad prie siauriniu versmiu galim vykt tarpmiestiniu autobusu, o prie pietiniu - lyg ir vietiniu, bet turim eiti i kita stoti. Dar dave toki informacini lapeli, kuriame naudingiausia info buvo mazas zemelapiukas, pagal kuri nusprendem, kad pietines versmes (Dayman) turetu but kazkur netoli. Isejom ieskot tos kitos stoties, kurios pasirodo nera :) Reikia tiesiog stabdyti autobusa gatveje, nes stoteles irgi nera :)

Atvaziavom prie tu karstu versmiu, sumokejom po 4lt uz kempinga, skautiskai pasistatem palapine, viska issiskalbem, issidziaustem skalbinius ir... pradejo lyt :) Toks lietus, kuriam galo nesimato... dar nuejom pasimaudyt i tas karstas versmes naiviai tikedamiesi, kad gal issigiedrys, bet kur tau. Tik blogiau. Gelbedami savo skalbinius ir save persikraustem i pigu, bet jauku viesbutuka salia kempingo. Tada viska grezem, dziaustem :) O dabar stumiam diena salimais esancioj interneto kavinej. Turim daug laiko! Todel ir aprasiau visus sios dienos nuotykius detaliai :) Sita kavine irgi savotiska, kazkoks seimos verslas - aplink zuja vaikai, groja pianinu, gitara, tevas futbola ziuri.

Gerai, nebegaisinsiu jusu. Dar idejau musu nuotrauku is Montevideo.
Ir keleta sios dienos nuotrauku.

Dabar eisim valgyt, po to dar turbut pasimaudysim ir miegot. Rytoj trauksim i Argentina.

Linkejimai visiems!

Skudutis ruosiasi ilgai kelionei autobusu

2006-11-05T03:01:00.000+02:00

Gerai jau gerai, pasistengsim neburbeti, kad nera laiko. Taip jau susikloste, kad po visu patarimu, aptarimu, nuotrauku perziuru ir ispudziu perklausu, musu mintys ir jausmai pakrypo i zemyno pietus. O, kaip suprantate, pries tai mes dar ketinome siek tiek patraukti ir i siaure. Tai dabar i siaure pradejome skubeti, kad po to turetume pakankamai laiko traukti i pietus (ten ledynai, pingvinai ir banginiai). Nesamone, zinoma, lekti per zemyna nesustojant. Bet mes, kaip cia pasakius, bandome laika optimizuoti :)

Na, bet cia dar bus. O kol kas mes jau apsipratom Urugvajuj. Be reikalo as jus is pradziu isgasdinau, atseit cia labai vargingas krastas ir baisu kisti nosi i lauka. Geriau isiziurejus, cia visiskai nebaisu, viskas ramu, seslu, vienoda. Montevideo mes nelabai patyrinejom. Viena visa ramia diena praleidom atokiam Cerro rajone, kur gyvena Marisa - ji Lietuvos garbes konsule Urugvajuj, su seima gyvena lietuviu klube. Netoliese stovi lietuviu imigrantu pastatyta baznycia. Na, paraidziui gi visko nepapasakosi. Vienu zodziu, nakvodavom pas lietuviu bendruomenes aktyvista Nicolas, kuris turi kroatisko, lenkisko ir ispanisko kraujo, taciau ant kambario sienos pasikabines lietuvos himna. Viena diena Marisa pluso pluso, kepe, pjauste, isleido vaikus i mokykla, vel kepe, pjauste, plove. O vakare i kluba prisirinko zmoniu - lietuviu ir lietuviu kilmes. Zinoma, daugelis ju lietuviskai nebelabai stipriai sneka - nauju imigrantu nera. Jie juokauja, kad yra tik vienas naujas - Marisos vyras Darius, kuris atvaziavo i Urugvaju pries trylika metu :))

Kita vakara leidom pas Fernando - Daivos biciuli, kuris ir ikvepe mus atvaziuoti i Montevideo. Jis su zmona Mariana ieskojo mums zemelapyje vietu, kur dar keliautu Urugvajuje, skambino i autobusu stotis. Ju drauge Rosina dave mums daug grieztu patarimu, ka daryti ir ko nedaryti Bolivijoje ir Peru.

Aisku, jums ta musu rutina nelabai ir idomi. Kaip cia apibudinti. Na, tokio svetingumo as seniai kada, o gal ir niekada nebuvau patyrusi. Per visa laika, kiek mes buvom Montevidejuj, nuo autobusu stoties duru ir vel iki autobuso duru isvaziuojant su mumis kas nors buvo, dave mums pusrycius, ejom ziureti vaiku krepsinio treniruotes, gerem mate, vaiksciojom po senamiesti, kepem urugvajietiska maista :-)

Norejau dabar pradeti destyti apie Urugvajaus politika, socialinius dalykus, bet ziuriu, laikas senka. Geriau stai kas: siom dienom buvom ziureti tu juru liutu: liovos marinos, pagaliau ismokom. Ko mes ten nedarem, ir palapinej nakvojom, ir tranzavom (pusiau sekmingai) ir klampojom 8 km per smeli. Bet ta vieta, Cabo Polonio ji vadinasi, yra to neabejotinai verta! Ten yra ne tik juru liutai ant pakrantes uolu ir uolinese salose netoli nuo kranto. Cabo Polonio - lenkiskas (?) iskysulys, yra smelio ir misko rezervatas - kopos ten panasios i musu Negyvasias kopas - kiek akys uzmato, vien smelis.. Negana to, tuo smeliu, kaip rasiau, nubridom 8 kilometrus ir peciai jau norejo atsiskirti nuo kuno ir eiti i dangu.. Atejom i kaima, ant nedideles kalvos balti namukai - jokiu gatviu, jokiu masinu.. Privargom, kol susiradom kur gyventi. Palapines statyti negalima, nes rezervatas. Visos rancos uzimtos - savaitgalis. Bet gal ir gerai, nes rancose nera vandens ir elektros. Paslaugi atostogaujanti urugvajiete su dukra pabegiojo su mumis po kaimeli ir galiausiai atsidurem nedideliam viesbutuke ant vandenyno krano. Elektra ten ijungiama astunta valanda vakaro. Tuo pat metu pradeda silti ir vanduo nedideliame boileryje. Vejas kaukia... Ir iskart ejom pas tuos ruonius. Ne, jie ne ruoniai, juros liutai. Jie tikrai ten yra. Uz 30m ant akmenu drybso, sildosi sauleje. Kartais apsipesa, jei kas kam ant uodegos uzlipa. Unkscia kaip sunys. O jau smarve nuo ju kartais pasklinda.. Rinkom kriaukles, tai ir tos smirda nuo ju :) Jeigu busit Urugvajuj - butinai cia. As net nelabai tikiuosi greitu metu kur nors panasiai pabuti. Kaip viena urugvajiete sako - cia miegam, valgom ir dziaugiames saule :) As dar sakyciau, dziaugiuosi tokia laukine vieta ir tais juru liutais.. Manau, Laurynas jums juos iliustruos nuotraukomis, nuo tos fotosesijos jie galejo net nublukti, o fotoaparatas - nusesti.. Kai jau maniau, kad gerai susipazinau su juru liutais, inirtingai sekiau horizonta, nes zmones kalba, kad cia gyvena, arba bent keliauja pro sali, ir banginiai... Ka gi, si karta, jie man nepasirode.. Bet zinokit - Cabo Polonio - jus noretumet ten pabuvoti...

Kas toliau? Norejom dideliais zingsniais traukti kuo toliau i siaures Argentina, nes artimiausia musu susidomejimo vieta yra netoli Argentinos miesto Tucuman - sakyciau, apie pora tukst km nuo cia. Bet autobusai is Montevideo vaziuoja karta per savaite.. Todel is pradziu vaziuojam i siaures Urugvaju - Salto miesta. Ten tikimes pasimaudyti karstu vandenu versmese, ir traukti toliau... Skudutis muistosi pagalvojes apie ilgas valandas autobuse... :)

Nuotraukos >>

Skudutis iskeliauja i laukine gamta

2006-11-02T04:17:00.000+02:00

Na, mes tokie cia uzsieme, tokie uzsieme.. Dabar katik baigem rekomendaciju kur keliauti pietu amerikoj, ko saugotis ir ko troksti sesija, gavom penkiaminute internetui. Negaliu patiketi, kad per atostogas nieko nespeju. Laiko nera. Jeigu norim suspeti ir ten ir ten ir ten, tai turim beveik skristi lektuvu. Arba vaziuoti autobusais naktimis. Cia jums ne juokas. Aver.

Turiu jums tokia zinute: rytoj isvaziuojam i Punto del Diablo (velnio vieta cha cha), maza zveju kaimeli, turbut viena is nedaugelio vietu, kurias dar apziuresim Uruguay. Ten salia yra Cabo Polonio, kaimelis prie juros, i kuri nera kelio per smelio kopas, todel turesim 7km eit pesciom arba nusisamdyti vezimaiti su arkliu :))) Bet ten gyvena tie ruoniai ir juru liutai :))) Skudutis ir nekantrauja ir bijo. O zinia aisku tokia, kad internetas mums sviecia nezinau kada. Gal uz kokiu 4dienu. Taip kad jusu ilgesimes ir busim be rysio. Ciao!

2006-10-31T22:25:00.000+02:00

Greitai greitai, nes nera laiko. Netoliese nekantrauja musu istikimas gidas Darius su mates indeliu ir termosu po pazascia. Turim dar suspeti pasiziureti vaiku krepsinio treniruote.

Tokia musu kasdienybe Montevideo, Urugvajaus sostinej. Stotyje mus pasitiko Marisa, is lietuviu bendruomenes, ir nuo to laiko mes esam lietuviu imigrantu apsuptyje ir kompanijoje.

Montevideo palyginus su Buenos Airem - kaip Kaisiadorys lyginant su Vilnium (nesupykit, as turiu galvoje diduma ir miesto tempa). Ivaziuojant i miesta man pradejo darytis siek tiek nejauku, nes vaziavom per vargingiausius miesto rajonus. Tas skurdas atrodo is tikruju nejaukiai.. Miesto centre kaip centre. Vienas niuansas, kokio nebuvo Buenos Airese - cia eisme dalyvauja ir arkliais pakinkyti vezimai. Bet turint galvoje, kad benzino litras kainuoja apie 1 eur, o vidutinis atlyginimas - apie 500Lt, tai gal ir ekonomiskas budas keliauti :) Nors yra is tikruju dar kitaip - su arkliais i miesta atvaziuoja patys vargingiausieji, rinkti maista ir visa kita, kas jiems tinka, is siuksliadeziu...

Kaip sakiau, mes skubam i krepsinio treniruote, neturiu kada cia su jumis uzsiimti. Galva tiesiog sprogsta nuo informacijos ir nuo ispudziu..

!Nuotraukos!

2006-10-29T19:04:00.000+02:00

Pagaliau radau Locutorio kurioje galima prijungti fotika. Taigi, pabandziau atrinkti keleta:
http://gastroles.night.lt/foto/

Bulves, locutorio, eismas ir lietuviai

2006-10-27T20:11:00.000+03:00

Kelias dienas nerasem nieko naujo i blog, nes tikejomes kur nors istraukti nuotrauku is fotiko ir pailiustruoti naujus ispudzius vaizdais :) Deja nuotrauku dar teks palaukti - kolkas neradom tokios interneto kavines (Locutorio), kur prie kompo butu galima prijungti fotika. Bet ispudziai kaupiasi ir baisu, kad po to bus sunku aprasyti viska. Taigi, apie si bei ta po truputi...

Locutorio - mes dabar cia sedim
Locutorio nera tikros interneto kavines. Jos galetu buti lietuvisko pasto poskyrio atitikmuo. Ju cia labai daug, vos ne ant kiekvieno kampo. Nedidele patalpa, kurioje yra kelios telefono kabinos is kuriu kartais mes skambinam vietiniams. Taip pat stovi keliolika kompu su internetu. Internetas cia pigus, gal kokie 2 pesai (~2 lt) uz valanda. Tik va, gaila, kad tie kompai pritaikyti tik pasto skaitymui ir www narsymui :) Ispaniskas klaviaturas irgi nelengva suvaldyt, simboliai ismetyti + prideta daug specifiniu, todel nenustebkit, jei rasant pripainioju raidziu ar zenklu :)

Automobiliai, turbut pirmas dalykas kuris krito i akis. Ju cia daug ir labai ivairiu. Nuo naujuteliu dzipu iki senuteliu sunkvezimiu ar pikapu, tokiu, kokiu Europoje niekur nepamatysi. Eismas irgi ispudingas - kiek pastebejau, is mums zinomu taisykliu laikomasi tik vienos - stoti jei dega raudona. Bet ir tai ne visada. Siaip visi vaziuoja kaip kam patogiau :) Avariju matyt neteko, nors vietiniai sake, kad ju cia vyksta tikrai daug.

Lietuviai
Antradieni buvom susitike su Argentinos lietuviais cia, Buenos Airese. Apie juos is vis atskirai reiketu rasyti :) Tie kuriuos cia susitikom - musu tevu amziaus. Ju tevai arba seneliai atkeliavo i Argentina tarp pirmo ir antro pasauliniu karu. Jurgis Brazaitis mus veziojo po Buenos Aires savo automobiliu ir rode, kurioje vietoje lietuviai islipdavo, kuriame viesbutyje praleisdavo pirma savaite, kol susirasdavo darba, taip pat lietuviu statyta baznycia ir nedideli muzieju. Vakare uzsukom i lietuviu namus - gana dideli pastata su sale ir baseinu. Jie ten renkasi mokytis lietuviu kalbos, sokiu ir dainu:)

La boca
Buenos Aires nera senas miestas, todel kazko tokio kaip senamiescio cia irgi nera. Pagrindinis dalykas, ka akcentuoja vietiniai - skirtumai tarp ivairiu kvartalu. Vakar buvom apziureti La Boca - italisko kvartalo prie uosto. Turbut labiausiai turistams reklamuojamas, bet labai neturtingas ir gana pavojingas. Kol mes pedinom apziurinedami spalvotus namus ne ¨turistu koridoriais¨, bent keli vietiniai mums patare saugoti fotika ir daiktus :) Siaip La Boca siek tiek primine Zveryna.

Bulviniai blynai
Siandien ryte prisikirtom bulviniu blynu :) Tiesiog su Giedre ¨damusinejom¨tai, kas liko nuo vakar, nes vakar Amalijai (pas ja mes gyvenam) ruosem lietuviska vakariene. Is didziuliu argentinietisku bulviu :) Jos cia tokio dydzio, kad blynus is 5 bulviu valgem trise prisivalgem vakar vakare ir siandien ryte.

Kol cia sedejom prie internet pasitaise oras ir Giedre jau tempia mane nuo kompo - eisim toliau tyrineti miesto. Cia liekam dar savaitgaliui, nes savaitgali turetu buti daugiau renginiu. O pirmadieni turbut plauksim i Montevideo.

Giedre pastebejo, kad nieko neparasiau apie Skuduti. Skudutis laukia kol varysim is miesto - jis cia gatvese jauciasi nelabai jaukiai, ypac kai aplink daug kitu sunu kurie dergia ant saligatvio kur papuola ;) Siaip Skuducio ausys buvo baisiai nesvarios tai jas isplovem su ukisku muilu. Dabar turbut viska girdi ¨cristal clear¨.

Linkejimai visiems!

¿Do you like Argentina?

2006-10-24T00:08:00.000+03:00

Ar jus bent isivaiduojat kiek dabar valandu? Nors maratonas su lektuvu atsaukimais ir skrydziais po keliolika valandu, atrode, isbalansavo organizma, bet ne biologini laikrodi. Niekaip nesupantu, kodel puse dvylikos nakties saule kabo virs galvos, o is gigantisku banku plusta kostiumuociai po darbo dienos..
Mes dabar aukstyn kojom - arba jus ;)
Kai pagaliau gavom proga islipti is tvankaus lektuvo, paaiskejo, kad Buenos Aires "22" laipsniai. Mano supratimu, tokia temperatura dargi labai komfortabili. Bet ne cia, kai toks dregnas oras ir 22 virsta 28 ;)
Jau patyrem Lost in translation atveju - vietoje korteles gatves taksofonui, nusipirkau kazi koki vietinio ezio papildyma. Dabar turbut reikes bandyti nusipirkti ir pati ezi :)
Buenos Airese visi un poco sneka angliskai. Bet ir tie, kurie nesneka, pasiryze padeti, palydeti, paaiskinti vos pastebeje, kad kazkuo dvejoji. Ir butinai paklausia: "Do you like Argentina?"
Ir dar - patariu jums issiugdyti iproti issijungti nakciai mobiliojo telefono garsa. Del viso pikto, jeigu mes po ilgos atostogu dienos Pietu Amerikos vakare - o jusu saldziausiam miego periode - siusime jums savo ispudzius ;)

Manana Madride

2006-10-22T17:54:00.000+03:00

Labai ankstu sestadienio ryta siltai islydeti is atvesusios Lietuvos pradejom musu ¨gastroles¨ ;) Per Kopenhaga i Madrida atskridom vidurdieni ir net nepajutom, kad cia vien su ¨maikem¨visai silta. Lektuvas i Buenos Aires turejo isskristi tik 23:50 nakti, tai turejom prastumti daugybe laiko. Palikom daiktus saugykloj ir isejom ¨tarcialinti¨po Madrida. Iki vakaro trynemes mazomis gatvelemis, sedejom centrinej aikstej, valgem, snaudem parke ir dalyvavom demonstracijoj, i kuria patekom visai atsitiktinai :)

Vakarop jau taip norejosi miego, kad vos prisede imdavom luzineti. Na, o grizus i oro uosta musu lauke siuprizas - skrydis atidetas iki 2 val nakties, o eile prie musu vartu tokia monstriskai ilga, kad net sunku isivaizduoti, kaip visi tilps i ta lektuva. Ir aisku visi netilpo :) T.y. netilpom mes ir dar tikrai daug zmoniu. Pasirodo avialinijos kazkodel sugebejo parduoti daugiau bilietu negu telpa i lektuva. Tai jie gana ramiai pareiske - ¨manana¨. T.y., kas netilpot - skrisit rytoj tuo paciu metu. Mums tai buvo gana dzin - buvom visiskai pavarge ir norejom tik vieno - pamiegot. O avialinijos dave viesbuti, pusrycius ir pietus + dar pazadejo pinigeliu pervest, kad butu linksmiau :) Mums tai pasirode netgi geresnis variantas, tiek jau to, kad hostelio rezervacija B.Airese nuplauke. Kitiems zmonems tokie pokstai ne taip patiko - aplink visi kartojo ¨manana¨, bet nors ir budami patys bjaurioj situacijoj padejo mums susigaudyti ispaniskoj biurokratijoj ir visi draugiskai buvom atgabenti i viesbuti, gal kokia 3 val nakties.

Tai va, dabar mes issimiegoje, sotus ir patenkinti viebutyje laukiam vakaro. 9 valanda specialus autobusiukas mus visus turetu nugabenti atgal i oro uosta, kur vel bandysim patekti i ta lektuva. Kadangi jau turim ¨check-in´a¨, tikiuosi sia nakti jau praleisime ore... Skrisim apie 14 valandu su sustojimu Brazijoj, Fortalezoj.

P.S. Skudutis visur sekmingai praslydo be bilietu ir patikrinimu. Aisku ir Giedres krepsio per daug nekiso nosies. Net viesbutyje atsisake komforto ir liko miegoti tame krepsy.

Labas, aš Skudutis

2006-10-14T00:43:00.001+03:00

Aš čia gyvenu. Senokai nebuvau nulipęs nuo lentynos, bet dabar mane apėmė kelionių nuotaika. Iškeliauju į vojažą! Reikia krautis sakvojažą.