Monday, March 28, 2011

Darbštūs keliautojai

Šiandien tranzavau iš Queenstown iki Lake Tekapo. Vaizdai, kaip visada, nepakartojami, bet pagalvojau, gal parašysiu šiek tiek apie per vieną dieną sutiktus žmones – gal kam bus įdomu, koks čia vaizdelis.

Pirmas vairuotojas buvo jaunas šveicaras, kuris atsikraustė prieš porą metų. Jis yra profesionalus mechanikas, taiso sunkvežimius. Važiavo į Dunedin, nes ten rado pirkėją savo smagiam autobusiukui. Atgal sakė grįš tranzu. Mėgsta "skydive'inti" – šoki iš lėktuvo ir apie minutę krenti laisvu kritimu, gali išdarinėti visokius triukus.

Toliau, jauna švedė, kuri jau irgi apie porą metų čia. Iškeliavo pasibastyt po pasaulį ir nusėdo Zelandijoj. Dirba padavėja mažame miestelyje Tarras.

Paskutiniai mano vežėjai – šaunūs izraeliečiai. Puikiai žino Lietuvą, krepšinį, Sabą, Šarą ir t.t. Gerai žino ir Lietuvą, nes vienas gimes Maskvoj, kitas – Moldovoj. Keliauja po Zelandiją pusę metų, po armijos, kaip ir daugelis izraeliečių. Po to studijuos. Sustojam prie Pukaki ežero, vanduo lygus kaip ledas, o ant kranto pilna plokščių akmenų, todėl pradedam mėtyt "varlytes". Maskvietis sako, kad "varlytes" mėtyt jį išmokė latviai, kai kažkada senai jis ten buvo teniso stovykloj. Mokom ir moldovietį, kaip tai daryti :) Galvoju, nejaugi čia baltiškas triukas tos varlytės? :)


Stovyklavietėj pasistatau palapinę, užeina lietus, todėl pėdinu į poilsio kambarį ir drybsau ant fotelio. Po kiek laiko įsiveržia jauna vokietė ir stebisi ko aš čia prietemoj sėdžiu. Kaip ir visus kitus, ją labai stebina, kad aš iš Lietuvos. Ji katik baigus mokyklą iš prieš pusmetį iškeliavo metams į Zelandiją, pagalvot ką norėtų veikti toliau. Nusprendė sudijuoti geografiją ir turizmą, kad galėtų toliau keliauti. Dirbo ir dirba įvairiuose hosteliuose. Dabar dirba prie Christchurch. Pasakojo apie žemės drebėjimus, kiek jų čia jautė :)

Pėdinu į supermarketą nusipirkt "šiobeito" ir po to užsuku į vietinį bariuką išlenkt bokaliuką tamsaus alaus. Barmenas pakalbina, užsišnekam – pasirodo jis suomis. Jam aš pirmas sutiktas lietuvus, bet aš ne mažiau nustebęs – suomio čia dar nebuvau susitikęs. Tai va, ji dirba barmenu ir laukia žiemos. Tada važiuos į Wanaką snowboardint.

Na o paskutiniai su kuriais paplepėjom – porelė vokiečių, kurie keliauja aplink pasaulį. Buvo Kinijoj, Australijoj, prieš kelias dienas atskrido čia, išsinuomavo kemperiuką ir keliaus mėnesį.

Va tokia čia publika. Taip kad, jei sugalvosit kas daryt pertrauką "tvarkingame" gyvenime, panašu, kad čia pasiprašius darbo vizos galima visai smagiai metus pagyventi. Be šitų aprašytų dar sutikau daug britų, čekus, urugvajiečius kurie būtent taip čia keliauja.

Taip pat galima paminėti terminą "woofers" – tai pagalbininkai fermose, kur gauna nakvynę ir pavalgyt už keleto valandų darbo per dieną.

Nuotraukos

Saturday, March 26, 2011

Milford Sound - it's a must ;)


Milford Sound - turbūt labiausiai išgirta N.Zelandijos vieta. Tai fiordas pietinės salos pietuose, Fiordlande. Į jį (kaip Pietų Amerikoj į Makčiupikčių) suplaukia visi keliautojai ir turistai :) "It's a must!" - sakė man Tonis, rodydamas vietas kur verta užsukti. Nors ir abejojau ar ten važiuoti, bet jau ir aš ten buvau, ir tą grožį mačiau, ir nesigailiu važiavęs.

Šiaip Milford Sound nėra vienintelis toks gražus. Čia, pietuose, yra daugiau nuostabių fiordų, pvz. Doubtful Sound . Turbūt įdomiausia būtų praeiti kokį žygelį čia pėsčiomis, bet mano laikas į pabaigą, todėl aš apžiūrėjau greituoju būdu - iš laivo.

Keletas įdomesnių detalių - man buvo neaišku, kodėl tuos fiordus jie vadina "sounds", o ne "fiords". Pasirodo pirmieji atradėjai apsišovė - galvojo, kad tuos griovius išgriaužė upės, o ne ledynai, dėl to pavadino "sounds". Šiaip ir Kukas šitoj vietoj buvo pramovęs - jis, piešdamas pirmą žemėlapį, nepastebėjo fiordo ir užbrėžė kranto liniją, dėl to Milford Sound buvo atrastas tik po 50 metų.

Nuotraukos čia

Thursday, March 24, 2011

Pagaliau, autostopas pietų pusrutulyje! (Vėl)

Taip, atsimindamas smagų tranzą per Argentiną ir Čilę, su nekantrumu laukiau šio etapo. Ir štai, nusileidę nuo Angelo ežero sukertam vištą su Dainora ir Konstantinu, atsisveikinam ir aš vienas žygiuoju tranzuoti. Net keista kaip paprastą, po visų dviračių, kemperių ir nuomotų mašinų.. Atremiu kuprinę į stulpelį, iškeliu kairę ranką (va čia tai neįprasta), ir laukiu :) Jau vėloka, mašinų nedaug, visi pilni ir niekas nestoja. Niekis, pabandysiu rytoj, šiandien jau ir taip nužygiavom 18km gal aršiais kalnais, gal užteks vienai dienai.

Kitą dieną sekasi kurkas geriau – pora britų mane paveža gerą gabalą, iki Greymouth miestelio. Kaip tik ten ir norėjau. Čia aš susiorganizuoju poilsio dieną :) Jaukiame, afro stiliaus hostelyje skalbiuosi, verdu košę, plaukioju kajaku po ežerą ir važinėju dviračiu(!). Juos čia duoda nemokamai. Pats Greymouth miestelis kaip išmiręs. Vidury darbo dienos gatvės tuščios, žmonių irgi beveik nesimato. Kitiems keliautojams gal nuobodu, bet man čia labai patinka :) Kažkuo primena Uyuni miestą Bolivijoje. Puiki vieta poilsio dienai :) Vakare, jau sutemus, numinu į uostą ir gaunu "dovanėlę" – tarp 2 kalnų teka didžiulė pilnatis. "Ground control to major Tom, ground control to major Tom... 3.. 2.. 1.." Ko daugiau norėt :)

Iš Greymouth op op op ir jau prie Fox ledyno. Vienas iš vairuotojų – maoris, buvęs žvejys. Daug pripasakojo kaip gaudydavo giliavandenes žuvis, kaip gyveno saloje su 300 gyventoju. Iš jo išpešu paprastą žuvies kepimo receptą – nusibodo makaronai :)

Fox'e pasiskaičiuoju kiek man čia liko dienų ir, nieko keisto, – per mažai pamatyti viską ka noriu. Taigi nesnaudžiu, iš pat ryto išsinuomoju dviratį, minu prie ledyno liežuvio. Gražu. Kiti lipa su grupėm ant jo, bet savarankiškai labai draužiama. Tada dar numinu iki ežerioko, kuriame yra salelė vadinama "veidrodine". Iš jos tikrai neblogas vaizdas, kalnai atsispindi ežere. Kai antys tupia į vandenį truputi nustembu, kaip jos sudrumstė tokią "atvirutę".
Ilgai nelaukdamas aš vėl kelyje, šiek tiek ilgiau pastovėjęs gaunu smagią kompaniją. Vairuotoja vokietė su nuomota mašina, kuri niekada neimdavo autostopininkų kažkokiu būdu paėmė vieną prieš porą dienų ir nuo to karto negali pravažiuoti nei pro vieną :) Tai ir kraunasi mus kol prisipildo mašina. Be manęs dar olandas ir čekas ;) Smagiai atlekiam iki Queenstown.

Išlipęs Queenstown prieigose prie kelio link legendinio Milford Sound, sprendžiu dilemą. Važiuoti pamatyti Zelandijos "Makčiupikčiu" atitikmens ar ne? Laiko liko ant ribos. Jei tranzuoti sektųsi sunkiai, po to gali tekti gan skubiai kapstytis atgal į Christchurch. Stoviu atsirėmęs į stulpą ir galvoju. Galiausiai sprendimas toks – patranzuosiu gal 15-30 min, jei niekas nesustos, žygiuosiu į miestą. Iškeliu ranką ir.. Fortūnai šitas veiksmas patinka :) Ji išsišiepė, turbūt iki ausų. Iš karto stoja moteriškė su autobusiuku pilnu pudelių. Ji – vietinė meninkė, turi daug galerijų abiejuose salose. Keliauja, tapo. Supažindina su savo šunimis, stojam prie ežero, išsitraukia stebuklingą "Termosette" – kareiviškas zelandiečių išradimas kavai virti. Išsiverdam kavos ir lekiam toliau. Kryžkelėje susitinku su ispanu, kuris jau pusę metų trinasi po salą, dirba vynuogynuose, soduose ir pan. Kartu sustabdom pagyvenusią kanadientę, kuri lėtai, bet labai įdomiai pasakoja, kad ji kilusi iš Zelandijos. Ji čia dažnai atvažiuoja, pasiima savo senutį, iš tėčio paveldėtą, kemperį ir keliauja. Tai va tų dviejų malonių ponių dėka aš jau Te Anau miestelyje, Milford Sound prieigose. Geriau ir būti negali. Einu į supermarketą pirkti žuvies, kurią kepsiu vakarienei. Ir pasirodo gali būti geriau :) Prie kasos kažkas mane iš nugaros sveikina. Atsisuku – ogi pirmas, prieš kelias dienas mane pavežęs vairuotojas britas ;)

- Labas, rytoj važiuoji į Milford Sound?
- Taip.
- Galiu pavežti, nori? :)
- Why not! ;)
- Tai susitinkam 8:00.

Tai va, toks autostopas pietų pusrutuly :)


Wednesday, March 16, 2011

Pietine sala, man cia patinka

Taip. Cia tikrai grazu, bet pabandysiu is eiles. Velingtone atsisveikinau savo
nuomotu Pegeut dviraciu. Nuostabu, kad tas senukas ganetinai gerai atlaike virs
1000km isbandyma. Daug kas netikejo, kad jis istemps :) Taip pat atsisveikinom
su zygeiviais, kurie is Velingtono pasuko atgal namo. Tuo paciu ir kovo 11
atsventem.

Taigi, sitas etapas baigtas, laukia pietine sala, i kuria sudejau daug vilciu.
Planavau keliauti 3 savaites vienas savarankiskai, bet netiketai lietuve
Karolina su lenku Michal surezge klastinga plana ir pasiule man - savaitei
nuomotis minivena ir pakeliauti kartu. Planas idomus, pasitikrinau - mano
savarankiskoms klajonems vistiek lieka laiko, tai kodel gi ne :) Pirmas darbas -
susirasti minivena. Ju cia gausybe. Ir prabangiu, ir su grafiti, ir su maoriskais
rastais, ir space shuttle ir Judy, zodziu, akys raibsta. Velingtono uoste
zvejodami nemokama wifi apsistojame prie "Wicked" - ispaisytu kemperiu uz
nebloga kaina - 330NZD uz 5 dienas. Tik ji reikia pasiimti is apgriuvusio
Christchurch. Taigi, kita diena anksti ryte keliames i pietine sala, ten uoste
mums netiketai nusisypso sekme - pereje per kelias automobiliu nuomos kompanijas
randame automobilio "relocation" i Christchurch porai dienu uz 50NZD. Geriau ir
buti negali. Griebiame ta masinyte, sukisam daiktus ir lekiam i pirma
pasitaikiusi pliaza. Vairuoti gaunu pirma as, o issukis neblogas - eismas kaire
puse, automatine greiciu deze (kuri man nera labai iprasta), bet pora kartu
ismynes "sankaba" stengiuosi to nebekartoti ir sekmingai lekiam keliu per
sausa pilksva zole apaugusias kalvas.

Pliaze mes su Michal verdam arbata, grauziam sausainius, o Karolina tuo metu
mina savo dienos norma. Ji profesionali MTB sportininke, todel turi per diena
bent pora valandu intensyviai pralekti. Is pliazo jau nakti nuvaziuojame i
Kaikoura, kur, zmones sako, netoli nuo kranto sukiojasi banginiai, delfinai kiti
jiems prijauciantys. Is ryto lipam i banginiu medziotoju, oi, stebetoju laiva
ir sokinedama per bangas plaukiam iskoti grobio. Ilgai netrukus pamatom fontana
is vandens. Maoris kapitonas stabdo laiva ir palengva priplaukia prie milzino,
kuris ne ka trumpesnis uz musu laiveli. Tiesa, matosi tik banginio nugara, bet
vient tai jau gniauzia kvapa. Ypac kai girdisi jo snopavimas. Bet smagiausia
dalis dar laukia - pailsejes milzinas kelis kartus giliai ikvepa ir neria gilyn
pamojuodamas uodega. Smagu. Plaukiam ieskoti kito. Netoliese randam dar viena -
siuzetas tas pats, pakvepuoja ir neria gilyn. Po to dar vienas. Kapitonas
nusprendzia, kad triju uzteks ir plaukiam ziureti ruoniu, kurie apsistoje
salelej prie kranto. Apziurim kelis, ir pakeliui i uosta dar susitinkam delfinu
banda. Va cia tai reginys. Gal 100 ar daugiau delfinu sokineja, sinchroniskai
plaukioja ir siaip siunta kaip tik ismano. Pamate musu laiva is karto plaukia
artyn, pradeda lenktyniaut, sokineti, nardyti po juo. Zodziu...




Ekskursija baigiasi. O mums negana, nuvaziuojam i netoliese esanti pliaza, kur
apziurim dar kelis besiilsincius ruonius. Mes su Michal prie ruoniu uzgaistam
del to gaunam bart nuo Karolinos, nes praradom laiko pajuti ir per tai nuplauke
jos treniruote. Pazadam pasistengti daugiau taip nedaryti ;) Nakvojam miestelyje
su karstais baseinais, o kita diena lekiam iki Christchurch, kur apynauja Honda
iskeiciam i daug jaukesni smarkiai aptrinta ir apipaisyta Wicked autobusiuka.
O su juo leidziames i salos giluma, i kalnus. Senolis ikalnese siek tiek stena,
bet atkakliai ropoja aukstyn. Viduje Lenono portretas, svento Pijaus lipdukas su
uzrasu "saugok mus" ir raginimas nepasikuklinti parasyti linkejimu kitiems
keliautojams ant autobusiuko lubu (ten ju jau ne vienas). Oficialus autobusiuko
vardas "Lucy in the sky". Bent jau taip ant rakteliu ir priekinio stiklo
parasyta. Zodziu, su situo zverim lenkiam vingiuotais kalnu keliais ir
negalim atsistebet besikeiciancias vaizdais. Kas 50km sitoj saloj smarkiai
pasikeicia krastovaizdis - kalnus keicia sleniai ir kitokie kalnai, apdziuvusias
pievas - miskai su keistais medziais, po to zalios pievos. Stojam atsitiktinam
kempinge, einu pirmu pasitaikiusiu takeliu i miska - ten melyna upe, smilgos
aukstesnes uz mane, stori medziai su mazai saku. Kazkas nenusakomo :) Prie upes
sedi kazkoks keliautojas ir skaito knyga, kitas zvejoja. Kol Karolina sportuoja
mes issiverdam kukuruzu pagal kivio Bilo recepta.

Vakar atvaziavom i daugelio isgirta Abel Tasman parka siaureje. Cia oras geras, todel mes su Michal iskeliaujam porai dienu pasivaikscioti pajuriu vienu is
Zelandijos "great walks" - gerai paruostu takiuku per kalnus su suzymetomis
nakvynes vietomis, tuoletais ir pan. Gali skambeti gan prabangiai, bet visi
sitie patogumai istipsta "dziungliskame" miske ir jautiesi gerokai atitrukes
nuo civilizacijos. Kai kuriose vietose atoslugio metu galima kirsti kampa. Taip
ir daram, nusimove batus zygiuojam per silta kose, aplink miguliuoja mazi
krabiukai, kurie skuba sleptis savo mazuose urveliuose dumble. Smagiai pazygiave
su Michal atsisveikinam - jis liks dar vienai nakvynei, o as grisiu i miesteli.
Tikiuosi dar turesiu progu taip "pahaikint", o jie jau sestadieni isskrenda is
pietines salos. Tiesa, grizimas is pasivaiksciojimo irgi smagus, pakrante
kursuoja vandens taksi - laivelis, kuris stoja tam tikruose pliazuose. Sedu i
ji, prasisuka jau matyti pliazai (tik is vandenyno puses) ir stai musu
miestelis. Panire iki puses vandenyje stovi traktoriai. Prie vieno is tokiu
priplaukia musu "taksi". Ji pririsa ir traktorius tempia. Galvojau nutemps
per sekluma iki kranto. Kur tau, vanduo baigiasi, traktorius suka i kelia ir
rieda toliau. Kapitonas visus ramina - palaukit, nelipkit, vaziuojam iki
paskutines stoteles. Pasirodo laiva ant ratuku uzsodino :) Va taip.

Siam kartui tiek. Ispudziu daug, nes si sala tikrai ypatinga.

Nuotraukos

Friday, March 11, 2011

Kia ora

Kiekviena rytine marsturo apzvalga 7:30 Brian'as pradeda maoriu pasisveikinimu "kiora". Mes jam atsakom "kia ora", isklausom, issidalinam zemlapiukus, sukertam pusrycius - kas miuslius, kas prabangia kiausiniene, ir minam. 100 kilometru per diena jau net vyriausiems musu dalyviams nebeatrodo daug. Velingtonas nebetoli, o ten beveik puse dalyviu baigia savo pasirodyma, todel visi nori pasimegauti paskutiniais kilometrais.

Nuo paskutinio mano iraso Auklande jau nemazai nuriedejom, todel yra rasyti butu
daug, bet pabandysiu glaustai :) Vaizdai vaziuojant i pietus nuo Auklando
smarkiai pasikeite - prasidejo atvirukiniai peizazai. Pirma nakvyne buvo
nerealioj vietoj prie vandenyno. Netycia i ta nakvynes vieta atvaziavau pirmas
(kiti praleke posuki), tai ilgai negalvojes uzemiau musu grupelei vieta tarp dvieju didziuliu
Pahutakaua medziu. Dar juos vadina kalediniais medziais, nes cia per Kaledas
jie zydi. I tuos medzius ryte susikore visi pasifotografuoti, kai kas nepatingejo
ir dvirati isitempt.


Toliau riedam pavejui iki Rotorua miesto, kur ant kiekvieno kampo burbuliuoja
karstas purvas ir virsta garai. Net kempinge uz kokiu 10m nuo palapines tokia
kose verda. Pagalvojau, va, cia butu paprasta su sildymu, imeti vamzdi i tokia
kose, suki vandeni, ir visas namas siltas garantuotai...

Vaziuojant siaurej buvo silta, net karsta, o va traukiant i pietus Zelandija
parode savo atsiauresne puse. Gal kokias 4 dienas is eiles mus merkia lietus,
o galiausiai nakti temperatura nukrenta iki 2 laipsniu ir atsegant palapine byra
ledukai nuo sonu (panasiai kaip mums Armenijoj prie Sevano ezero).

Na bet isbandymai neveltui - net minant i Tengeriro pereja per veja ir lietu su
krusa pradeda darytis itartinai grazu. Kai sustoju
nufotografuoti, lenke Ula raitosi is juoko - ka tu fotografuosi, juk pirstai is
salcio nebesilanksto :) Is tikruju, jau uz kiekvieno posukio vaidenasi kavines
mirazas, kur gautumem siltos arbatos, bet deja net tikra kavine uzdaryta.
Siaip ne taip issiprasom karsto vandens netoliese esancio kempingo, patys
pasidarom pora puodeliu arbatos, gal 8-se prasukam juos ir truputi susile minam
toliau. Lietus nustoja, islenda saule ir uz posukio atsiveria pritrenkiantis
vaizdas. Nu bet tikrai pritrenkiantis - Tengeriro vulkanas kyso apsuptas debesu,
o priesais ji driekiasi zydincios pievos. Sunku patiketi, kad pakilus gal 600
metru viskas taip pasikeite... Nakvojam ugnikalnio slaite, o kita ryta oras
palankus, tai kariames aukstyn. Slaitai idomus - sustinge lavos liezuviai,
upeliai, zydincios samanos. Virsuje ilgai neuzsibunam - kosia stiprus vejas,
o dar reikia numinti apie 50km.


Tiesa, nakvojant vulkano slaite patiriam nedideli nuotyki - apie 4 ryto uzkaukia
sirena. Pakaukia kuri laika ir nutyla. Kadangi toks laikas lyg ir ne pats
tinkamiausias bandymams, todel kai kurie atsikele susirenka pasiaiskinti kas
vyksta, pastudijuojam lapelius ant sienu, kuriuose rasoma, kur eiti, kai bega
lava ir pan. Bet jokia lava nebega, tai einam toliau miegoti. Pasirodo gretimam
viesbutyje neteisingai suveike gaisro signalizacija :)

Is aukstumu riedam kalnais zemyn. Aplink matosi vis daugiau aviu, kurias, kai reikia,
gudrus sunys moka suvaryti i aptvarus. Karviu cia jau gerokai maziau negu siaureje.

Na uzteks rasyti - rytoj mano paskutine diena ant dviracio, vakare turetumem
pasiekti Velingtona.

Publikuosiu veliau, nes kempinguose internetas nepigiai kainuoja.

Labanakt!


P.S. Linkejimai is civilizuoto Velingtono - jaukus miestas. Vakar cia sekmingai finisavom ir darem atsisveikinimo vakara bei kovo 11 paminejima. Ta proga "kivis" Bilas pagamino patiekala is saldziu bulviu "kumara".

Monday, February 28, 2011

Pirmi kilometrai dviračiais

Išlipęs iš lėktuvo Auklande net prisimerkiau nuo žalumos ir plieskiančios saulės. Juk prieš mažiau nei porą parų lėkėm per pusnis Lietuvoje. O čia gal 30 laipsnių.

Pirmas dalykas, kas krito į akis - žmonės čia gana atsipalaidavę, daug kas vaikšto basi. Net gaisrininkai gaisrinėje vakar sėdėjo ant kilimo basi, kai mes pas juos užsukom paklausti kelio.

Bet gal šiek tiek nuosekliau. Iš lėktuvo - tiesiai į dviračių nuomą, kur turėjo būti mūsų paruošti dviračiai. Deja, meistrai turbūt buvo per daug atsilpalaidavę ir nieko rimto neparuošė. Čiumpam pirmus pasitaikiusius dviračius, persisukam kai kurias detales, šokam į autobusą, nes vairuotojas jau bamba, kad vėluojam, ir lekiam į šiaurę, į Cape Reinga kyšulį.

Kelionės pradžia šiek tiek skubota, bet nuotaika gera. Susipažįstam su kitais, nusiteikusiais minti per Zelandiją. Pusė lietuvių, pusė lenkų ir keletas labai smagių pagyvenusių zelandiečių, kurie turi ką papasakoti.

Cape Reinga, prieš lipant ant dviračių išklausom maorių moteriškių maldelę už mūsų sėkmingą kelionę maorių kalba (nors ritmas skamba panašiai į lietuviskus poterius). O tada jau šokam ant dviračių ir lekiam. Smagu!

Kraštovaizdis panašus į Lietuvą vasara, tik labiau kalvotas. Gavosi karvės, avys, vienas kitas strutis. O mes minam, stojam nakvynėm, valgom, miegam, keliamės, kraunamės daiktus, ir vėl minam. Pamažu pagaunam žygio ritmą ir kuo toliau tuo lengviau šokti ant dviračių :) Kas dieną numinam po 60-80 km, vakar į Auklandą numynėm apie 120km. Šiandien čia poilsio diena.

Iš įdomesnių nuotykių - ant vieno kalno išlakstė į dalimis mano dviračio bėgių permetėjas, sustojo škotas Bobas, su juo suradom kai kurias dalis, iš jų susirinkau šiokį toki permetėją ir numyniau apie 30km. Vakare gavau kita sulūžusį dviratį ir kurio "amputavau" gerą permetėją ir dabar mano dviratis reanimuotas rieda toliau.

Užvakar važiavom pro didžiulų medžių "kauri" mišką. Tikrai stori ir labai seni, iki kelių tūkstančių metu senumo. Jų nedaug belikę, saugomi. Zelandiečiai pasakoja, kad jie savo kiemuose turi pasisodinę jaunų kaurių. Gal po kelių tūstančių metų jie irgi panašiai atrodys kaip tame miške ;) Šiaip kauris - sakingas medis. Po juo ir ant jo randa gintaro, tiksliau "gumos", taip jie vadina tą savo gintarą. Jis labai panašus į mūsiškį, bet šiek tiek skiriasi, nes ko gero yra "jaunesnis". Nupoliravus keičia spalvas, nes iš jo garuoja vanduo.

Mobilaus ryšio dažniausiai nebūna, tik miesteliuose. Internetas labai brangus, todėl prie jo prisėdau tik antrą kartą per savaitę. Ir žiūriu, kad sunkoka čia viską suspėti - ir bilietus atgal nusipirkt, ir nuotraukas sukelt, o jau reikia lėkt vakarienės ruoštis. Tai reikia baigti šitas rašliavas.

Dalį nuotraukų sukėliau čia, į FB greitai įdėti nepavyko:

P.S. Reikia užfiksuoti mūsų vieno iš vyriausių dalyvių, Rimanto, smagią kibernetinę mintį numynus 80km: "Kaip seniau kišdavo visiems tuos marksizmus, lenininizmus privalomai, dabar windowsizmas mokyklose. Išmoksta su visokias windowsais dirbti, o po to su normaliom linuxinem sistemom nemoka." :)

Monday, February 21, 2011

Į svečius pas tuatarą

Giedre primygtinai ikalbineja atgaivinti Gastroles. Bandziau issisukineti, kad be jos tekstu nebus taip gerai, bet atrodo issisukti nepavyks. Taigi...


Minant is Kvendinburgo i Vilniu viena vakara kazkokios mokyklos sporto saleje, Lenkijoje, gurksnojom alu, o gal vyna ir klausemes Brian ir Alison pasakojimu apie ju vynuogyna Waiheke saloje, Naujojoje Zelandijoje. Kazkas tada neatsargiai leptelejo: "O kodel nesorganizavus BaltiCCycle zygio per Naujaja Zelandija?". Visi neatsargiai pritare, o as dar neatsargiau, nieko
nesvarstes, pareiskiau - "Jei i NZ, tai tikrai vaziuociau!". Nuspresta :)

Ir stai, nepraejo nei du metai, o as sedziu Korean Airlines lektuve. Ausinese klykia Oasis "Some Might Say...", o moderniame ekrane pries mano nosi tiksi uzrasas:

Time to destination: 1h 38m

Zalia linija per puse gaublio aiskiai nubrezta i Auckland.

Man jau susipyne laikai, dienos, naktys, laikrodzio sukiojimas. Is Karmelavos, per Londona, per Seula. Vien lekuvuose jau prasedejau apie 24 val :) Na dar persedimams ~8val. Palyg
inus su musu skrydziu i Buenos Aires, sita kelione i kita gaublio puse atrodo visai nesunki. Aisku, cia dar ne viskas, dar laukia 400km kelione autobusu i Cape Reinga, siauriausia siaurines salos taska. O nuo ten jau dviraciais!!!

Laukiu kada pamatysiu kauri - fangorniskos girios medi milzina. O gal net susitiksiu Zydres issvajota dinozauru drauga, drieza tuatara.

Atnaujinimas:
Time to destination: 1h 02m
Distance to destination: 789km
Altitude: 11277m



P.S.: irasa publikuoju jau numynes ~70km. Tiems, kas ziurejo zinias apie zemes drebejima pietinej saloj ir abejoja ar as gyvas, galiu patikinti - kuo gyviausias, kaip ir visi kiti cia aplinkui. Nejautem jokio zemes drebejimo. Kolkas prirasiau tik tiek, kai bus daugiau - idesiu :)

Saturday, March 10, 2007

Mis Pietų Ašigalis ;-)

Visiems tiek daug pasakojom apie kelionę. Vienu momentu jau sakėm, kad būtų gerai įrašyt pasakojimą ir visiems paleist :) Aišku, juokaujam, nes smagu viską prisiminti!

Giedrės pasakojimą įrašė Audra iš LRT laidai "Žmonės ir idėjos". Jį galite paklausyti LRT laidų archyve arba parsisiųsti čia.

Kuo čia dar pasigirti? :) Šarūnas Nakas panaudojo mūsų ledyno nuotrauką CD viršeliui, o Giedrė gavo "Arčiausiai Pietų ašigalio" titulą Lietuvos Magelano 2006 rinkimuose.

Visi klausia kur dabar toliau keliausim. Dabar geriam arbata, gal dar pažiūrėsim vieną seriją Simpsonų ir keliausim į kaimą :)

Linksmos kovo 11 visiems!

Friday, January 19, 2007

Hasta luego, Sudamerica

Kodel argentinietis zaibuojant iseina i lauka? Nes mano, kad Dievas nori ji nufotografuoti :)

Cia toks Argentinos folkloras.

Que te pasa muy bien, Sudamerica!

Thursday, January 18, 2007

Atostogos Kukaloj

Kaip Aiste ismintingai pastebejo, po tokiu intensyviu atostogu butina kaip reikiant pailseti. Kaip tycia tokia galimybe mums ir pasitaike. Amalia, pas kuria pradejom savo marsruta BA, pakviete mus pavieseti kaime, jos seimos fermoje. Aiste ir cia turejo minciu, kurias pavadino ¨Gyvuliu ukis. Lietuviska versija¨. Taigi mes nuvykome istirti, kaip argentinietiskas kaimas tiks lietuviskam kailiui.

Argentinos ukiai - ne tokie kaip mes priprate - po dvi karves ir dvidesimt vistu. Regionas netoli Buenos Airiu vadinasi La Pampa - oro salygos, zeme cia yra tinkama zemdirbystei ir gyvulininkystei. Augina soja, grudus, saulegrazas. Taip pat karves mesai ir arklius karviu prieziurai :) Ukiai turi po tukstancius hektaru zemes. Paleidai karve viena diena ir, kai prireike mesos, eini jos ieskoti i laukus. Ir tiek tos prieziuros :)

Pampa - plynas zole apauges laukas. Ten, kur is tolo boluoja miskelis - vadinasi ukininko namas. Amalijos tecio namas taip pat pasislepes seselyje. Ukis vadinasi ¨Kukala¨. Pavadinimas - tai uzsifruota Amalijos seneles pravarde - La Kuka. La nukeliame i gala - ir gauname Kukala :)


Na, ir prasideda dykaduoniavimas.

Fermoj geriam mate.


















Miegam
pogulio.











Zaidziam
Begemona.











Ir
zirgaslydi :)











Ir siaip :)



















Yra ir
dirbanciu -
Amalijos
tetis
sienauja
zole.







Bet dauguma -
besiilsinciu.











Vakarop
einam
balnoti
zirgu :)









Ir isjojam
i Pampa.











Karves
mus
stebi.










Jojam
jojam,











kol
nusileidzia
saule,
pievoj
ima
mirkcioti
jonvabaliu
pusbroliai
¨sviesos
vabaleliai¨,
griezia
svirpliai,
danguj
ima rysketi Cruz del sur, tres Marias...


O dabar, gerbiamieji ir negerbiamieji, dabar uz lango gaudzia milzinisko miesto triuksmas, langines aklinai uztrauktos gelbejantis nuo dregno Bs As karscio, zmones suka darbo rata. Operacija ¨Pietu Amerika. Lietuviska versija¨ kaip ir baigta.

Daugiau nuotrauku >>

Wednesday, January 10, 2007

Du mazi balti pingvinai

Sita Argentinos Patagonija - plyna stepe tukstancius kilometru. Gyvena apie 1.8zm kvadratiniam kilometre. Vaziuoji vaziuoji, o aplink tik stepe ir stepe. Stebiuosi, kaip Paganelis ir kompanija kiaurai neperzvelge sitos Patagonijos, o dar ir perejo kiaurai sita nuobodybe. Lyginant su Cile mes dar nesame net Puerto Montt platumoje, bet cia plieskia jau kaip prie Vidurziemio juros. Vakar ryte buvo 29 laipsniai karscio. Prie vandens siek tiek vesiau.

Zemeje cia nieko idomaus nera - nes visos idomybes vandenyje ir prie vandens. Atsikapstom iki Puerto Madryn - miesto siek tiek i pietus nuo Valdes pusiasalio. Septynis is dvylikos metu menesiu cia galima tiesiog nuo kranto stebeti ballenas austral (southern right whale - pietu teisingas banginis???). Toki varda jiems suteike banginiu medziotojai, nes jie 'tinkami' medzioti - nuzudyti patogiai pluduriuoja. Sie banginiai uzauga iki 18m, sveria iki 1000 tonu. Juos lengva stebeti, nes jie megsta sokineti is vandens, pries nerdami iskelia virs vandens uodega. Bet kaip tik gruodzio menesi jie isplaukia vasaroti link Brazilijos ir mes viska zinom tik teoriskai :)

Todel mes paskiriam kitus pasimatymus - Komersono delfinams(Cephalorhynchus commersonii) ir Magelano pingvinams.

Delfinu ieskoti turim plaukti su motorine valtim i vandenyna. Iplaukiam ne taip giliai - apie 1-2km gilyn. Delfinai netrukus pasirodo. Visi iki siol sutikti delfinai labai megsta sroves ir sukuriuota vandeni. Valties motoro drumsciamas vanduo jiems gal kutena nugaras, nezinau. Bet jie plaukia su valtimi, issokdami is vandens ir vel panerdami. Vienu metu ju penki ar sesi. Pasirodzius delfinui, valtyje visi ima kvykseti ir spygseti.

Delfinas nedidelis - apie pusantro metro ilgio, juodai baltas, gyvena apie 15 metu, daugiausiai paplites pietu amerikos pietuose - magelano sasiaury ir prie folklando-malvinu salu :)

Ir pasakoti nelabai yra ka, geriau ziureti nuotraukas :)

Toliau - pingvinai. Punta Tombo iskysulys 140km i pietus nuo Puerto Madryn - atseit didziausia pingvinu kolonija pasauly. Rugsejo menesi pereti jaunikliu cia suvaziuoja, tpfu, suplaukia apie pusantro milijono Magelano pingvinu. Urvo-lizdo ir partnerio pingvinas nekeicia visa gyvenima. Taigi, daugmaz po 30dienu pingvine padeda pora kiausiniu ir dar apie 40 dienu uztrunka kol abu tevai kiausini isperi. Po to pasikeisdami eina i jura maisto jaunikliams. Jaunikliai pirma karta lenda i jura ne jaunesni nei triju menesiu. Apie desimt procentu ju pirmojo pasiplaukiojimo metu zuna. Na o po to - visi pingvinai susikooperuoja ir isdreifuoja link Brazilijos su srovemis, neislipdami is vandens apie penkis menesius..

Pingvinu rezervate galim vaikscioti tik pazymetais takais, reikia ziureti sau po koju, kad neuzlipti ant kokio bedziaus. Dauguma pingvinu sulinde i pavesi. Kai kurie isirengia busta po krumais, kiti - tiesiog issikasa urvus (gal su kastuvu, nezinau). Kai kurie dramatiskai issizioje iskele galvas i saule. As is pradziu pamanau, kad jiems gerkle skauda, bet po to paaiskeja, kad jie istroske. Gerti jie eina i vandenyna. Geria suru vandeni. Pingvinui nueiti iki vandenyno is savo lizdo ir pareiti - ilgas kelias. Zmogus turi toki pestiji praleisti, kitaip jis susinervina. Kai kurie labai nepasitiki zmogaus geranoriskumu ir laukia, kol 'gatve' bus tuscia po simta metru i abi puses :) Pukuoti jaunikliai, kuriems dabar apie pora menesiu, kvyksi alkani. Apie pietus sen bei ten sugrizusia is vandens mama-teti terorizuoja isbadeje mazyliai. Didziajam pingvinui atrijus maista, jauniklis sukisa vos ne visa galva jam i gerkle, ir valgo.

Pingvinai visiskai nebaigstus - galima prieiti visai arti. Liesti nepatariama, nes snapai astrus. O siaip jie apsimeta, kad nekreipia demesio i zmones. Parko nuzymetas takas baigiasi ties pusiasalio pradzia - pusiasaly pingvinu tankis labai didelis. Is tolo matosi laukas, nusetas ju urveliais...

Daugiau vaizdinio turinio cia.

Sunday, January 07, 2007

Ledynu apzvalga

Pietu Patagonijos Ledo Laukas, dengiantis pietu Andus Argentinos ir Ciles pusese, uzimantis 16tukst kv km, i sonus nuo kalnu nuleidzia daugybe ledu liezuviu. Kuriu pakankamai galima prisiziureti Los Glaciares - Ledynu nacionaliniame parke Argentinos pietvakariuose. Kiekvienas ju maitina koki nors pieniskai zydros spalvos ezerioka. Pietu Patagonijos Ledo laukas yra didziauias gelo vandens rezervas pasaulyje.

Pirmas musu punktas sitame regione - Perito Moreno ledynas. Varda jis paveldejo is Fransico Moreno, sio regiono tyrinetojo is XIXa. Perito Moreno ledynas yra augantis, slenkantis pirmyn. Jis - penkiu km plocio, 14 km ilgio. Vidutiniskai apie 170m aukscio, taciau tik apie 60m jo kyso is vandens. Priekinis ledo frontas - vos vos uzlipes ant zemes, o sonai - vandeny. Per diena ledynas pajuda i prieki apie 2 metrus, bet daugmaz tiek pat ir nutrupa i vandeni, ypac dienos metu, sildant saulutei. Taip kad jau apie 90 metu ledynas neina nei pirmyn nei atgal :)


Iki sociai atsiziurejus i reiveta suskilinejusi melynai balta ledo lauka, didziausia atrakcija - ledyno trupejimas. Keldamas didziuli triuksma, poksedamas ledynas trukineja, kol pagaliau koks nors didelis ar mazas ledo gabalas su trenksmais krinta i vandeni, sukeldamas didziules bangas ir vandens fontanus. Anksciau zmonems leisdavo prieiti prie pat vandens, bet po nelaimes, kai ledo atplaisos ir sukeltos bangos suzalojo zmones, buvo irengti takai ir aiksteles apie 40-50 metru virs vandens.


Keleta valandu pasibuve su ledynu, griztam i El Calafate ir vaziuojam siek tiek i siaure, i El Chalten, 'Nacionaline trekinimo sostine'. Mes cia su Laurynu svarsteme, kaip lietuviskai deretu vadinti ta trekinima. Nusprendeme, kad Lietuvoj greiciausiai sakytume, 'einu i zygi'. O cia visi sako 'einu trekinti'.


Taip kad mes iseiname i zygi po ta pati Ledynu nacionalini parka. Nukrove kuprines beveik per pus, vistiek esame letesni uz visus vidutiniokus. Tiksliau, as gerokai letesne. Apskaiciuoju, kad mano greitis lipant i virsu - daugmaz pusantro karto mazesnis uz vidutini. Einant lygia vieta - beveik pasiekiu vidutini.


Is Chalten pasukam link Fitz Roy kalno. Tako pradzioj informacine lenta skelbia, kad pamatyti puma butu mums didele sekme. Ji paprastai zmogui nepavojinga, bet jei jaustumemes nejaukiai, turetume placiai isskesti rankas, elgtis agresyviai ir metyti i ja akmenimis, kad ji palaikytu mus galingesniais zverimis :) Is pradziu takas kopia aukstyn aukstyn, perlipe per apaugusias miskais priekalnes tolumoj jau matom uoleta Fitz Roy (arba Chalten) kalno virsune. Chalten - Tehuelche vietiniu kalba reiskia 'Rukstantis kalnas'. Ties kalno virsune daznai susiformuoja debesis, ir del to kazkodel vietiniai laike kalna sventu :) O pavadinimas Fitz Roy - nuo kito siu vietu tyrinetojo Robert Fitz Roy.


Dvieju valandu kelia vezliukai is Lietuvos iveikia per 2val. 45min - ne taip jau blogai. Kempinge pasistate palapine pirmu numeriu verdam lesius, kurie suteiks mums energijos. Paskutinis dienos zygis -valandos kelio kopimas i Lago de los Tres - Triju ezera, 750m aukstyje. Kaip galite atspeti, mes kopiame gal pusantros valandos, takas labai status, zvyro ir akmenu misinys. Lipantieji zemyn buria mums apie nuostabius vaizdus nuo ezero ir linki istvermes. Kai pagaliau pasiekiam ezera, saule jau belendanti uz priartejusiu Fitz Roy spicku. Ezeras melynas, taip pat aplipes sniegais ir ledais. Lipdami zemyn jau 'sutelpam' i viena valanda :) Nakti apsiklojam viskuo, ka turim, apsiaustais nuo lietaus, ranksluosciais ir salikais. Puse bedos.

Kita ryta visas kempingas pavesyje, salta. Pradeje zygiuoti, netrukus islendam i saule, darosi karsta. Zygiuojam sleniu pro Motinos ir Dukters ezerus - Lagunas Madre i Hija. Karstis siurbia energija ir apie pietus mes vel stojam prie upes :) Prie Torre kalno taip ir nepriartejam, sukam per sleni atgal i Chalten miesteli. Apie penkta po pietu sugriztam, persikraunam kuprines ir vel i autobusa. Autobuse karsta ir labai draudziama nusiauti batus. Jau suprantu, kodel :)
Vaizdeliai cia.

Zygiuoti puikiu oru mums labai pasiseke, dabar palinkekit mums draugisku orku Atlanto vandenyne!

Thursday, January 04, 2007

Pasaulio krastas arba Ten ir Atgal

Trumpa ataskaita apie musu ekspuodicija i pasaulio krasta.

Issilaipine Puerto Natales mes, kaip visada, neturim jokio plano. Is cia ranka paduoti iki vieno populiariausiu Ciles ir Argentinos nacionaliniu parku - Torres del Paine. Bet del tam tikru aplinkybiu (blogo oro, trisakio nervo neatsparumo pries dideli veja, didelio turistu srauto ir pan.) nusprendziam, kad susirasim kita, ne taip numinta parka ir ten pasivaiksciosim. Nusprendziam traukti i pietus , buti itin banalus, ir sutikti naujus metus pieciausiame pasaulio mieste. Kita ryta apsimuturiuojam visais kapisonais, zieminem kepurem ir pirstinem, nutaikom kai nustoja lyti ir einam bandyti keliauti pirstu (a dedo - pirstu, isp. :)) i pietus. Pagal Laurio teorija krastuose, kur gyvena nedaug zmoniu, nedidelis eismas, didesne tikimybe 'pasigauti' masina, ir zmones turetu buti cia siltesni, nei labiau urbanizuotose vietovese. Atrodo, netoli tiesos. 1 auto ir vienas sunkvezimis nugabena mus apie 250km iki Punta Arenas, didziausio Ciles miesto Magellanes , pieciausioje Ciles zemynineje provincijoje. Cia musu planuose pora punktu - aplankyti pingvinus Isla Magdalena saloje ir apsikeisti kulturine informacija su Cristian is hospitality klubo. I vakara paaiskeja, kad artejant link pasaulio pabaigos, tpfu, krasto, planu laikytis itin sunku. Arba planai turi buti gerokai kietesni uz ju griovejus :) Pasirodo, sausio 31 diena autobuso i Ushuaia, ta pati pieciausia miesta, autobuso nera. Savo galimybem ten greitai nutranzuoti mes abejojam - apie 500 km, beveik negyvenamomis vietovemis, siena, Magelano sasiauris, pusantro simto km zvyrkelio. Nusprenziam palikti pingvinus Cristianui ir vaziuoti i Ushuaia sausio 30 diena. Is pradziu apsiskelbes negaminanciu maisto, veliau sugalvoja paruosti mums greito karaliskojo krabo maisalo. Nors turim tik viena vakara, spejam apsikeisti siokia tokia kulturine informacija.

Kaip siaureje Cile atkando Atakama nuo Bolivijos ir Peru, taip atkirsdama Bolivija nuo juros. Taip pietuose Argentina kesinosi atkasti gabala Patagonijos. Argentina ketino pasinaudoti tuo, kad Ciles pajegos ir demesys buvo nukreipti i kara siaureje. Bet tuometinis popiezius itikino valstybes konflikta isspresti taikiai - Cile atidave Argentinai tik viena ledyna :) Nors problema buvo isspresta, cilenai nuoskaudos nepamirso. Ir kai Argentina, po ilgu diskusiju ir gincu su Didziaja Britanija, isiverze i Malvinu salas, kilusiam kare Cile padejo Didziajai Britanijai. Jeigu ka, Britanija kara laimejo, salos vadinasi Folklando salom, o Argentina zemelapiuose vis dar piesia jas kaip savo, Malvinu salas. Tai stai kaip jie cia visi draugiskai sugyvena. Tik ir taikosi koki gabaliuka atsikasti sau :)

Kita visa visa visa diena vaziuojam i Ushuaia. Keliames per Magelano sasiauri. Vanduo zydras, lyg ir katik nutirpusio sniego. Vejas nestiprus, bangos nedideles ir aplink kelta nardo pingvinai. Juokingas paukstis is tolo atrodo siek tiek panasus i anti, bet is arciau matosi, kad jis guli ant pilvo iskises is vandens tik galva. Laivui priartejus, pingvinas neria po vandeniu, ir tiek ji tematei. Gaila, kad neaplankem ju Magdalenos saloje. Tiek to, aplankysim Argentinos rytineje pakranteje. Simta kartu autobusas stoja ant sienos, degalinej, papietauti, siaip, is iprocio, kol vakare galu gale mes - pasaulio kraste.

Ushuaia mane stipriai nuvilia. Is pasakojimu isivaizdavau, kad tai - jaukus medinis norvegiskas miestelis. O cia - iprastine argentinietiska eklektika, turistine zona, pilna suvenyru parduotuviu ir uzsienieciu. Visi hosteliai pilni, siaip ne taip surandam viena, ir apsidziaugiam, kad nesusiradom kitur. Nuosirdus ir siltas jo seimininkas Hektor juokauja su keliautojais, klausosi muzikos, verda gurmaniskus patiekalus savo sunims. Lauris visai susilydo, kai Hektoras Skyles muzikos klausosi over and over kol izraelietes ji sutramdo ir isijungia televizoriu.

Pasaulio kraste sausio 31 diena vis dar neviltis. Autobusu stoties nera, agenturos issimete po miesteli, kol mes susigaudom, ne viena nebedirba. Budu isvaziuoti is cia sausio pirmaja, nera. Taciau sausio pirmaja agenturos taip pat nedirbs, ir reikes laukti dar viena diena?? Nuomotis masina zveriskai brangu.. Po nervingo pusdienio blaskymosi po miesta bandant sugalvoti, kaip is jo pabegti, pagaliau prisijaukinam minti, kad reikes tranzuoti, ir paliekam sita reikala ramybeje. Uzsikariam i kalnus virs miesto, cia turetu buti Martial ledynas. Bet vasara jis panasus i tirpstancio sniego kruva, tokiu 'ledynu' nesunku butu rasti ir Lietuvoje ziema :) Patrekinam siek tiek po aplinkinius kalnus, pasigrozim Biglio kanalu. Uz jo - jau Ciles salos. Sala, kurios pietuose esantis miestas Ushuaia skelbiasi esantis pieciausiu pasaulio miestu, vadinasi Isla Grande de Tierra del Fuego - didzioji ugnies zemes sala. Archipelagas i pietus nuo zemyno - Tierra del Fuego. Vietiniai pateike mums keleta versiju (viena juokingesniu buvo tokia, kad zemyno indenai matydavo saloje ugnis, kurias nuolat kurendavo salos indenai, nes nebuvo israde aprangos, todel turejo nuolat sildytis :))), bet oficialus saltiniai nurodo, kad si varda archipelagui dave Magelanas, jis mate sviesas saloje, ir isivaizdavo, kad tai nezinomi salu gyventojai kurena lauzus.

Siaip siu vietoviu istorija labai idomi. Sias vietas kontempliavo Darvinas, pamates vietinius zmones, pavadino juos puszmogiais - jie gyveno apie pora tukstanciu metu senesniame vystymosi laikotarpyje, nei europieciai. Vieni pirmuju geradariu, kurie parsiveze keturis vietinius ciabuvius i europa, moke juos anglu kalbos, civilizuoto gyvenimo budo, religijos - patyre visiska nesekme. Du is bandomuju triusiu neisgyveno ne savo aplinkoje, o kiti grize i Ugnies zeme netrukus vel sugrizo prie senojo gyvenimo budo.. Dabar siu egzemplioriu belike vienetai. Kaweskar - nardytojai ir zvejai, apie kuriuos jau pasakojau. Selknam, alkalufai- medziotojai.. Taigi, nors vienas peciausiu zemes plotu pasaulyje, Ushuaia siaures pusrutulyje butu daugmaz ten, kur Lietuva :) Nors, jeigu galvoti, kad cia Lietuva - tai labai salta vasara, kad reikia su zemine kepure ir pirstinem vaikscioti :) Iki 1914 metais atidarant Panamos kanala, Magelano sasiauris buvo pagrindinis kelias i Ramuji vandenyna. Po Magelano, britas Dreikas netycia atrado kita kelia - vandenyno smota tarp Ugnies zemes archipelago ir Antarktidos, bet britai laike ji paslapty. Dabar, manau, sios vietos visai nepopuliarios - plaukimas cia visada sudetingas - nuolatinis stiprus vakaru vejas, sroves ties vandenynu riba, sroves del besimaisanciu vandenu su tirpstanciu antarktikos ledynu vandeniu..

Kol kas sugriztam i siuos laikus :) Vakaroni Naujuju metu isvakarese mums tingisi, susirandam bendramincius australus is to paties hostelio ir su buteliu vodkes einam prie kanalo sutikti vidurnakcio. Ten prisijungiam prie jau svencianciu brazilu seimyneles. Fejerverku nera, Ushuaioje jie draudziami - per daug pavojinga del gaisru. Atejus vidurnakciui pasijuntu kaip po kokio nacionalinio futbolo cempionato finalo - trimituoja kruiziniai ir zveju laivai uoste, po miesta vazineja automobiliai signalina, vairuotojai netveria dziaugsmu. Oras pasaulio kraste ne kazin koks, Australijos tropikuose gyvenantys musu kolegos baigia susalti i raga ir mes pedinam atgal i hosteli. Izraelietes ziuri televizoriu ir Naujuju metu nesvencia. Jie turi savo naujus metus, kuriuos svencia kova arba balandi. Bet keleta vodkos kokteiliu ismauke australai inirtingai bando itraukti ir jas i kompanija. Vel kalbos apie paprocius. Australams sauna i galva pasiziureti visu nacionalinius sokius, kuriam laikui ta tema nustumiama ir as tuo tarpu pasisalinu skaityti.

Sausio pirmaja atsibude vienbalsiai nusprendziam eiti tranzuoti kita diena. Sausio pirmaja sutinkam taip pat, kaip ir budami bet kur kitur - nieko neveikdami. Sausio antraja pradedam 'dirbti'. Pirmiausiai bandom patekti i autobusa, kuris isvaziuoja 6:30. I autobusa nespejam, ar ieskom ne toj vietoj - bet jo jau nera. Planas B - tranzuoti. Nusigaunam iki miesto pakrascio ir pora valandu rodom pirsta kiekvienai kas desimt minuciu pravaziuojanciai masinai. Viena sustoja, bet vaziuoja netoli. Po kurio laiko sustoja kita, Tjalinn, jaunas olandas klausia, kiek laiko mes tranzuojam. Suzinojes, kiek, atsidusta - 'norejau isvaziuoti sesta valanda, bet isvaziavau tik astunta. Turbut tai mano kalte, kad jus tiek laukiat :) '. Prieme jo atsiprasyma, kad taip veluoja, isitaisom mazoj masinytej ilgam. Bet jausmas neblogas, kelia is pasaulio krasto suradome gana greit, neistrigom cia amziams :)

Tjalinn - vel kita istorija. Jis, pries keleta metu istranzaves kiaurai ir isilgai pietu Amerika dabar dirba Olandijos burlaivyje, kuris plukdo turistus i Antarktida.

Griztam i zemyna, bet sikart sukam i rytus, i Argentina. Nakvojam Rio Gallegos mieste, nieko ypatingo. Ryte einam tranzuoti ir po pietu mes - El Calafate. Kitame turistiniame miestelyje, kuris gyvena is ledynu :) Sioje Andu puseje nuo kalnu sliauzia daugybe ledynu. Perito Moreno, kuri galima stebeti nuo sausumos (kitu ziureti galima tik plaukti laivu) - vienas is nedaugelio pasaulio auganciu ledynu. Bet gal apie tai kita diena. Perito Moreno mes vaziuosim apziureti rytoj, o po to i Nacionalini Parka Los Glaciares - tiesiog Ledynai :), gal tuomet busim labiau kompetetingi.

Nors visa Patagonija - geras uzkampis, vistiek gera buti vel pasaulio vidury :)

Nuotraukos: cia ir cia.

Friday, December 29, 2006

Mes iveikem Peno ilanka

Su tuo ir sveikinam :) Su paciais naujausiais, svieziausiais, ka tik is saldytuvo, metais! Kas ten jais bebutu, tegul ju sutikimas jusu neapsunkina ;)

Pirmaja Kaledu diena atvaziavom i Puerto Montt - pieciausia "placios" Ciles miesta. Zemynine Cile nuo cia tokia siaura, kalnuota ir snieguota, kad vieno kelio ja pervaziuoti nera. Visi sia atkarpa vaziuoja per Argentina, nes Ciles puse vaziuoti - nerimta. Dar Pinocheto laikais nutiestas kelias - vienas vargas. Kartais jis kabo vos metra virs sraunios kalnines upes, kartais - zenklas, perspejantis, jokiu budu sioje atkarpoje nesustoti - po nestabilia uola, kuri bet kuria akimirka gali sukelti nuosliauza. Karts nuo karto kelia nutraukia vanduo. Vienu zodziu sitas kelias - tikras nuotykis. Bet mes kelio nuotykiu jau patyre, dabar norim patirti juriniu nuotykiu.

Is Puerto Montt i Puerto Natales (apie 1000km) kiekviena savaite plaukia laivas. Anksciau skirtas kroviniams gabenti, dabar perdarytas i krovinini - keleivini. Jame gali sutilpti apie 250 keleiviu, ir kiekviena savaite jis keliauja pilnas. I kelta, kaip i piltuveli, subyra keliautojai is Anglijos, Vokietijos, Olandijos, Prancuzijos, Japonijos, JAV. Ir, kaip visada, pora is Lietuvos :)

Taigi, pirmadieni ryte uzsiregistruojam i laiva ir iki popietes mes laisvi. Pirma Kaledu diena miestas tuscias, baznycia irgi tuscia :) Surandam veikiancia vaistine ir nusiperkam vaistu nuo jurliges. Nors laivas plaukia ne atvira jura, o tarp daugybes mazu salu ir fiordu - ka gali zinoti.

Pavakary isplaukiam, gana silta, sviecia saule, palengva islendam is uosto ir pluduriuojam pietu kryptimi. Netrukus oras ima keistis, apsidebesuoja, pradeda lyti. Daznai i nosi pucia stiprus vejas ir ilgai isbuti ant denio darosi sunku.

Keleiviai kursuoja tarp 3 aukstu deniu, nors laivas daug aukstesnis. Apatinis denis skirtas kroviniams. Pirmajam aukste - keleiviu kajutes. Mes kaip studentai gyvenam bendrabutinej kajutej, turim po lova su lempa, uzuolaidom ir didele lentyna kuprinei laikyti. Antrajame aukste - valgykla. Cia mes valgom pusrycius, pietus ir vakarienes, ziurim filmus, cia vyksta "paskaitos". Treciajam aukste - poilsio erdve ir baras. Cia visi laka vyneli, alu, kava ir arbata. Pliekia kortom ir liezuviais.

Antraja diena lyja beveik visa laika, vejuota. Todel kortas, kauliukus ir alu issitraukiam ir mes. Ant marsruto zemelapio matosi, kad musu kelyje - ir geras gabaliukas atviro vandenyno. Gidai taip pat informuoja, kad nuo antradienio popietes turesime apie 12 valandu movimiento - judejimo, supimo. Kol kas mes apie tai tik juokaujam. Laivui pasukus vakaru kryptimi, po truputi lendant is kanalu, vejas stipreja, dideja bangos. Visi subegam i laivo prieki grozetis, kaip kartais laivui krentant nuo bangos i banga, vanduo uzlieja visa apatini deni. Bet cia dar tik pradzia. Kuo arciau atviras vandenynas - tuo didesnes bangos. Ilgai nelaukdamas Laurynas iseina vemti. As laikausi siek tiek geriau. Visi slitineja laivo koridoriais kaip girtuokliai. Laivui siubuojant kiekviena karta per kuna perbega "nesvarumo" jausmas. Lipant laiptais zemyn, jei laivas tuo metu krypsta priesinga kryptimi - norisi nubegti, jei ta pacia - koja nesileidzia zemyn, kabo ore :) Virtuvej skraido sauksteliai, eglute su zaisliukais siubuoja. As dar pasiziuriu dokumentini filma apie Ciles Patagonija, ir taip pat einu vemti. Likusi dienos laika praleidziam savo lovose-kajutese. Keleta kartu atsikeliu ir nuslitiniuoju iki lango pasibaiseti siautejanciu vandenynu, pasiziureti, kiek gyvu dvasiu klaidzioja po laiva. Vakarieniauti susirenka nedaug kas. As pasiimu persika, o Lauris tavakar laikosi dietos. Kapitonas perspeja, kad atviruose deniuose vaikscioti labai pavojinga, o sutemus ir isvis uzdraudzia iseiti i lauka. Kai neziuriu pro langa, ne taip baisu. Bet vistiek knieti pasiziureti. Jau pasiskaiciau, kad si vieta, vadinama Peno ilanka (nors tai visai ne ilanka), visada gana "siurksti", bet netikejau, kad galima sitaip isiubuoti didziuli laiva. Vandenynas selsta. Bangu nedrisciau pavadinti bangomis, hmm, labiau vandens kalnais. Bangos, per kokias mes sokinejam Nidoj, tai ten bangos. O cia kazkokios vandens sangrudos, gigantiskas bangavimas. Cia mano, kaip vandenyno diletantes, ispudis :) Visada galvojau, kad vanduo - mano stichija. Bet turbut mazai kur kada nors jauciausi taip nesaugiai. Is masinos, jei jautiesi nesaugiai - gali islipti, gali nevaziuoti isvis. O cia, brolyti, nera kur islipti. Nevilioja nei gigantiskos bangos, nei saltas vanduo, nei nezmoniskas vejas. Viskas. Dede jureivi, daryk ka nors! Bangos jau tokios, kad laivas kartais pasoka ir krinta i duobe, su trenksmu dunksteledamas i vandeni. Tikiuosi, jo dugnas gerai issmaluotas :) Vanduo uzlieja jau nebe apatini deni, bet ir treciojo auksto langus... Nusprendziu, kad jeigu neziuriu, tai ne taip ir baisu ir pedinu atgal i savo stalciuka. Laivui siubuojant siek tiek ciuozinejam lovose - link koju - link galvos - link koju - link galvos. Visa nakti karts nuo karto kitame aukste valgomajame su trenksmais kas nors griuna, ciuozineja stalai ir kedes. Guodziuosi, kad apie trecia valanda nakties pagal plana turetume iplaukti i kanala, didziosios bangos liks didziajame ir ramiajame vandenyne, o mes saugiai naviguosim mazuose siauruose fiorduose... Trecia valanda, ketvirta, sesta, astunta siubavimas nesiliauja. Bet viltis mirsta paskutine, isoku i kelnes ir lekiu paziureti, kaip mes turbut jau iplaukinejam i kanala! Taciau pro langus jokios zemes nesimato, o ekrane, kuris visa laika rodo dabartine laivo padeti zemelapyje, matau, kad mes vis dar giliai atviram vandenyne... Vejas atrodo mazesnis ir bangos nebe tokios dideles. Aiskeja, kad veluojame apie 8 valandas ir i kanala iplauksim tik apie pirma valanda dienos... Po lengvu pusryciu lendam supuotis atgal i lovas - gulint ne taip jauciasi supimas. Kai pagaliau iplaukiam i viena is kanalu, pasislepiam nuo vejo ir nuo bangu, visi ima atsigauti, smirineti po laiva ir aiskintis, kas gi cia buvo ir kodel mes veluojame, jei grieztoji Peno ilanka visada buna tokia griezta. Paaiskeja, kad Penas mums buvo gerokai rustesnis, nei visada. Vietoje 3-4 metru bangu, kokios buna paprastai, sukele mums 7-8 metru bangas. Kai klausiame, ar tai reiskia, kad buvo audra, juru asai is musu juokiasi. Laivas turejo visa laika plaukti i atvira vandenyna, nes puciant vakaru vejui ir esant astuoniu metru bangoms buvo per daug pavojinga suktis ir plaukti i pietus, nes tuomet vejas pustu tiesiai laivui i sona. Todel vietoje to, kad trecia valanda ryto jau griztume is atviro vandenyno, mes iki keturiu ryto plaukeme i ji sraiginiu greiciu. Tik tuomet apsisuke pagaliau galejom grizti... Reikes man gerai apgalvoti, turbut dabar teks sakyti, kad mano stichija - prudas, o ne vandenynas :)

Grize i mazuosius Patagonijos kanalus kaip mat pamirstam jurlige ir Peno ilanka. Vel visi kaip vienas issitraukia butelaicius ir kortas. Patiriam pora atrakciju - plaukiam pro kanale sesiasdesimtaisiais nuskendusi laiva. Jis labiau uzplaukes ant seklumos, negu nuskendes. Susitinkam pora ruoniu.

Plaukiam pro Puerto Eden - vienintele zmoniu gyvenama vieta tarp Puerto Montt ir Puerto Natales. Puerto Edene gyvena vieni is paskutiniuju Kaweskar genties zmoniu. Kaweskar - vietiniai indenai, dabar ju belike apie 200. Anksciau si gentis gyveno salose, medinemis valtelemis plaukiodavo kanalais. Zmones nardydavo (!) vandeny, ieskodami maisto - valgydavo juros gerybes, zuvi. Genties zmoniu oda storesne nei musu - isivaizduokit, nerti i toki vandeni, cia jums ne Karibai, cia diena - apie 8-10 laipsniu, saules nera ir lyja ledukais. Tai va, bet del velavimo islipti Puerto Eden negalim, naviguojam toliau.

Nakti miegu kaip uzmusta. Ryte prizadina neblogas kapitono triukas. Sako - mieli keleiviai, toli laivo kaireje siuo metu galite pamatyti bangini. Soku is lovos kaip stoviu, nulekiu i virsutini deni. Sviecia saule, septyni laipsniai silumos. Banginio niekur nesimato, nei kairej nei desinej. Na, bet atrodo, kapitonas nepajuokavo. Laimingesni kolegos mate kas uodega, kas vandens fontana :) Ketvirtaja diena pagal programa laivas turi vienuolikta valanda ryto atplaukti i Puerto Natales, bet kadangi veluojam, turim grazaus laiko. Kapitonas nusprendzia, kad verta issukti is kelio ir parodyti mums Sarmiento ledyna. Jee, pirmasis ledynas! Pries pietus pasiziurejom filma apie pingvinus, tai jausmas irgi panasus. Visur sniegas, oras toks - ne tai lyja, ne tai sninga. Paskutinis punktas - Baltasis sasiauris - siauriausia marsruto vieta. Artejant prie sasiaurio, akimirksni pamatau delfina! Jis issoka is vandens ir vel panyra. Po valandos lipam lauk is laivo Puerto Natales miestelyje. Cia daugiausiai pucia vejas ir lyja, kartais islenda saule. Bet ta vieta apie saule, manau, jie isgalvojo ;)

Taigi, iveike jurlige, Peno ilanka, susitike tris ruonius, viena bangini, viena delfina, dideli veja ir daug lietaus, mes vel ant tvirtos zemes. Ir traukiam toliau i pietus! Jei gerai apskaiciuosim, naujuosius sutiksim Usuaia - pieciausiame pasaulio mieste. Cia daug visokiu -iausiu, bet metai juk irgi bus naujausi :)

Sunday, December 17, 2006


Isivaizduokit sali, kur zmones patenkinti savo gyvenimu, prezidente - vienisa motina ateiste, policija - gerbiama institucija, o agurkas - ne darzove, o vaisius. Tai va, cia Cile.

Buvom perspeti, kad atvykstant i si atsiauru ir nedraugiska krasta jos niurus sargai gali buti nusiteike nelabai palankiai. Stengemes nesiepti dantu ir apskritai nedaryti jokiu staigiu judesiu. Kai muitininkas paklause, ar tik nebandom isivezti is Peru kokiu vaisiu kontrabanda, akimirksniu prisipazinau, kad turiu viena obuoli. Isskyrus ji, daugiau nieko is manes nekonfiskavo ir gavau teise zengti i Ciles zeme.

Jau hostely Aricoj pradejau nujausti, kad apie Ciles nesvetinguma ir saltuma mums kazkas primelavo. Kai duris atidare chalatu apsiredes senjoras, atsiputes aprode musu budget accomodation, ryskiai issidaziusi moteriske dainuodama parode man kelia i dusa... Pradejau nujausti, kad atvykom, ar po kurio laiko sugrizom i krasta, kur zmones megaujasi sia diena :)

Savaite keliaujam Cilej is siaures i pietus, ir nezinau, kokio didumo Ciles svetingumas, nes ribos dar nepasiekem :)

Arica - paprastas, bet gana malonus kurortinis miestelis. Turi keleta 'punktu' - tvirtove, is kurios buvo vadovaujama musiams Pacific kare tarp Ciles ir Bolivijos/Peru, kuriam pasibaigus Atakamos dykuma atiteko Cilei. Pora namuku, suprojektuotu Eifelio.. Bet mano objektas - Ramusis vandenynas! Vanduo ties Arica - panasaus skaidrumo, kaip Baltijos jura, o temperatura - gal 18 laipsniu. Bet klaikiai surus.

Cilej mes is gringo turistu atvirtome i paprastuosius valkatas. Musu transportas - visi, kas nepries pavezti. Paprastai didziuliai sunkvezimiai, kuriais Lauris labai domisi :) Siaurej, dykumoj, dauguma musu sutiktu zmoniu arba veza mineralus is kasyklu, arba dirba kasyklose. Atakamos dykumoj pilna miesteliu-vaiduokliu - apleistu gyvenvieciu prie apleistu kasyklu. Siaurej miestai pasitaiko retai - kas 2-3 simtus kilometru. Taip mes ir vaziuojam. Arica - Iquique. Iquique - Antofagasta. Antofagasta - La Serena. Kiekvienas vairuotojas - musu globejas. Vidury dykumos gaunam arbuzo salotu. Po dienos tranzavimo gaunam dusa. Del kazkokio vietos stebuklo mums reikia issukti pora kilometru is kelio - jokiu problemu. Prisirenkam tiek telefonu, kad jei kokia beda, tpfu tpfu, sulektu gelbejimo armija :)

Dykumoj nera nieko, tik kasyklos. Kai koks nors kasyklu darbuotojas, sukdamas is kelio, palieka mus ant Panamericanos, aplink nera nieko, i visas puses. Vejas vercia is koju, kelia zvyro sukurius. Atakamos dykuma - vienas didelis mineralas. Kai palyja - labai retai, gal karta per metus, i pilksvos dykumos pavirsiu islenda baltos nuosedos - jodas, druska. Geologas - puiki profesija Cilej. Dirbti jos kasyklose suvaziuoja profesionalai is Pietu Afrikos, Australijos, Japonijos. Pakrantes miestai - Iquique, Antofagasta - pastatyti zvyro kalnu papedese. Zemes drebejimas ar lietus galetu buti jiems prazutingi.
Nuotraukos >>

Ketvirta diena ilipam i Horacio sunkvezimi ir vaziuojam su juo dvi dienas. Per ta laika ismokstam, kad agurkas yra darzove, Ciles zuvis ir juros gerybes - geriausios pasaulyje, alkoholis - blogis, o pavardziu tradicija Lietuvoje - macistine. Be to, dar Lauris suzino, kad moteris yra sventa, bet sia tema narsiai diskutuoja su Horacio. Kad mums nepabostu dykuma, Horacio savo sunkvezimi gena 140 km/h greiciu ir penktos dienos vakare pasiekiam La Serena - miesta dykumos pietuose.
Nuotraukos >>

La Serena - puikaus klimato miestas. Is vienos puses vandenynas, is kitos puses upe - dregmes pakanka augmenijai, ir miestas atrodo kaip oaze. Antras seniausias miestas Cilej, turi daugybe baznyciu, keleta kolonijines architekturos grozybiu. Bet cia musu globa perima Gonzalo, geologas is hospitality klubo. Vynu zinovas, maisto gurmanas ir siek tiek pedantas. Pas ji mes ragaujam Ciles vyna ir tradicini maista. As net receptus pradejau rasytis :) Gonzalo pasakoja daugybe istoriju is savo darbo, kai grisim, paprasykit Laurio, jis jums papasakos.

Siek tiek susipazine su La Serena, vaziuojam i rytus, i Vicuña. Ten esanti observatorija turi nedideli 30cm teleskopa. Mes tikimes per ji pamatyti kazi ka pietu pusrutulio padangeje. Tiesa sakant, idomiausias atradimas is dangaus stebejimo - kad plika akimi matomi Magelano debesys :)

Isvaziuodami is La Serena mes siek tiek neapsisprende. Ar vaziuoti i Valparaiso, ar vaziuoti tiesiai i pietus. Suzinoje, kad 'musu' fura vaziuoja i Rancagua, apie 90km pieciau Santjago, apsisprendziam. Praleidziam Santjago, Valparaiso - visus miestus gigantus, ir pasiliekam daugiau laiko pietu Cilei. Su sia fura patenkam i autoivyki. Vairuojant per Andu serpantinus, kabinoje kazkas pabyra. Vairuotojas uzdega sviesa dairytis, kas nukrito, tuo tarpu nukreipdamas zvilgsni nuo kelio. Kai vel i ji paziuri - mes jau nebeisipaisom i posuki, ir, is visu jegu sukdamas vaira ir stabdydamas, vistiek nuvairuoja vienu ratu i griovi ir fura pakrypsta beveik atsiremdama i slaita. Visa laime, kad i slaita, o ne i skardi :) Bet, atrodo, musu autoivykis ne toks ir baisus. Po keliu minuciu, gerai apsiziurejes, vairuotojas vel 'uzkelia' fura ant kelio.

Nakvojam netoli Rancagua, prie 'vokiskos' degalines. Siaip jau Ciles pietuose daug vokieciu imigrantu palikuoniu. Galbut del to jie ir tokie pazangus :) Ryte degalinej geriam kava ir nusiperku vietini 'kino' zurnala. Straipsniai - vien apie aktualiausius Holivudo filmus. Bet zurnalo viduryje - plakatas, kurio vienoje puseje - Dzeimsas Bondas, o kitoje - muilo operu diva. Parvesiu, galesit pasikabinti ant sienos :)

Na, ir paskutinis etapas - siek tiek i vakarus nuo Panamerikanos, i Santa Cruz miesteli Colchagua slenyje. Cia, ir Maule slenyje, siek tiek pieciau, gaminama dauguma Ciles vyno. Tai va, kaip kokie pizonai mes norim uzeiti i kelias vynines paragauti ko skanesnio. Parinkti, ka dar butu galima is Ciles i Lietuva atvezti. Nes Gato Negro jie patys cia nevertina, raukosi :)

Nors vyno ragavima ketinom pradeti tik rytoj, bet, kaip jau tapo desniu mums cia, vel susiduriam su besaikiai svetingais zmonemis. Uzsimane nusipirkti 'kokiu nors' vaisiu, sukam i pakeles darzinele. Apskritai - trumpas nukrypimas - kas sake, kad Pietu Amerikoj geras maistas, o as spjaudziausi - tai dabar jau sutinku, kad Cilej taip pat apstu gero maisto. Vaisiai - vienas maisto rojaus apraisku. Vis dar atsiranda kazkokie neaiskus, kuriu mes neragave ir pavadinimo nezinom. Vienas ju - tuna, kaktuso vaisius, Gonzalo isreklamavo, kaip labai skanu. Tai va, griztam i vaisiu pavesine. Pardavejai, pamate, kad mes valkatos-keliautojai, krauna mums maisus vysniu, persiku, damasko. Musu kuprines krauna i bagazine ir pasisauna pavezti i Santa Cruz. Bet pries tai dar maitina mus priespieciais, Lauris demonstruoja jiems savo vaikystes nuotraukas ir atvirukus su kryziu kalnu ir Ausros Vartu Marija. Del Ausros vartu Marijos jie vos nesipesa ir pagaliau laimetojas uzkisa atviruka uz ant sienos kabancio svento paveikslo. Kai jau isragaujam visus vaisius ir kompotus, vaziuojam i Santa Cruz. Pakeliui uzsukam i Viu Manent vynine. Vyno turizmas cia neblogai isvystytas - galima senu traukiniu vaziuoti is vynines i vynine, arkliais kinkytais vezmaiciais pasivazineti po vynuogiu plantacijas, prabangiai pietauti vyno rusiuose. Mums uztenka ir gurksnio kito vynelio :)

O dabar mes - Santa Cruz, pas senjora Maria. Ir siunciam jums tokia zine is Ciles - ne Macu Pikcu groziuose laime. Laime - daryti ko sirdis geidzia! Uztat mes ir valkataujam :)

Tuesday, December 12, 2006

Ugnikalniu ir kondoru zeme

Jau baigiu pamirst, kaip ten buvo.

Nakti isvaziavom is Cusco i Arequipa. Ryte, kai autobuse atsibudau, pasirode, kad vel sugrizau i Bolivijos aukstikalne - dykuma, stepe ir vikunjos. Arekipa - Aymara kalboj reiskia kazka panasaus i 'prie kalno' - miestas ugnikalnio papedej. Miesta supa is viso sesi ugnikalniai, kai kurie veikiantys, be to, kartais cia buna zemes drebejimai. Mes jau visai netoli 'aktyviosios' vakarines pakrantes. Nors Arequipa taip pat priklauso 'turistu koridoriui', cia 'verslininkai' gerokai ramesni.

Prasirge Macu Pikcu gripa mes tariames jau igije imuniteta ir galbut netgi galetume pabegti nuo turistu koridoriu, gidu ir -iausiu pasaulio stebuklu. Ne taip lengva - Arequipos apylinkese daug viliojancio veiksmo - galima lipti i 5.8-6km aukscio ugnikalnius, galima plaukti kalnu upe, ir - cia jau privaloma - galima vaziuoti apziureti -iausio (gil) pasaulyje Kolkos kanjono ir jame gyvenanciu inku garbinamu pauksciu - Andu kondoru. Ugnikalnius atidedam kitiems laikams del keleto priezasciu - pasiklause kitu keliautoju nusprendziam, kad as tikrai neilipciau del aukscio ligos, o Lauris 'turbut' neiliptu; be to, neidomu lipti i ugnikalni kaip atrakciona, i kalnus zmones lipa gerai pasiruose, tai rimta kelione. Nors man labai knieti paziureti, kaip ten kraterio viduje :)
Nusprendziu, kad jau atejo man laikas paplaukioti kalnu upe. Siaip ne taip prisikalbinu Lauri, kuris isitikines, kad raftingas - nerimtas uzsiemimas. Fotoaparato i upe neemem, todel ir fotoirodymu kol kas jokiu nera. As neatsisakyciau kalnu upe pakeliauti ir keleta dienu, tik gaila, kad neimanoma kalnu upe plaukti be patyrusio bendrakeleivio. O ir kalnu upiu pas mus nera. Gal nebent Ula pavasari :)

Oferis taikliai pasake, kad siuose krastuose jie visas mumijas sodina i muziejus. Kiekvienas miestas turi archeologijos ar istorijos muziejus, o jame butinai yra mumija. Arequipa turi savo ypatinga mumija - Juanita. Inkai zmones aukodavo tik siautejant stichijai - po zemes drebejimu, ugnikalniu issiverzimu -, nes tikejo, kad tai dievai rustauja. Juanita buvo palaidota ugnikalnio krateryje, apie 500metu ten uzsalusi prabuvo, kol salimais esancio ugnikalnio issiversimai aptirpde ledus ir sukele nuosliauzas. Taip Juanita nusliauze kelis simtus metru zemyn, kur ja per kelias savaites visai atsitiktinai rado mumiju ekspedicija. Ji buvo uzsalusi beveik visa laika, ir 'puikiai issilaike' oda, plaukai, vidiniai organai. Arequipoj ja ikiso i saldytuva ir patalpino i muzieju. Ir dabar ten Ampato mergele Juanita guli ir atrodo, zinoma, gana klaikiai - skeletas su plaukais, oda ir drabuziais. Mumijomanai.

Palauze galvas, kaip mums nusikapanoti iki kondoru, nusprendziam vel issinuomoti masina. Sikart reikia vaziuoti su sunkvezimiuku, nes kelias palei tarpekli - duobetas zvyrkelis. Prisiperkam kountri ir scisor sisters kompaktu, ir vaziuojam. Kaip is kokio seno amerikietisko filmo - vaziuojam per dykuma, groja Johnny Cash, kelyje - vien sunkvezimiai. Prie Chivay miestelio prasideda Kolkos tarpeklis. Jo apacioje teka (kai buna vandens) Kolkos upe. I vakarus tarpeklis gileja, skardziai auksteja. Vaziuojam negreitai, nes leidziantis saulei kelia okupuoja valstieciai, asileliai, karves ir avys. Jaunikaiciu kompanija grizta is darzo (?) nesini kastuvais. Lauris susimirksi su jais, ir - musu priekaboj astuoni keleiviai iki artimiausio kaimelio.

Temstant pasiekiam Cruz del Condor - populiaria vieta stebeti kondorams. Dar is masinos pastebim viena sklendziant virs tarpeklio. Andu kondoro istiestu sparnu plotis - iki 3 metru, tai kaip dvi as. Bet is tolo jis man neatrodo didesnis nei tropiniai pauksciai, kuriu prisiziurejom Bolivijos Amazonijoj. Vakare Cruz del Condor - ne gyvos dvasios. Tarpeklis sioje vietoje ne pats giliausias - 1200m(giliausioje vietoje - apie 3km). Bet as ir taip gilesnio nemaciau. Priejus arciau krasto girdeti gudus vejo svilpimas giliai tarpeklio viduje. Priesais - uolos, kuriose gyvena kondorai. Matau, kaip dar vienas suka ratus, bet negaliu iziureti, kur nusileidzia. Taigi, kalnai, kondorai ir mes - niekieno netrukdomi. Puma ar gyvate - nezinau, bet kondoras galetu buti sielu nesejas i kita pasauli - jis pats gyvena tarsi kitam pasauly - uz gilaus tarpeklio, kuriame svilpia vejas, atsiauriose uolose, i kurias nera zmogaus numinto tako. Sutemus pasigaminam turisto vakariene is labai neskaniu makaronu ir einam miegot i masina, nes lauke stugauja nemalonus vejas. Nakti atsibundu - lauke sviesu kaip diena, didelis menulis.

Keliames puse sesiu, kai prasvinta. Kazkas mums pasake, kad kondorus geriausia stebeti ryte, apie sesta valanda. Susirengiam viska, ka turim silciausio ir einam laukti kondoru. Ryte ant akmens tupi viskacia. Driezas. Mazi pauksciukai. Kondoru kaip ner taip ner. Pratupeje pora valandu, ziuredami per tele pastebim, kad milijonas turistu plusta kondoru ziureti siek tiek kitoj vietoj. I masina, ir mes vaziuojam ten. Laukiam kondoro toliau. Sauleta, rami diena. Sako, kad butent del to ir maza tikimybe, kad pamatysim kondoru. Nes nera vejo. Jie tinginiai, moja sparnais tik tam, kad pakiltu, pakile sklendzia ore. Pagaliau vienas teikiasi praskristi virs galvu. Tiek to, vakar pasibendravom.

Kas dar apie kondora. Jis gyvena iki 50metu. Minta dveseliena.

Vaziuojam atgal, isisodinam pora tranzuojanciu argentinieciu. Uzsuke i Chivay prifotografuojam spalvingu miesto dekoraciju, skirtu Mergeles Marijos dienos sventei. Matet nuotraukose - puosia viskuo, kas spalvota ir blizga - sidabrinem lekstutem, veidrodziais, veliavelem, vaikiskai zaislais! Vos spejam isvairuoti is miesto aikstes, neikliuve i procesija. Pries tai dar atiduodu vaikisciams puse savo cukrines vatos. Jie nubega kumsciuodamiesi ir nepasidalindami tarpusavyje.

Lauris Pablo ir Juanui vercia Anties gabalus. Taikiems rastamanams labiausiai patinka kazkoks regae primenantis senas Turboreanimacijos gabalas. Jie mums mainais suraso dideli sarasa pietu amerikos rock-ska-regae-pop-tango atlikeju, kuriu bandysim ieskoti internete :) Didziausiais Argentinoj open-air festivalis, kuris vyksta Cordoboj - sausio pabaigoj/vasario pradzioj :) Taip kad ne mums.

Grize i Arequipa dar pasivalkiojam sen bei ten. Susitinkam pora kartu savo biciuli - zmogu-sniureli. Zmogelis tiek apsikarstes sniureliais, kad is ju kyso tik galva ir kojytes. Man reikejo sniurelio skrybelei, taip mes su juo ir susidraugavom :)

22val - autobusas i Tacna, is ten - su dusmanu - i Arika, Cile. Ten kazkas turi buti visai kitaip ;)

Beje - kad jusu nesuklaidinti. Colca kanjonas nera giliausias pasaulyje. Giliausias tarpeklis yra Tibete. O cia su tais ju -iausiais - tai nebezinojimas, kaip susireiksminti.

Nuotraukos >>

Thursday, December 07, 2006

Gringos keliauja i Macu Pikcu

Tai va, vaikai. Nemanykit, kad jus kada nors sio potvynio isvengsit. Nebent, zinoma, mada praeis ir kur nors Marmelandijoj bus atrastas koks nors neitiketinai gerai issilaikes pasaulio stebuklas. O kol to neatsitiko - Macu Pikcu vistiek jus susiras. Kai tik ikelsit savo koja i Pietu Amerikoj - jus statistine auka.

Macu Pikcu neimanoma isvengti. Taip, kaip viena karta jus privalot ilipti i Gedimino pili, pamatyti Notrdamo katedra Paryziuj ar panasius objektus bet kur pasauly. O tada jau galit ramiai keliauti, eiti pirkti knygas ir filmus, tai kaip registracija. Taip ir mes zinojom, kad Macu Pikcu musu laukia, netgi simboliska - siauriausiame musu keliones taske. Kol mes pas ji neateisim, negalesim eiti i jokius pietus, pas jokius pingvinus ir delfinus, jokiu kalbu.

Macu Pikcu - inku pastatytas XVa. , gringu atrastas tik 1911 metais akmeninis miestas kalno virsuneje apie 2800m aukstyje. Kuo jis ypatingesnis uz kitus griuvesius? Geras klausimas. Labiausiai tuo, kad ispanai uzkariautojai nieko apie ji nezinojo, ir jo nesugriove, kaip sugriove kitas inku sventoves ir ju gyvenvietes. Ant ju pamatu pastate savo baznycias ir miestus. Macu pikcu inkai state beveik simta metu nuo 1440 ir gyveno jame tik iki 1532, kai ispanai pradejo niokoti Peru. Atrodo, miestas buvo apleistas, kad uzkariautojai apie ji nesuzinotu ir nesunaikintu. Macu Pikcu buvo pastatytas kaip sleptuve inku aukstuomenei, niekada nebaigtas. Inkai buvo ivalde akmenskaldyste. Ju pastatytos sienos Cusco ir kai kurios Machu Pikcu- idealios konstrukcijos. Inkai nebuvo israde rato ir neturejo rasto :) Zmones, sakoma, jie aukojo nelabai daznai, tik istikus kokioms nors stichinems nelaimems. Paprastai jie aukodavo juodas ir baltas lamas. Turejo viena auksciausia dieva, kurio vardo neprisimenu, o siaip buvo pagonys - garbino saule, zeme motina, puma, kondora, gyvate.. Tikejo pomirtiniu gyvenimu, i kuri velioni nunesdavo kondoras ant savo sparnu..

Dabar i Macu Pikcu galima nukeliauti keletu budu, visi - arba brangus, arba siaip komplikuoti :) Idomiausias ju, mano manymu - eiti pesciomis, arba Inku keliu arba yra keletas kitu keliu. Eiti Inku keliu negali bet kada uzsimanes - jis apmokestintas, prigalvota kruva taisykliu. Vienas eiti negali, butinai su gidu, su nesikais ir visokiais virejais. Kainuoja zveriskai daug. Bet cia turbut geriausias budas susipazinti su 'inku ansambliu' :) Toliau - ne ka ne maziau zveriskai kainuojantis traukinys, kuri as jums jau apskundziau. Trecias, galbut ne paskutinis budas - pikantiskas. Skirtas visokiems ten studentams backpackeriams, kuriais atseit mes irgi esame. Nedaug mokesi, bet patirsi daug vargu ir nuotykiu. Reikia vaziuoti vienu autobusu 6 val, tada kitu, tada persikeltimi per upe, sunkvezimiu vaziuoti iki hidroelektrines, nuo ten -5 val eiti traukinio begiais.. Vienu zodziu, yra is ko rinktis. Mes buvom besirenka ekonomini 'Inku gelezini kelia', bet niekaip negalejom saves ikvepti, kad tikslas to vertas :) Todel pasirinkom, atrodo, neskausmingiausia buda: nuvaziuojam traukiniu, apibegam - viskas Macu Pikcu, sudie!

Zinoma, jums visos tos peripetijos su inku keliais ir gelezinkeliais nelabai idomios. Bet kai atsidursite cia, tai taps jums tikru galvosukiu. Na, gerai.

Traukinys isvaziuoja 6.15 ryto. Traukinys vadinasi Backpacker train, tai reiskia, kad vagone kreslai sugrustitaip, kad Lauriui neuztektu vietos kojoms. Bet kadangi kiekvienas backpackeris paklojo po apvalia sumele doleriu, ju uzteko nupirkti graziems palydovu paltukams ir oro gaivikliams, kurie panaudojami pagal paskirti kiekviena karta kokiam tai backpackeriui isejus is tualeto. Priesais mus - japonu grupes vadove ir ju peruvietis Macu Pikcu gidas. Jis sneka japoniskai. As pamanau, kad sioje salyje jis jau beveik galetu bolotiruotis i prezidentus. Jis, aisku, paklausia, kurioj vietoj Afrikoj yra musu salis. Mes, aisku, neliekam skolingi ir jam, kaip kokiai skundu knygai, isklojam visas savo patirtis Peru. Kazkas juk turi buti atpirkimo ozys :) 120km traukinys vaziuoja 4 val. Beje, detale, pirma 40min traukinys vaziuoja 'serpantinais', tai yra kyla i kalna pirmyn-atgal-pirmyn-atgal. Ir taip beveik valanda. Mes dejuojam, kas uzdraude jiems tiesiog pastatyti gelezinkelio stoti ant kalno?

10 ryto mes Aquas Calientes - miestelyje Macu Pikcu kalno papedeje. Nusiperkam atitinkamai nepigu bilieta i Macu Pikcu. Po 6$ dar paklojam uz autobusa, kuris per 20min mus nuves beveik 1km auksciau, i Macu Pikcu. Uz autobusa, beje, galima moketi tik doleriais.

Prie iejimo eilini karta savo paslaugas pasiulo gide. Sikart mes nusprendziam, kad reikia. Einant pro sali dykaduoniai prie iejimo pusbalsiu vadina mus gringo. O kaipgi, mes tokie.

Kaip jau sakiau - Macu Pikcu labiausiai ypatinga yra vieta. Kalnai Urubamba slenyje - neauksti, bet labai status ir apauge dziunglem. Is apacios ziuredamas i kalnus, niekada neiziuresi, kad ant vieno ju - pilna akmeniniu namu, terasu, laiptu, tiltu. Ant gretimais esancio turbut virs 3km aukscio kalno Waina Picchu inkai pastate stebejimo bokstelius, i juos veda savizudziu laiptai, man atrodo neimanoma ten uzlipti! Idomus tie inkai - pastate bokstus tokiam auksty, kuris lietaus sezono metu visa laika debesy. Sedi inkas ruke ir galvoja - artinasi priesas ar nesiartina? Tiek to, turbut jie siuose reikaluose nusimane daugiau uz mane. Macu Pikcu - tik laikinas prieglobstis inku aukstuomenei, jame niekada negyveno daug zmoniu. Kaip ir visur - terasos agrikulturai (pastebejau, kad i mano lietuviu kalba pradejo veltis parazitai - zemes uki vadinu agrikultura, ceki - receptu :)), terasos sargybai, gyvenamieji namai, sventyklos. Macu Pikcu buvo kondoro formos, kalna juosia upe-gyvate, kuri simbolizuoja isminti. Mieste stovejo saules sventykla, o inku karalius buvo laikomas saules sunumi, dievu zemeje. Saules sventykla stovejo ypatingoje vietoje - lygiadieni saule tekedavo is vieno Macu Pikcu supanciu kalnu virsunes ir sviesa i sventykla spindedavo pro viena is jai skirtu langu. Kondoro sventykla buvo lankoma inku aukstuomenes nario mirties atveju. Inkai tikejo (turbut), kad kondoras - vienas is dievu - pernesa mirusiji i kita pasauli ant savo didziuliu sparnu. Sventykloje ant didziules kondoro statulos sparnu buvo irengtos nisos mirusiuju mumijoms.

Mes siek tiek nuvertinom Macu Pikcu, todel likom nepamate keleto greiciausiai labai ispudingu vietu - inku tilto, neuzlipom i Waina Picchu, nes 'kelione' i tuos 'taskus' trunka 2-3 valandas :( Kai ateis jusu valanda lipti i Macu Pikcu, paskirkite jam visa diena. Miestas 'atidaromas' 6 valanda ryto ir uzdaromas 5 valanda vakare.

Tai va, Macu Pikcu belaukiantieji. Tegul bus jums tokia pamoka - pasistenkit, kad kontoros ir agenturos neisvestu jusu is kantrybes ir pasirinkit smagiausia jums buda. Pasijusit kaip filme apie indenus :) Dabar vel pasiziurejau nuotraukas - zinokit, rekomenduoju. Nueikit i Macu Pikcu.

Nuotraukos

Monday, December 04, 2006

Inkai ir ju ainiu grebliai

As vis prasau Giedres, kad ji rasytu pasakojimus, nes manau, kad ji geriau uz mane raso. Bet dabar ji miega arba ziuri telika jaukiam Cusco hostelyje, taigi teks rasyti man :)

Musu gastroles po Peru prasidejo autobuso tvakarascio pasikeitimu. Kaip jau Giedre rase, streikuotojai uzblokavo kelia i Peru, bet prie tokiu isdaigu prate vairuotojai rado kita kelia mus pristatyti i Puno - nedideli miesta prie Titikakos. Is ten kita diena plaukem patyrineti ezero.

Puikiai angliskai kalbantis gidas pastoriaus tonu pasakojo apie ezero zmoniu gyvenima. Is pradziu mus atplukde i Uros - dirbtines plaukiojancias salas. Uros genties zmones i ezera issikrauste begdami nuo inku. Is pradziu jie tiesiog gyveno valtyse, po to didesniuose laivuose kol galiausiai ismoko statyti plaukiojancias salas. Salos pagrinda sudaro virvemis suristi meldu saknu kubai. Ant ju keliais sluoksniais deda meldu paklodes. Sala neamzina - pagrindas puna, todel joje galima gyventi iki 30 metu. Po to reikia statyti nauja sala.

Apie tas salas buvom prisiskaite ir prisiklause is anksto. Is visko, ka girdejom, atrode, kad viskas tenai bus tik teatras pinigams is turistu isvilioti, nes niekas savo noru siais laikais taip negyventu. Tame yra tiesos, bet nera taip blogai, jei i viska ziuri kaip i koki Rumsiskiu muzieju :) Zmones ten gyvena, rodo savo gyvenimo buda turistams ir is to uzdirba pragyvenimui. Gidas atvirai perspeja - nelepinkit vietiniu centais uz nuotraukas su jais, geriau nusipirkite ka nors is ju rankdarbiu. Neduokit vaikams saldainiu, nes nuo ju genda dantys, o dantistu salose nera :) Taigi, salu zmones, draugiskai ir visai neikyriai rode savo dirbinius, norincius plukde nendriniais laivais :) Nenustebau pamates, kad jie plastikinius butelius renka i didelius maisus - juos po to naudoja kaip pagrinda savo laiveliams, nes buteliai daug lengvesni negu nendriu rysuliai.

Po Uros musu lauke ne itin malonus poros valandu plaukimas per banguota ezera iki Taquile salos. Si jau neplaukiojanti, bet normali, stabili sala :) Ten zmones uzsiima zemdirbyste ir mezga. Labiau mezga vyrai. Ir daugiausia mezga kepures. Pasak gido, is kepures spalvu galima spresti apie vyro statusa. Dvieju spalvu - nevedes, vienspalve - vedes, su kazkokia ypatinga spalva - seniunas. Mums per pietus koncertavo nevedes vyras, sprendziant is kepures :) Po skaniu pietu pakrikstijom musu bendrakeleivius Titi su Kaka ir per nurimusi ezera parplaukem i Puno, kur musu turejo laukti naktinis autobusas i Cusco.

Apsukrus musu hostelio seimininkas sugebejo mums dvigubai brangiau parduoti autobuso bilietus. Po nakties autobuse su knarkianciu diedu uz nugaros 5 ryto islipom Cusco autobusu stotyje. Is karto aplink susirinko burelis hosteliu siulytoju. Vieno is ju giesmele ir brosiura pasirode visai grazi ir nebrangi (n kartu perklausem ar tikrai tiek kainuos), sedom i taksi kuris pazadejo uz 5 solius nuvezti iki hostelio. Islipant taksistas skubotai pareiske, kad 5 soliai yra uz zmogu. Nusikeikiau, sumokejom 10 soliu, nes taip anksti ryte nebuvo jokio noro su juo gincytis, ir nupedinom i pazadetaji hosteli. Nebenustebom, kad hostelio seimininkas uz pazeda kaina mums parode daug prastesni kambari nei vaikinas zadejo stotyje. Tada rimtai supykom, bet diedule paprase neiseit ir uz ta pacia kaina dave toki kambari, koki zadejo. Veliau vis del to paaiskejo, kad ten taip ir nebus zadeto silto vandens. Siaip tas vanduo butu ne problema, bet bjauriausia, kad jie labai uztikrintai tau i akis meluoja sakydami, "yes, of course with hot water". Informacijos centre suzinojom, kad uz taksi sumokejom triguba kaina. Tokia dienos pradzia visiskai sugadino nuotaika ir nuomone apie visu taip giriama Cusco ir Peru. Ikyrus suvenyru siulytojai nuotaikos nepataise. Ir net 2 kartus pasakius "no, gracias" ir trecia karta rusiskai juos pasiuntus jie vistiek neatstodavo. Kazko panasaus as tikejausi is Bolivijos, bet ten kazkaip mums pasiseke nesusidurt su taip izuliai meluojanciais zmonem. Gal del to trumpam praradom budruma :)

Bet ant to pacio greblio antra karta nelipam. Issimiegojom, issinuomavom nedidele masina ir sprukom is Cusco apziureti aplink esanciu idomybiu. Vaziuojam vieni, niekas neknarkia, niekas nesmirda - nuotaika taisosi :) Argi mes neislepe?? Tikrai smagu, net ir pakeliui sutikti suvenyru siulytojai nebeatrodo tokie ikyrus. Pisaq miestelio turguj nusiperkam piratini Manu Chao + vietines muzikos CD ir i inku griuvesius vaziuojam su daina! Kalnu slaituose esancios terasos atrodo isties ispudingai. Jos buvo naudojamos zemdirbystei. Dabar ten ganosi turistai ir avys.

Papietave jauciames kaip devintam dangui, o Ollantaytambo miestas su savo terasomi ir mistiskais statiniais kalnu slaituose man padeda isivaizduoti kas taip traukia visus i ta turistu numindyta Makcu Pikcu. Akmenys taip preciziskai nugludinti ir sudeti vienas ant kito, kad nelieka ne plyselio peiliui ikisti. Sededami akmeninej "sofoj" kalno virsunej ir ziuredami i sventa sleni isivaizduojam kaip is cia inkai stebedavo savo valdas.

Jau vakareja, bet mes sukam is pagrindinio kelio i maza zvyrkeli einati tarp kalnu sniegotomis virsunemis. Jis veda link Moray griuvesiu kurie yra mums kaip atpildas uz visus paskutiniu dienu nemalonumus :) Be musu daugiau cia beveik nieko nera - malonus bilietu pardavejes ir keli iki cia atklyde motociklininkai. Daugiau ne gyvos dvasios! Taip smalsu vakarejant karstytis taisyklingais apskritimais gilejanciu terasu laiptukais. Tokiu daubu cia ne viena, o bent trys. Pradedam itart, kad gal cia visai ne inkai jas pastate, o koks kosminis laivas pritupes paliko stovejimo zymes :) Stovedami centre galvojam, kas cia galejo buti - sventyklos, vietos posedziams ar zaidimams?? Grizes vakare i Cusco einu prie interneto aiskintis :) Pasirodo neatspejom. Inkai naudodami taisyklingas Moray terasas studijavo skirtingu klimato salygu itaka javams. Skirtinguose lygiuose yra skirtinga temperatura (tarp virsaus ir apacios skirtumas iki 15° C). Taip pat, kaip ir daugelis kitu inku statiniu, Moray turejo gera drekinimo sistema. Idomus tie inkai, nenaudojo rato, rasto, bet isdarinejo tokius dalykus!

Po tokio pasivazinejimu Peru nebeatrodo tokia bjauri :) Randam nauja hosteli su nepakartojamu vaizdu i visa miesta is musu kambario, draugiskais zmonemis. Siandien i ji persikraustem porai nakvyniu ir, gal siek tiek geda prisipazinti, vos ne visa diena ziurejom telika :) Ten yra kazkoks kanalas per kuri diena viena po kito rode filmus su Jim Carrey. Na gerai, ne tik filmus ziurejom, is ryto dar matem juokinga sekmadienini Cusco parada, bet apie ji ner ka pasakot - paziurekit foto :)