Isivaizduokit sali, kur zmones patenkinti savo gyvenimu, prezidente - vienisa motina ateiste, policija - gerbiama institucija, o agurkas - ne darzove, o vaisius. Tai va, cia Cile.

Buvom perspeti, kad atvykstant i si atsiauru ir nedraugiska krasta jos niurus sargai gali buti nusiteike nelabai palankiai. Stengemes nesiepti dantu ir apskritai nedaryti jokiu staigiu judesiu. Kai muitininkas paklause, ar tik nebandom isivezti is Peru kokiu vaisiu kontrabanda, akimirksniu prisipazinau, kad turiu viena obuoli. Isskyrus ji, daugiau nieko is manes nekonfiskavo ir gavau teise zengti i Ciles zeme.

Jau hostely Aricoj pradejau nujausti, kad apie Ciles nesvetinguma ir saltuma mums kazkas primelavo. Kai duris atidare chalatu apsiredes senjoras, atsiputes aprode musu budget accomodation, ryskiai issidaziusi moteriske dainuodama parode man kelia i dusa... Pradejau nujausti, kad atvykom, ar po kurio laiko sugrizom i krasta, kur zmones megaujasi sia diena :)

Savaite keliaujam Cilej is siaures i pietus, ir nezinau, kokio didumo Ciles svetingumas, nes ribos dar nepasiekem :)

Arica - paprastas, bet gana malonus kurortinis miestelis. Turi keleta 'punktu' - tvirtove, is kurios buvo vadovaujama musiams Pacific kare tarp Ciles ir Bolivijos/Peru, kuriam pasibaigus Atakamos dykuma atiteko Cilei. Pora namuku, suprojektuotu Eifelio.. Bet mano objektas - Ramusis vandenynas! Vanduo ties Arica - panasaus skaidrumo, kaip Baltijos jura, o temperatura - gal 18 laipsniu. Bet klaikiai surus.

Cilej mes is gringo turistu atvirtome i paprastuosius valkatas. Musu transportas - visi, kas nepries pavezti. Paprastai didziuliai sunkvezimiai, kuriais Lauris labai domisi :) Siaurej, dykumoj, dauguma musu sutiktu zmoniu arba veza mineralus is kasyklu, arba dirba kasyklose. Atakamos dykumoj pilna miesteliu-vaiduokliu - apleistu gyvenvieciu prie apleistu kasyklu. Siaurej miestai pasitaiko retai - kas 2-3 simtus kilometru. Taip mes ir vaziuojam. Arica - Iquique. Iquique - Antofagasta. Antofagasta - La Serena. Kiekvienas vairuotojas - musu globejas. Vidury dykumos gaunam arbuzo salotu. Po dienos tranzavimo gaunam dusa. Del kazkokio vietos stebuklo mums reikia issukti pora kilometru is kelio - jokiu problemu. Prisirenkam tiek telefonu, kad jei kokia beda, tpfu tpfu, sulektu gelbejimo armija :)

Dykumoj nera nieko, tik kasyklos. Kai koks nors kasyklu darbuotojas, sukdamas is kelio, palieka mus ant Panamericanos, aplink nera nieko, i visas puses. Vejas vercia is koju, kelia zvyro sukurius. Atakamos dykuma - vienas didelis mineralas. Kai palyja - labai retai, gal karta per metus, i pilksvos dykumos pavirsiu islenda baltos nuosedos - jodas, druska. Geologas - puiki profesija Cilej. Dirbti jos kasyklose suvaziuoja profesionalai is Pietu Afrikos, Australijos, Japonijos. Pakrantes miestai - Iquique, Antofagasta - pastatyti zvyro kalnu papedese. Zemes drebejimas ar lietus galetu buti jiems prazutingi.

Nuotraukos >>

Ketvirta diena ilipam i Horacio sunkvezimi ir vaziuojam su juo dvi dienas. Per ta laika ismokstam, kad agurkas yra darzove, Ciles zuvis ir juros gerybes - geriausios pasaulyje, alkoholis - blogis, o pavardziu tradicija Lietuvoje - macistine. Be to, dar Lauris suzino, kad moteris yra sventa, bet sia tema narsiai diskutuoja su Horacio. Kad mums nepabostu dykuma, Horacio savo sunkvezimi gena 140 km/h greiciu ir penktos dienos vakare pasiekiam La Serena - miesta dykumos pietuose.

Nuotraukos >>

La Serena - puikaus klimato miestas. Is vienos puses vandenynas, is kitos puses upe - dregmes pakanka augmenijai, ir miestas atrodo kaip oaze. Antras seniausias miestas Cilej, turi daugybe baznyciu, keleta kolonijines architekturos grozybiu. Bet cia musu globa perima Gonzalo, geologas is hospitality klubo. Vynu zinovas, maisto gurmanas ir siek tiek pedantas. Pas ji mes ragaujam Ciles vyna ir tradicini maista. As net receptus pradejau rasytis :) Gonzalo pasakoja daugybe istoriju is savo darbo, kai grisim, paprasykit Laurio, jis jums papasakos.

Siek tiek susipazine su La Serena, vaziuojam i rytus, i Vicuña. Ten esanti observatorija turi nedideli 30cm teleskopa. Mes tikimes per ji pamatyti kazi ka pietu pusrutulio padangeje. Tiesa sakant, idomiausias atradimas is dangaus stebejimo - kad plika akimi matomi Magelano debesys :)

Isvaziuodami is La Serena mes siek tiek neapsisprende. Ar vaziuoti i Valparaiso, ar vaziuoti tiesiai i pietus. Suzinoje, kad 'musu' fura vaziuoja i Rancagua, apie 90km pieciau Santjago, apsisprendziam. Praleidziam Santjago, Valparaiso - visus miestus gigantus, ir pasiliekam daugiau laiko pietu Cilei. Su sia fura patenkam i autoivyki. Vairuojant per Andu serpantinus, kabinoje kazkas pabyra. Vairuotojas uzdega sviesa dairytis, kas nukrito, tuo tarpu nukreipdamas zvilgsni nuo kelio. Kai vel i ji paziuri - mes jau nebeisipaisom i posuki, ir, is visu jegu sukdamas vaira ir stabdydamas, vistiek nuvairuoja vienu ratu i griovi ir fura pakrypsta beveik atsiremdama i slaita. Visa laime, kad i slaita, o ne i skardi :) Bet, atrodo, musu autoivykis ne toks ir baisus. Po keliu minuciu, gerai apsiziurejes, vairuotojas vel 'uzkelia' fura ant kelio.

Nakvojam netoli Rancagua, prie 'vokiskos' degalines. Siaip jau Ciles pietuose daug vokieciu imigrantu palikuoniu. Galbut del to jie ir tokie pazangus :) Ryte degalinej geriam kava ir nusiperku vietini 'kino' zurnala. Straipsniai - vien apie aktualiausius Holivudo filmus. Bet zurnalo viduryje - plakatas, kurio vienoje puseje - Dzeimsas Bondas, o kitoje - muilo operu diva. Parvesiu, galesit pasikabinti ant sienos :)

Na, ir paskutinis etapas - siek tiek i vakarus nuo Panamerikanos, i Santa Cruz miesteli Colchagua slenyje. Cia, ir Maule slenyje, siek tiek pieciau, gaminama dauguma Ciles vyno. Tai va, kaip kokie pizonai mes norim uzeiti i kelias vynines paragauti ko skanesnio. Parinkti, ka dar butu galima is Ciles i Lietuva atvezti. Nes Gato Negro jie patys cia nevertina, raukosi :)

Nors vyno ragavima ketinom pradeti tik rytoj, bet, kaip jau tapo desniu mums cia, vel susiduriam su besaikiai svetingais zmonemis. Uzsimane nusipirkti 'kokiu nors' vaisiu, sukam i pakeles darzinele. Apskritai - trumpas nukrypimas - kas sake, kad Pietu Amerikoj geras maistas, o as spjaudziausi - tai dabar jau sutinku, kad Cilej taip pat apstu gero maisto. Vaisiai - vienas maisto rojaus apraisku. Vis dar atsiranda kazkokie neaiskus, kuriu mes neragave ir pavadinimo nezinom. Vienas ju - tuna, kaktuso vaisius, Gonzalo isreklamavo, kaip labai skanu. Tai va, griztam i vaisiu pavesine. Pardavejai, pamate, kad mes valkatos-keliautojai, krauna mums maisus vysniu, persiku, damasko. Musu kuprines krauna i bagazine ir pasisauna pavezti i Santa Cruz. Bet pries tai dar maitina mus priespieciais, Lauris demonstruoja jiems savo vaikystes nuotraukas ir atvirukus su kryziu kalnu ir Ausros Vartu Marija. Del Ausros vartu Marijos jie vos nesipesa ir pagaliau laimetojas uzkisa atviruka uz ant sienos kabancio svento paveikslo. Kai jau isragaujam visus vaisius ir kompotus, vaziuojam i Santa Cruz. Pakeliui uzsukam i Viu Manent vynine. Vyno turizmas cia neblogai isvystytas - galima senu traukiniu vaziuoti is vynines i vynine, arkliais kinkytais vezmaiciais pasivazineti po vynuogiu plantacijas, prabangiai pietauti vyno rusiuose. Mums uztenka ir gurksnio kito vynelio :)

O dabar mes - Santa Cruz, pas senjora Maria. Ir siunciam jums tokia zine is Ciles - ne Macu Pikcu groziuose laime. Laime - daryti ko sirdis geidzia! Uztat mes ir valkataujam :)

Ugnikalniu ir kondoru zeme

Jau baigiu pamirst, kaip ten buvo.

Nakti isvaziavom is Cusco i Arequipa. Ryte, kai autobuse atsibudau, pasirode, kad vel sugrizau i Bolivijos aukstikalne - dykuma, stepe ir vikunjos. Arekipa - Aymara kalboj reiskia kazka panasaus i 'prie kalno' - miestas ugnikalnio papedej. Miesta supa is viso sesi ugnikalniai, kai kurie veikiantys, be to, kartais cia buna zemes drebejimai. Mes jau visai netoli 'aktyviosios' vakarines pakrantes. Nors Arequipa taip pat priklauso 'turistu koridoriui', cia 'verslininkai' gerokai ramesni.

Prasirge Macu Pikcu gripa mes tariames jau igije imuniteta ir galbut netgi galetume pabegti nuo turistu koridoriu, gidu ir -iausiu pasaulio stebuklu. Ne taip lengva - Arequipos apylinkese daug viliojancio veiksmo - galima lipti i 5.8-6km aukscio ugnikalnius, galima plaukti kalnu upe, ir - cia jau privaloma - galima vaziuoti apziureti -iausio (gil) pasaulyje Kolkos kanjono ir jame gyvenanciu inku garbinamu pauksciu - Andu kondoru. Ugnikalnius atidedam kitiems laikams del keleto priezasciu - pasiklause kitu keliautoju nusprendziam, kad as tikrai neilipciau del aukscio ligos, o Lauris 'turbut' neiliptu; be to, neidomu lipti i ugnikalni kaip atrakciona, i kalnus zmones lipa gerai pasiruose, tai rimta kelione. Nors man labai knieti paziureti, kaip ten kraterio viduje :)
Nusprendziu, kad jau atejo man laikas paplaukioti kalnu upe. Siaip ne taip prisikalbinu Lauri, kuris isitikines, kad raftingas - nerimtas uzsiemimas. Fotoaparato i upe neemem, todel ir fotoirodymu kol kas jokiu nera. As neatsisakyciau kalnu upe pakeliauti ir keleta dienu, tik gaila, kad neimanoma kalnu upe plaukti be patyrusio bendrakeleivio. O ir kalnu upiu pas mus nera. Gal nebent Ula pavasari :)

Oferis taikliai pasake, kad siuose krastuose jie visas mumijas sodina i muziejus. Kiekvienas miestas turi archeologijos ar istorijos muziejus, o jame butinai yra mumija. Arequipa turi savo ypatinga mumija - Juanita. Inkai zmones aukodavo tik siautejant stichijai - po zemes drebejimu, ugnikalniu issiverzimu -, nes tikejo, kad tai dievai rustauja. Juanita buvo palaidota ugnikalnio krateryje, apie 500metu ten uzsalusi prabuvo, kol salimais esancio ugnikalnio issiversimai aptirpde ledus ir sukele nuosliauzas. Taip Juanita nusliauze kelis simtus metru zemyn, kur ja per kelias savaites visai atsitiktinai rado mumiju ekspedicija. Ji buvo uzsalusi beveik visa laika, ir 'puikiai issilaike' oda, plaukai, vidiniai organai. Arequipoj ja ikiso i saldytuva ir patalpino i muzieju. Ir dabar ten Ampato mergele Juanita guli ir atrodo, zinoma, gana klaikiai - skeletas su plaukais, oda ir drabuziais. Mumijomanai.

Palauze galvas, kaip mums nusikapanoti iki kondoru, nusprendziam vel issinuomoti masina. Sikart reikia vaziuoti su sunkvezimiuku, nes kelias palei tarpekli - duobetas zvyrkelis. Prisiperkam kountri ir scisor sisters kompaktu, ir vaziuojam. Kaip is kokio seno amerikietisko filmo - vaziuojam per dykuma, groja Johnny Cash, kelyje - vien sunkvezimiai. Prie Chivay miestelio prasideda Kolkos tarpeklis. Jo apacioje teka (kai buna vandens) Kolkos upe. I vakarus tarpeklis gileja, skardziai auksteja. Vaziuojam negreitai, nes leidziantis saulei kelia okupuoja valstieciai, asileliai, karves ir avys. Jaunikaiciu kompanija grizta is darzo (?) nesini kastuvais. Lauris susimirksi su jais, ir - musu priekaboj astuoni keleiviai iki artimiausio kaimelio.

Temstant pasiekiam Cruz del Condor - populiaria vieta stebeti kondorams. Dar is masinos pastebim viena sklendziant virs tarpeklio. Andu kondoro istiestu sparnu plotis - iki 3 metru, tai kaip dvi as. Bet is tolo jis man neatrodo didesnis nei tropiniai pauksciai, kuriu prisiziurejom Bolivijos Amazonijoj. Vakare Cruz del Condor - ne gyvos dvasios. Tarpeklis sioje vietoje ne pats giliausias - 1200m(giliausioje vietoje - apie 3km). Bet as ir taip gilesnio nemaciau. Priejus arciau krasto girdeti gudus vejo svilpimas giliai tarpeklio viduje. Priesais - uolos, kuriose gyvena kondorai. Matau, kaip dar vienas suka ratus, bet negaliu iziureti, kur nusileidzia. Taigi, kalnai, kondorai ir mes - niekieno netrukdomi. Puma ar gyvate - nezinau, bet kondoras galetu buti sielu nesejas i kita pasauli - jis pats gyvena tarsi kitam pasauly - uz gilaus tarpeklio, kuriame svilpia vejas, atsiauriose uolose, i kurias nera zmogaus numinto tako. Sutemus pasigaminam turisto vakariene is labai neskaniu makaronu ir einam miegot i masina, nes lauke stugauja nemalonus vejas. Nakti atsibundu - lauke sviesu kaip diena, didelis menulis.

Keliames puse sesiu, kai prasvinta. Kazkas mums pasake, kad kondorus geriausia stebeti ryte, apie sesta valanda. Susirengiam viska, ka turim silciausio ir einam laukti kondoru. Ryte ant akmens tupi viskacia. Driezas. Mazi pauksciukai. Kondoru kaip ner taip ner. Pratupeje pora valandu, ziuredami per tele pastebim, kad milijonas turistu plusta kondoru ziureti siek tiek kitoj vietoj. I masina, ir mes vaziuojam ten. Laukiam kondoro toliau. Sauleta, rami diena. Sako, kad butent del to ir maza tikimybe, kad pamatysim kondoru. Nes nera vejo. Jie tinginiai, moja sparnais tik tam, kad pakiltu, pakile sklendzia ore. Pagaliau vienas teikiasi praskristi virs galvu. Tiek to, vakar pasibendravom.

Kas dar apie kondora. Jis gyvena iki 50metu. Minta dveseliena.

Vaziuojam atgal, isisodinam pora tranzuojanciu argentinieciu. Uzsuke i Chivay prifotografuojam spalvingu miesto dekoraciju, skirtu Mergeles Marijos dienos sventei. Matet nuotraukose - puosia viskuo, kas spalvota ir blizga - sidabrinem lekstutem, veidrodziais, veliavelem, vaikiskai zaislais! Vos spejam isvairuoti is miesto aikstes, neikliuve i procesija. Pries tai dar atiduodu vaikisciams puse savo cukrines vatos. Jie nubega kumsciuodamiesi ir nepasidalindami tarpusavyje.

Lauris Pablo ir Juanui vercia Anties gabalus. Taikiems rastamanams labiausiai patinka kazkoks regae primenantis senas Turboreanimacijos gabalas. Jie mums mainais suraso dideli sarasa pietu amerikos rock-ska-regae-pop-tango atlikeju, kuriu bandysim ieskoti internete :) Didziausiais Argentinoj open-air festivalis, kuris vyksta Cordoboj - sausio pabaigoj/vasario pradzioj :) Taip kad ne mums.

Grize i Arequipa dar pasivalkiojam sen bei ten. Susitinkam pora kartu savo biciuli - zmogu-sniureli. Zmogelis tiek apsikarstes sniureliais, kad is ju kyso tik galva ir kojytes. Man reikejo sniurelio skrybelei, taip mes su juo ir susidraugavom :)

22val - autobusas i Tacna, is ten - su dusmanu - i Arika, Cile. Ten kazkas turi buti visai kitaip ;)

Beje - kad jusu nesuklaidinti. Colca kanjonas nera giliausias pasaulyje. Giliausias tarpeklis yra Tibete. O cia su tais ju -iausiais - tai nebezinojimas, kaip susireiksminti.

Nuotraukos >>

Gringos keliauja i Macu Pikcu

Tai va, vaikai. Nemanykit, kad jus kada nors sio potvynio isvengsit. Nebent, zinoma, mada praeis ir kur nors Marmelandijoj bus atrastas koks nors neitiketinai gerai issilaikes pasaulio stebuklas. O kol to neatsitiko - Macu Pikcu vistiek jus susiras. Kai tik ikelsit savo koja i Pietu Amerikoj - jus statistine auka.

Macu Pikcu neimanoma isvengti. Taip, kaip viena karta jus privalot ilipti i Gedimino pili, pamatyti Notrdamo katedra Paryziuj ar panasius objektus bet kur pasauly. O tada jau galit ramiai keliauti, eiti pirkti knygas ir filmus, tai kaip registracija. Taip ir mes zinojom, kad Macu Pikcu musu laukia, netgi simboliska - siauriausiame musu keliones taske. Kol mes pas ji neateisim, negalesim eiti i jokius pietus, pas jokius pingvinus ir delfinus, jokiu kalbu.

Macu Pikcu - inku pastatytas XVa. , gringu atrastas tik 1911 metais akmeninis miestas kalno virsuneje apie 2800m aukstyje. Kuo jis ypatingesnis uz kitus griuvesius? Geras klausimas. Labiausiai tuo, kad ispanai uzkariautojai nieko apie ji nezinojo, ir jo nesugriove, kaip sugriove kitas inku sventoves ir ju gyvenvietes. Ant ju pamatu pastate savo baznycias ir miestus. Macu pikcu inkai state beveik simta metu nuo 1440 ir gyveno jame tik iki 1532, kai ispanai pradejo niokoti Peru. Atrodo, miestas buvo apleistas, kad uzkariautojai apie ji nesuzinotu ir nesunaikintu. Macu Pikcu buvo pastatytas kaip sleptuve inku aukstuomenei, niekada nebaigtas. Inkai buvo ivalde akmenskaldyste. Ju pastatytos sienos Cusco ir kai kurios Machu Pikcu- idealios konstrukcijos. Inkai nebuvo israde rato ir neturejo rasto :) Zmones, sakoma, jie aukojo nelabai daznai, tik istikus kokioms nors stichinems nelaimems. Paprastai jie aukodavo juodas ir baltas lamas. Turejo viena auksciausia dieva, kurio vardo neprisimenu, o siaip buvo pagonys - garbino saule, zeme motina, puma, kondora, gyvate.. Tikejo pomirtiniu gyvenimu, i kuri velioni nunesdavo kondoras ant savo sparnu..

Dabar i Macu Pikcu galima nukeliauti keletu budu, visi - arba brangus, arba siaip komplikuoti :) Idomiausias ju, mano manymu - eiti pesciomis, arba Inku keliu arba yra keletas kitu keliu. Eiti Inku keliu negali bet kada uzsimanes - jis apmokestintas, prigalvota kruva taisykliu. Vienas eiti negali, butinai su gidu, su nesikais ir visokiais virejais. Kainuoja zveriskai daug. Bet cia turbut geriausias budas susipazinti su 'inku ansambliu' :) Toliau - ne ka ne maziau zveriskai kainuojantis traukinys, kuri as jums jau apskundziau. Trecias, galbut ne paskutinis budas - pikantiskas. Skirtas visokiems ten studentams backpackeriams, kuriais atseit mes irgi esame. Nedaug mokesi, bet patirsi daug vargu ir nuotykiu. Reikia vaziuoti vienu autobusu 6 val, tada kitu, tada persikeltimi per upe, sunkvezimiu vaziuoti iki hidroelektrines, nuo ten -5 val eiti traukinio begiais.. Vienu zodziu, yra is ko rinktis. Mes buvom besirenka ekonomini 'Inku gelezini kelia', bet niekaip negalejom saves ikvepti, kad tikslas to vertas :) Todel pasirinkom, atrodo, neskausmingiausia buda: nuvaziuojam traukiniu, apibegam - viskas Macu Pikcu, sudie!

Zinoma, jums visos tos peripetijos su inku keliais ir gelezinkeliais nelabai idomios. Bet kai atsidursite cia, tai taps jums tikru galvosukiu. Na, gerai.

Traukinys isvaziuoja 6.15 ryto. Traukinys vadinasi Backpacker train, tai reiskia, kad vagone kreslai sugrustitaip, kad Lauriui neuztektu vietos kojoms. Bet kadangi kiekvienas backpackeris paklojo po apvalia sumele doleriu, ju uzteko nupirkti graziems palydovu paltukams ir oro gaivikliams, kurie panaudojami pagal paskirti kiekviena karta kokiam tai backpackeriui isejus is tualeto. Priesais mus - japonu grupes vadove ir ju peruvietis Macu Pikcu gidas. Jis sneka japoniskai. As pamanau, kad sioje salyje jis jau beveik galetu bolotiruotis i prezidentus. Jis, aisku, paklausia, kurioj vietoj Afrikoj yra musu salis. Mes, aisku, neliekam skolingi ir jam, kaip kokiai skundu knygai, isklojam visas savo patirtis Peru. Kazkas juk turi buti atpirkimo ozys :) 120km traukinys vaziuoja 4 val. Beje, detale, pirma 40min traukinys vaziuoja 'serpantinais', tai yra kyla i kalna pirmyn-atgal-pirmyn-atgal. Ir taip beveik valanda. Mes dejuojam, kas uzdraude jiems tiesiog pastatyti gelezinkelio stoti ant kalno?

10 ryto mes Aquas Calientes - miestelyje Macu Pikcu kalno papedeje. Nusiperkam atitinkamai nepigu bilieta i Macu Pikcu. Po 6$ dar paklojam uz autobusa, kuris per 20min mus nuves beveik 1km auksciau, i Macu Pikcu. Uz autobusa, beje, galima moketi tik doleriais.

Prie iejimo eilini karta savo paslaugas pasiulo gide. Sikart mes nusprendziam, kad reikia. Einant pro sali dykaduoniai prie iejimo pusbalsiu vadina mus gringo. O kaipgi, mes tokie.

Kaip jau sakiau - Macu Pikcu labiausiai ypatinga yra vieta. Kalnai Urubamba slenyje - neauksti, bet labai status ir apauge dziunglem. Is apacios ziuredamas i kalnus, niekada neiziuresi, kad ant vieno ju - pilna akmeniniu namu, terasu, laiptu, tiltu. Ant gretimais esancio turbut virs 3km aukscio kalno Waina Picchu inkai pastate stebejimo bokstelius, i juos veda savizudziu laiptai, man atrodo neimanoma ten uzlipti! Idomus tie inkai - pastate bokstus tokiam auksty, kuris lietaus sezono metu visa laika debesy. Sedi inkas ruke ir galvoja - artinasi priesas ar nesiartina? Tiek to, turbut jie siuose reikaluose nusimane daugiau uz mane. Macu Pikcu - tik laikinas prieglobstis inku aukstuomenei, jame niekada negyveno daug zmoniu. Kaip ir visur - terasos agrikulturai (pastebejau, kad i mano lietuviu kalba pradejo veltis parazitai - zemes uki vadinu agrikultura, ceki - receptu :)), terasos sargybai, gyvenamieji namai, sventyklos. Macu Pikcu buvo kondoro formos, kalna juosia upe-gyvate, kuri simbolizuoja isminti. Mieste stovejo saules sventykla, o inku karalius buvo laikomas saules sunumi, dievu zemeje. Saules sventykla stovejo ypatingoje vietoje - lygiadieni saule tekedavo is vieno Macu Pikcu supanciu kalnu virsunes ir sviesa i sventykla spindedavo pro viena is jai skirtu langu. Kondoro sventykla buvo lankoma inku aukstuomenes nario mirties atveju. Inkai tikejo (turbut), kad kondoras - vienas is dievu - pernesa mirusiji i kita pasauli ant savo didziuliu sparnu. Sventykloje ant didziules kondoro statulos sparnu buvo irengtos nisos mirusiuju mumijoms.

Mes siek tiek nuvertinom Macu Pikcu, todel likom nepamate keleto greiciausiai labai ispudingu vietu - inku tilto, neuzlipom i Waina Picchu, nes 'kelione' i tuos 'taskus' trunka 2-3 valandas :( Kai ateis jusu valanda lipti i Macu Pikcu, paskirkite jam visa diena. Miestas 'atidaromas' 6 valanda ryto ir uzdaromas 5 valanda vakare.

Tai va, Macu Pikcu belaukiantieji. Tegul bus jums tokia pamoka - pasistenkit, kad kontoros ir agenturos neisvestu jusu is kantrybes ir pasirinkit smagiausia jums buda. Pasijusit kaip filme apie indenus :) Dabar vel pasiziurejau nuotraukas - zinokit, rekomenduoju. Nueikit i Macu Pikcu.

Nuotraukos

Inkai ir ju ainiu grebliai

As vis prasau Giedres, kad ji rasytu pasakojimus, nes manau, kad ji geriau uz mane raso. Bet dabar ji miega arba ziuri telika jaukiam Cusco hostelyje, taigi teks rasyti man :)

Musu gastroles po Peru prasidejo autobuso tvakarascio pasikeitimu. Kaip jau Giedre rase, streikuotojai uzblokavo kelia i Peru, bet prie tokiu isdaigu prate vairuotojai rado kita kelia mus pristatyti i Puno - nedideli miesta prie Titikakos. Is ten kita diena plaukem patyrineti ezero.

Puikiai angliskai kalbantis gidas pastoriaus tonu pasakojo apie ezero zmoniu gyvenima. Is pradziu mus atplukde i Uros - dirbtines plaukiojancias salas. Uros genties zmones i ezera issikrauste begdami nuo inku. Is pradziu jie tiesiog gyveno valtyse, po to didesniuose laivuose kol galiausiai ismoko statyti plaukiojancias salas. Salos pagrinda sudaro virvemis suristi meldu saknu kubai. Ant ju keliais sluoksniais deda meldu paklodes. Sala neamzina - pagrindas puna, todel joje galima gyventi iki 30 metu. Po to reikia statyti nauja sala.

Apie tas salas buvom prisiskaite ir prisiklause is anksto. Is visko, ka girdejom, atrode, kad viskas tenai bus tik teatras pinigams is turistu isvilioti, nes niekas savo noru siais laikais taip negyventu. Tame yra tiesos, bet nera taip blogai, jei i viska ziuri kaip i koki Rumsiskiu muzieju :) Zmones ten gyvena, rodo savo gyvenimo buda turistams ir is to uzdirba pragyvenimui. Gidas atvirai perspeja - nelepinkit vietiniu centais uz nuotraukas su jais, geriau nusipirkite ka nors is ju rankdarbiu. Neduokit vaikams saldainiu, nes nuo ju genda dantys, o dantistu salose nera :) Taigi, salu zmones, draugiskai ir visai neikyriai rode savo dirbinius, norincius plukde nendriniais laivais :) Nenustebau pamates, kad jie plastikinius butelius renka i didelius maisus - juos po to naudoja kaip pagrinda savo laiveliams, nes buteliai daug lengvesni negu nendriu rysuliai.

Po Uros musu lauke ne itin malonus poros valandu plaukimas per banguota ezera iki Taquile salos. Si jau neplaukiojanti, bet normali, stabili sala :) Ten zmones uzsiima zemdirbyste ir mezga. Labiau mezga vyrai. Ir daugiausia mezga kepures. Pasak gido, is kepures spalvu galima spresti apie vyro statusa. Dvieju spalvu - nevedes, vienspalve - vedes, su kazkokia ypatinga spalva - seniunas. Mums per pietus koncertavo nevedes vyras, sprendziant is kepures :) Po skaniu pietu pakrikstijom musu bendrakeleivius Titi su Kaka ir per nurimusi ezera parplaukem i Puno, kur musu turejo laukti naktinis autobusas i Cusco.

Apsukrus musu hostelio seimininkas sugebejo mums dvigubai brangiau parduoti autobuso bilietus. Po nakties autobuse su knarkianciu diedu uz nugaros 5 ryto islipom Cusco autobusu stotyje. Is karto aplink susirinko burelis hosteliu siulytoju. Vieno is ju giesmele ir brosiura pasirode visai grazi ir nebrangi (n kartu perklausem ar tikrai tiek kainuos), sedom i taksi kuris pazadejo uz 5 solius nuvezti iki hostelio. Islipant taksistas skubotai pareiske, kad 5 soliai yra uz zmogu. Nusikeikiau, sumokejom 10 soliu, nes taip anksti ryte nebuvo jokio noro su juo gincytis, ir nupedinom i pazadetaji hosteli. Nebenustebom, kad hostelio seimininkas uz pazeda kaina mums parode daug prastesni kambari nei vaikinas zadejo stotyje. Tada rimtai supykom, bet diedule paprase neiseit ir uz ta pacia kaina dave toki kambari, koki zadejo. Veliau vis del to paaiskejo, kad ten taip ir nebus zadeto silto vandens. Siaip tas vanduo butu ne problema, bet bjauriausia, kad jie labai uztikrintai tau i akis meluoja sakydami, "yes, of course with hot water". Informacijos centre suzinojom, kad uz taksi sumokejom triguba kaina. Tokia dienos pradzia visiskai sugadino nuotaika ir nuomone apie visu taip giriama Cusco ir Peru. Ikyrus suvenyru siulytojai nuotaikos nepataise. Ir net 2 kartus pasakius "no, gracias" ir trecia karta rusiskai juos pasiuntus jie vistiek neatstodavo. Kazko panasaus as tikejausi is Bolivijos, bet ten kazkaip mums pasiseke nesusidurt su taip izuliai meluojanciais zmonem. Gal del to trumpam praradom budruma :)

Bet ant to pacio greblio antra karta nelipam. Issimiegojom, issinuomavom nedidele masina ir sprukom is Cusco apziureti aplink esanciu idomybiu. Vaziuojam vieni, niekas neknarkia, niekas nesmirda - nuotaika taisosi :) Argi mes neislepe?? Tikrai smagu, net ir pakeliui sutikti suvenyru siulytojai nebeatrodo tokie ikyrus. Pisaq miestelio turguj nusiperkam piratini Manu Chao + vietines muzikos CD ir i inku griuvesius vaziuojam su daina! Kalnu slaituose esancios terasos atrodo isties ispudingai. Jos buvo naudojamos zemdirbystei. Dabar ten ganosi turistai ir avys.

Papietave jauciames kaip devintam dangui, o Ollantaytambo miestas su savo terasomi ir mistiskais statiniais kalnu slaituose man padeda isivaizduoti kas taip traukia visus i ta turistu numindyta Makcu Pikcu. Akmenys taip preciziskai nugludinti ir sudeti vienas ant kito, kad nelieka ne plyselio peiliui ikisti. Sededami akmeninej "sofoj" kalno virsunej ir ziuredami i sventa sleni isivaizduojam kaip is cia inkai stebedavo savo valdas.

Jau vakareja, bet mes sukam is pagrindinio kelio i maza zvyrkeli einati tarp kalnu sniegotomis virsunemis. Jis veda link Moray griuvesiu kurie yra mums kaip atpildas uz visus paskutiniu dienu nemalonumus :) Be musu daugiau cia beveik nieko nera - malonus bilietu pardavejes ir keli iki cia atklyde motociklininkai. Daugiau ne gyvos dvasios! Taip smalsu vakarejant karstytis taisyklingais apskritimais gilejanciu terasu laiptukais. Tokiu daubu cia ne viena, o bent trys. Pradedam itart, kad gal cia visai ne inkai jas pastate, o koks kosminis laivas pritupes paliko stovejimo zymes :) Stovedami centre galvojam, kas cia galejo buti - sventyklos, vietos posedziams ar zaidimams?? Grizes vakare i Cusco einu prie interneto aiskintis :) Pasirodo neatspejom. Inkai naudodami taisyklingas Moray terasas studijavo skirtingu klimato salygu itaka javams. Skirtinguose lygiuose yra skirtinga temperatura (tarp virsaus ir apacios skirtumas iki 15° C). Taip pat, kaip ir daugelis kitu inku statiniu, Moray turejo gera drekinimo sistema. Idomus tie inkai, nenaudojo rato, rasto, bet isdarinejo tokius dalykus!

Po tokio pasivazinejimu Peru nebeatrodo tokia bjauri :) Randam nauja hosteli su nepakartojamu vaizdu i visa miesta is musu kambario, draugiskais zmonemis. Siandien i ji persikraustem porai nakvyniu ir, gal siek tiek geda prisipazinti, vos ne visa diena ziurejom telika :) Ten yra kazkoks kanalas per kuri diena viena po kito rode filmus su Jim Carrey. Na gerai, ne tik filmus ziurejom, is ryto dar matem juokinga sekmadienini Cusco parada, bet apie ji ner ka pasakot - paziurekit foto :)

Plati Sargaso jura

Man ir vel kilo kruva asociaciju. Jonas blogo vistiek neskaito, kiti gal nesupyks, jeigu as cia pradesiu pasakoti apie knygas. Tai va, kazkada skaiciau tokia Jean Rhys knyga Wide Sargasso sea (Plati Sargaso jura). Gintare ja man dave, o pati ja perskaite feminizmo studijoms Utrechte :) Na, bet cia ne esme. Romanas yra kaip komentaras ar atsakas Sarlotes Bronte Dzeinei Eir, kuria turbut zino net Jonas. Pamenat, Dzeines Eir to kazkokio sir ... isprotejusi zmona buvo kilmes 'is Karibu', ir tai kad ji buvo isprotejusi, visai atitiko tuometini poziuri i kolonizuoto pasaulio zmones - kad jie is prigimties 'kazkokie laukiniai'. Jean Rhys savo romane atkuria sitos isprotejusios moters is 'Dzeines Eir' paauglyste tropiniuose karibuose. Aisku, as jums nepasakosiu romano, tik norejau privesti, is kur asociacijos. J.Rhys taip gyvai atkuria karibu gamta, kad net as, eiline beletristikos skaitytoja, megstanti praleisti visokius ten aprasymus, ir persokanti tiesiai prie tiesiogines kalbos, juos perskaiciau ir isivaizdavau. Tai va, tropikai, i kuriuos mes patekome is 4km aukscio nusileide i 200m, dar toli grazu ne karibai. Bet gyvybe, gaunanti sociai vandens ir silumos diena ir nakti, cia klesti. Ivairiom spalvom zydintys, kerojantys, visur lipantys, didziuliais svyranciais lapais medziai ir geles, sraunios murzinos upes, laimingi zmones, juokingi gyvuni.. Nezinau, kaip jums aprasyti, geriau skaitykite knyga, arba atkeliaukite i dziungles. Karstis - laipsniu nezinau, gal apie 30. Visa laika, diena ir nakti. Ir dregme, kaip rusiskoj pirty. Is pradziu visa laika instinktyviai norejau iseiti is pirties, bet nebuvo jokiu duru. Bet, manau, zemumu deguonis suteike mums tiek energijos, kad tvankumas beveik netrukde.
Jokiu ypatingu nuotykiu mums nenutiko, tiesiog ziurejom is valties i pelkiu gamta. Mes buvom ne dziunglese, o pampose - tai ne visai pelkes, labiau dregnos, vandens uzlietos pievos. Jomis mes plaukiojome valtimi Yacuma upe, bet sausu jos krantu nedaug mateme - meldai, medziai, pievos - viskas vandeny. Aligatorius diena vandeny sunku iziureti - jie labai susitapatina su pluduriuojanciais rastgaliais, arba ilenda giliai uz medziu saku. Bet ju labai daug. Zinoma, jie nesoka i valti, o mes nesokam i vandeni. Sausomoj mes pranasesni, vandeny - jie. Didziausi, kokius mateme - gal kokiu 2-3 metru. Neatrodo labai milziniskas, bet neatrodo ir labai patikimas. Vienas, kuris visa laika pluduriavo vandeny prie musu stovykloj, neatsisake is virtuves jam siunciamu maisto likuciu, bet nesu tikra, ar nuo to jis budavo sotus. Krokodilu cempionai keliones kolegos australai pasakojo, kad Australijoj gyvena baaisiai dideli krokodilai. Jie gali tunoti po vandeniu visai cia pat, laukti patogaus momento kelias valandas, diena, tik tada uzpulti auka. Savo grobi krokodilas pasistengia nutempti i vandeni ir paskandinti. Kadangi sviezias zinduolis kietokas, krokodilas po upes krantais turi issikases urvu-saugyklu. Ten maista jis nutempia ir palieka siek tiek apirti, kad butu skanesnis... Po tokiu istoriju as nelabai pasitikejau musu stovyklos draugu ir nakti man vis atrode, kad po lova kazkas ropineja.. :) Nakti issiruosem paplaukioti upe ir paziureti gyvunams i akis. Aligatoriu akys, pasvietus i jas, spindi gerokai ryskiau, nei kaciu. Kazkas pasakojo, kad tokiu budu krokodilus medzioja - kaip jau sakiau, diena juos sunkiau pastebeti, o nakti - labai lengva. Tiesa, musu gidas buvo uzsideges mums viena aligatoriu 'sumedzioti',- rasti vandeny, pagauti, suristi, pasidziaugti ir paleisti. Bet mums uzteko ir akiu. Bent jau as norejau ne atrakciju, o laukines gamtos paziureti :)
Kiti musu sutikti gyvunai - bezdiones. Maziukes - kapucinai - labai smalsios, labai nori susipazinti arba atsikasti banano. Pirma karta pamaciau, kokios 'kibios' yra bezdziones. Jos sokineja ant ploniausiu sakeliu ir nenukrenta i vandeni :) Kitos, didesnes, gyvena aukstai medziuose. Vorines bezdziones :) (spider monkey) megsta sildytis belapiu medziu sakose pries tropine saule! As gauciau saules smugi jau po pusvalandzio :)
Galybe pauksciu mes susitikom, dideliu, spalvotu, nepazistamu. I paukscius as negalejau atsiziureti. Neitiketina matyti tokius didelius lizdus, tokius didelius paukscius, kaip musu gandrai ir dar didesnius, aukstai medziuose. O kai vakare virs slapios pievos sklando burys tokiu sparnuociu, man pradeda atrodyti, kad ten dinozaurai.. :)
As gi jums sakau, kad tai labai atmosferinis dalykas. Nezinau, ka pikantisko ar juokingo. Plaukti tolygiai vandeniu pro vezlius, krokodilus, pasaku paukscius, tingines bezdziones, kartais kur nors sone puksciancius delfinus - plaukciau ir plaukciau :)
Ha, tiesa, mes gi dar ejom ieskoti anakondu ir kobru i tas pelkes. Bridom su botais, vienoj vietoj vandens iki klubu. Bet mums reikia gyvaciu. Viena radom prie medzio, pastebejusi sujudima, ji tuoj pat spruko po medziu. Bet mes nepasidavem. Tiksliau ne mes, o musu laukines gamtos sportininkai gidai. Jie puole kasti, rukyti gyvate is po medzio. Iskrapste. Pasirodo, tai - ankonda kobra, ji net nebaisiai nuodinga. Visi gavo su ja nusifotografuoti, tada is kitos vietos kazkas pradejo sukauti, kad rado tikra anakonda. Visi nubego ten fotografuotis. Anakonda - tai vandeninis smauglys, gyvena pelkese ir upese, didziausia pasaulyje gyvate. Savo auka ji nuskandina, tada apspjaudo gleivem, sulauzo, padaro is jo pailga ritineli, kad patogu butu ryti, ir suryja. Gali suryti ir karve. Tai va, po to australai isvyste samoklo teorija, kuri paremta jau mums iprastu nepasitikejimu vietiniais zmonemis cia. Mes manom, kad anakonda gidai galejo atsinesti i pelkes kuprineje. Ir kai visi krapste is po medzio anakonda-kobra, kazkas galejo be vargo paeiti i sona, issitraukti smaugli is kuprines ir paskelbti rades ja vandeny. Zinokit, cia magiskas realizmas, cia gali taip buti :) Bent jau Bolivijoj toks poziuris i uzsieniecius - tu gringo, tavo atzvilgiu iprastines morales normos negalioja. Galima tave siek tiek apgauti, anaiptol nera reikalo buti su tavim draugisku. Juk tu - gringo. Pasvarsciau, kad sitas saltumas uzsienieciu atzvilgiu galbut ne siaip sau. Baltieji zmones cia siauteja jau kelis simtus metu, sujauke vietiniu genciu gyvenima visiskai, nustume juos nuo sprendimu priemimo. Dabar ju toks poziuris - ko jus dar norit kazkokiu formalumu is musu.
Griztant dar i pelkes - vienas malonus semininkas, ten mus sutikes - rozinis delfinas. Kartais, kai daug zmoniu maudosi, jie ateina pazaisti. Ir mes lindom i vandeni, norejom pazaisti su delfinais. Maudytis - kaip maudytis pelkeje. Juodas vanduo, kaip koks tepalas, ir riebus kaip aliejus. Be to, tame paciame vandenyje - jau anksciau sumineti grobuonys. Specialistai mus nuramino, kad ten, kur gyvena delfinai, pikciurnos negyvena. Jie atsiliepia i vandens plakima, ivairius garsus, duksta kaip vaikai. Juokingi tie delfinai.
Bet mes ne pelkiu gyventojai. Grizom i savo tropini miesteli Rurrenabaque, sedom i 40vietu autobusa-lektuva, zvyrkeliu isibegejom, pakilom, ir nusileidom vel vesioj aukstikalnej. Reikes dar kada isbandyti Amazone ir Brazilija. Negalejau atsizaveti :)

Nuotraukos tiek mazai atspindi :)

Beje, mes nelikome La Paz, nors megstantys pademonstruoti, pastreikuoti ir paprotestuoti bolivieciai uzblokavo kelius i Copacabana, mes apvaziavom Titikaka ir patekom i Peru.

Aa, taigi Bolivijos dziunglese prie musu prilipo du nauji prielipos australiskos koalos Titi ir Kaka. Kaip jos atsirado pietu amerikos dziunglese?- gal taip pat, kaip triusiai australijoj :) Dabar jos dazniausiai snaudzia terbos priekinej kisenej arba zaidzia su savo bumerangais. Siandien gavo Titikakakos kriksta, bet apie tai gal kita karta :)

World's Most Dangerous Road, ok?

Pamenat, Jonas pries kuri laika siunte visiems nuotraukas, kuriose - ekstremaliai siauras kalnu keliukas ant skardzio, kuriame turi prasilenkti du automobiliai. Kadangi jis labai siauras, vienas automobilis turi vaziuoti atbulas iki prasilenkimo vietos.. Tai va, situo keliuku siandien mes vaziavom dviraciais.

Kaip Dainius taikliai pastebejo, mes cia jau kuris laikas, kaip tapom turizmo paslaugu vartotojais, o dviraciu paslauga Lauris issirinko pacia kieciausia La Paz. Jis prives jums visokiu brosiureliu ir pamokeliu, kaip reiketu tinkamai reklamuoti savo paslaugas. Nors mes su juo jau apsnekejom, kad Lietuvoj kalnu dviratizmo nelabai yra, o lygumu dviraciai siais laikais nelaikoma ekstremaliu sportu, taigi, ir negali ¨kietai¨ apie ji parasyti. Pavyzdziui, koki greiti gali isvystyti vaziuodamas aplink Plateliu ezera. Arba kiek grybu rusiu gali pamatyti vaziuodamas per Labanora. Vienintele viltis - Gedimino kalnas. Nutiesus nuo jo serpantinus, butu galima pardavineti dviraciu zygi pavyzdziui, paciam ilgiausiam keliui nuo paties maziausio kalno. Arba, kalbant apie turizmo paslaugas, butu galima praminti koki nors Totoriu Kelia nuo Traku pilies iki Vilniaus Gedimino boksto, padaryti traukini i Trakus turistams uz 100Lt i viena puse, be to, uzdrausti jiems keliauti vieniems ir tuomet siulyti gido, virejo, nesiku paslaugas. Be to, paskutine keliones diena uzkilti i Gedimino boksta nebebutu galima, nes nebedirbtu funikulierius. Todel reiketu nakvoti nepigiuose apartamentuose Valdovu Rumuose, ir tik kita ryta austant, kol dar neplustelejo turistu minios, pakilti ant kalno ir isvysti visa Gedimino boksto didybe. Jeigu dar kas nesupratot, tai as cia burnoju ant Macu Pikcu ir Inku kelio Peru.

Bet griztam prie Pavojingiausio pasaulyje kelio. Pavojingumas turbut daugiau yra reklaminis triukas, nors labai noredamas, o kartais ir netycia, gali stipriai nukenteti juo vaziuodamas. Pavojingiausias pasaulyje kelias yra pagrindine ¨magistrale¨ is La Paz i amazonija,- taip cia visi vadina dziungles. Apie 20km nuo La Paz tesiasi dar asfaltuotas kelias, toliau - siauras, kai kur vienos juostos su salelemis prasilenkimui zvyrkelio serpantinas staciu kalnu slaituose. Kadangi sis kelias is tikruju nelabai rimtas, statomas kitas kelias, jo statybas finansuoja uzsienio valstybes. Taciau apie 80% lesu kelio nepasiekia. Nezinau, gal paaukojama paca mamai, bet vienu zodziu, sitas kelias statomas jau apie 10 metu, o tuo tarpu visi turi vaziuoti pavojingiausiu pasaulyje keliu ir taip pat ka nors paaukoti paca mamai, kad ji nepasiimtu savo duokles pati.

Taigi, musu kieciausios La Paz dviratininku agenturos darbuotojai - daugiausia ne vietiniai. Musu vedlys - is Naujosios Zelandijos. Instruktuoja labai juokingai, turi toki viena parazitini zodeli ir kas sakini kartoja OK. Your bike goes where you look, ok? You look at the scenery, ok, very likely you become the part of the scenery, ok? (dviratis vaziuoja ten, kur ziuri. Jei apziurineji krastovaizdi, gali buti, kad netrukus pats tapsi krastovaizdzio dalimi). Paleidzia mus auksciausioje trasos vietoje. Ryte salta, bet neslapia. Su mumis - dar apie 12 dviratininku. Taip ir vaziuojam. Asfaltuota kelia nuo zvyrkelio skiria ¨narkotiku punktas¨ - punktas, kuriame, kartais su sunimis, tikrinamos isvaziuojancios masinos, ar nesiveza kokiu chemikalu, reikalingu narkotiku gamybai. Lauris nerimauja, kad jo kuprine prasmirdusi kokos lapais (nepagalvokit, kad jo kuprine prigrusta kokos lapu, tiesiog jie skleidzia labai stipru kvapa, toki neskanu, bet ka darysi. Pavyzdziui, dabar as irgi uz zando prisikisusi kokos lapu, kitaip turbut jau miegociau po zygio. O dabar gal net paziuresim koki filma is musu hostelio piratiniu DVD kolekcijos. Jeigu bus kas nors geresnio uz Robokopa ar Kvailas ir kvailesnis).

Vienu zodziu, sveiki atvyke i pavojingiausia pasaulyje kelia. Eismas saugumo sumetimais cia vyksta atbulai - tie, kas vaziuoja zemyn, vaziuoja desine kaire kelio puse, prie skardzio. Tie - kas aukstyn - palei kalna, taip pat kaire. Aukstyn vaziuojancius visada reikia praleisti. Daznai, is tolo pamacius atvaziuojancia masina, reikia laukti prasilenkimo saleleje. Dviraciu vaziuoti visai nebaisu. Aisku, purto kaip reikiant. Kai kuriose vietose uola kabo aukstai virs kelio ir nuo jos tekantis vanduo lasa lietumi nuo ant kalno auganciu augalu. Tose vietose kartais vaziuojame tarsi per lietu, ir kelias - gana slidus. Bet musu dviraciai - kalniniai, pritaikyti tokioms salygoms.

Zinoma, kelias toki pavadinima gavo ne be reikalo. Per metus ten zuva apie 100 zmoniu. Kai kur matomumas tikrai prastas, ir jeigu masina vaziuoja siaura kelio dalimi, kur nera vietos prasilenkimui, o is priesais - kita masina, kazkuri turi vaziuoti atbula iki platesnes vietos. Po vienos skaudzios nelaimes pavojingiausiuose kelio vingiuose atsirado zmones - sviesoforai. Is savo pozicijos jie mato i abi puses, ir atvaziuojanciam is virsaus rodo arba zalia baliona, arba raudona. Jeigu mato, kad gali prasokti, mojuoja geltonu, bet labai ragina :) Tie zmones - sviesoforai man padare ispudi. Isivaizduokit, visa diena sedi ant skardzio, zvalgosi i abi puses ir mojuoja spalvotais balionais.

Stojam kas 5-8km, visa trasa - apie 60km. Nuo kalno, zinoma, tai ne i kalna. Bet i gala vistiek pavargsta rankos. Graham, instruktorius ragina: Release the brakes and let the bike roll, ok? Just let the bike roll.. (atleiskit stabdzius, ir leiskit dviraciui laisvai riedeti). Aha, lengva pasakyti, let the bike roll, kai kairej - labai grazus ir labai status skardis :) Kalno papedej musu laukia ekologinis kempingas. As kartais pagalvoju, kad labai noredamas, gali net nesuprasti, kokioj chaotiskoj saly esi. Gali hostely sutikti vien tik europiecius, nueiti i ju parekomenduotas kavos kavinukes, po zygio pailseti ekologiskam kempinge, kur jie ne tik siuksliu nemeta po kojom, bet netgi jas rusiuoja.

Ir priglaudzia dziungliu gyvunelius. Aha, cia apie pusantro km aukstis, karsta, ir dziungliu prieigos. Kempinge gyvena kazin kokie rojaus gaidziai ir vistos, keliu rusiu bezdziones ir papugos... Issisnekam su kolegom dviratininkais is airijos ir prancuzijos. Pasirodo, jie Bolivijos dziunglese atrado nedideli parka - gyvunu prieglauda. Ta prieglauda, zinoma, isteigta australiecio, kuris norejo pamokyti vietos naslaicius, kaip graziai apsieiti su gyvuneliais. Ir dabar, zinoma, jokiu naslaiciu ten nera, o dirba daugiausiai savanoriai. Ivairiais keliais i prieglauda atkeliauja laukiniai gyvunai, su kuriais blogai elgesi zmones. Prieglaudoje jie gydomi ir paleidziami i laisve. Arba, jeigu nebegali gyventi savarankiskai, lieka parke visam laikui. Na, pavyzdziui, kartais zmones pasiima auginti jaunikli jaguara - kai mazas jis labai jaukus, kaip kaciukas. Laiko ji ankstam narve, todel uzauges jis nelabai gali vaikscioti. Suauges jaguaras - niekam nebereikalingas, gali ir zalos pridaryti, todel seimininkai jau nori jo atsikratyti. Arba, prigaudo laukiniu pauksciu, sulauzo jiems sparnus, kad negaletu isskristi. Tai va, si parka islaiko ir jame dirba daugiausiai savanoriai keliautojai. Maziausiai jame padirbeti galima dvi savaites, jei nori daugiau - labai prasom. Ech, turetume mes daugiau laiko.. Na, bet as save guodziu, kad parkas dziunglese, ten tikrai labai karsta, daug masalu, ir net negalima naudoti priemoniu nuo ju, nes parko bezdzione gali draugiskai tave palaizyti, ir nuo chemikalu jai gali susukti pilvuka.. Na ne, man bent jau dar neatsibodo bastytis, o juk mes dar ne nepradejom judeti i pietus..:)

Tai va, vaziavom su geriausiais pasaulyje dviraciais, visi isgyvenom ir paskui tuo paciu keliu autobusas nuveze mus atgal i La Paz. Pavojingiausias kelias - ne toks ir pavojingas, jei su protu vaziuoji. Ir taip, kaip Jono nuotraukose, gali nutikti tik kokiam nerasytu taisykliu nesilaikytojui arba sviesoforu spalvu nezinotojui :) O pas jus dar neprasidejo ekstremaliu ziemos sportu sezonas? Tarkim, ledo ritulio tinklinio aiksteleje :)

Kas kvepia - kairen, kas nekvepia - desinen

Tesiam ataskaita. Atsibuve iki valios Uyuni atvaziavom i Potosi. Likom Anduose, bet nusileidom siek tiek zemiau ir tolstant nuo Uyuni pradejo sodreti spalvos. Kai pamaciau zalia gluosni, pamaniau, kad akis kazkoks sampuninis filtras aptrauke. Jau buvau pradejusi matyti beveik nespalvotai.. :)

Potosi stoties rajonas - tikras isbandymas ramiam siaurieciui. Visi pardavineja ir siulo kas ka turi. Siulo - turiu galvoje kaip Palangos kopose ceburekus. Net autobusu stotyje skirtingu kompaniju atstovai laido gerkle: Villazon Villazon Villazon! A La Paz A La Paz A La Paz! Gatve pilna kvapu - maisto, prakaito, dumu, fekaliju. Laurynas burnoja zodziais, kuriu cia nekartosiu ir tas trunka, kol istrukstam is stoties rajono. Truputi paklaidzioje randam hosteli, kuris mums tinka. Jezaus kompanjonas, ar kazkaip panasiai jis vadinasi :)

Potosi - senas kalnakasiu miestas, ikurtas kolonistu prie turtingo kalno - Cerro Ricco. Is jo gyvena visas miestas! Bet Potosi - neturtingas. Cerro Ricco veikia daugybe kooperatyviniu sachtu, jos priklauso ne kompanijoms, o kalnakasiams, kurie jose dirba. Naujokas dirba paprastus darbus, kol igyja patirties. Palaipsniui uzsidirba teise kasti savo tuneli ir ieskoti aukso, tfpu, sidabro gyslos. Prezidento Evo Moralez ideja nacionalizuoti Bolivijos kasyklas, pasirodo, visai nepatinka Cerro Ricco kalnakasiams - nes tuomet jie dirbtu nebebutu kiekvienas savo tunelio seimininkas.. Cerro Ricco - buves ugnikalnis, jame randama daugybe mineralu - svino, cinko, sidabro. Kasti juos pradejo vos kolonistams atkeliavus. Si dama, atseit Cerro Ricco, is pradziu devejo 12 rubu. 6 rubus jau nukrapste, vadinasi liko dar puse. Cerro Ricco yra apie 500 iejimu i kasyklas, kiekvienoj sachtoj dirba apie pusantro simto darbininku. Vaikams dirbti negalima, bet mes sutikom 20 metu maestro (jie ten po zeme visi maestro), kuris dirba kasyklose jau 8 metus.. Sachtose savo kambariukus turi Tio de las Minas - Kasyklu Dede, pozemiu semininkas. Ispanai, atkeliave cia, neblogai iskiepijo krikscionybe - dabar ant kiekvieno autobusiuko uzklijuotas spindintis Jezus. Ir prigasdino vietinius, kad be gerosios dvasios yra ir piktoji dvasia. Kadangi Kasyklu Dede yra visa ko po zeme seimininkas, jam skiriama atitinkama pagarba. Sachtininkai su juo viskuo dalijasi - kokos lapais, 96% alkoholiu, ir su pacha mama - zeme motina. Karta per metus prie iejimo i kasyklas atveda lama, nukerta jai galva ir sviezio lamos kraujo paaukoja kasyklu Dedei. Jeigu negautu lamos kraujo, gali buti, kad jis pareikalautu zmoniu, kalnakasiu kraujo.
Turtingo kalno kalnakasiai - neturtingi. Anksciau, kai kasyklos priklause imonei, darbas buvo siek tiek automatizuotas. Nacionalizavus jas ir pavertus kooperatyvinemis, darbo procesas vel tapo toks, kaip is pat pradziu. Mineralu iesko aklai kirstuvu kapodami i kaire ir i desine. Kam pasiseka - uztinka kokia gysla. Iskasus gana daug, juos sukrauna i maza vagoneli, kuri keletas darbininku nustumia iki surinkimo tunelio. Sachtos, kuriose gerybes jau baigesi, tampa gelezinkelio tuneliais. Cerro Ricco - jau isvarpytas kaip olandiskas suris. Tuneliai daznai susitinka, tuomet vienas kalnakasys turi eiti auksciau, kitas - zemiau.
Iskastus mineralu grumstus veza i vietines perdirbimo gamykleles, kuriu Potosi irgi apstu. Ten su tokiom priestvaninem masinom mineralus atskiria viena nuo kito, isgauna grynesne mase, kuria mes matem spindincio purvo pavidalu. Gryno sidabro, kuri pardavinetu pasauliui, Bolivija neisgauna del ekonominiu priezasciu. Parduoda sita spindincia mase kitoms salims, kurios turi priemones isgauti grynus mineralus. Savo blizganti purva sunkvezimiais gabena i Ciles uostus.
Mes truputi tam sidabro purve pabraidem, nors gali buti, taip sake mums berniukas, kad visas Potosi miestas pastatytas ant sidabro klodu. Kadangi turtingam kalne sidabro daugiausiai randama kaip tik miesto puseje.
Potosi labai smagu rengti ivairius protestus. Kalno papedeje kiekviena diena veikia 'Calvario' turgus (nieko neprimena?), kur galima gauti visko, kas reikalinga kalnakasiui: ivairiu irankiu, kokos lapu, gerimu, sprogmenu. Mes, kaip darbo dienos drumstejai, priperkam ten ivairiu dovanu sachtose sutiktiems zmonems: dinamito pakuote, maiseli kokos lapu, 96% alkoholio, skirto ritualui su Kasyklu Dede, cigareciu. Viena dinamito (bet gal ten yra 80% nitroglicerinas) pakuote nusiperkam ir sau pabandymui.

Daugiau niekuo Potosi musu nesuzavi, todel mes mikliai persikeliam i Sucre. Isbandom nauja buda - taksi. Taksi kainuoja 25BOB, autobusas - 15BOB, skirtumas apie Ltl, taksi atveza valanda greiciau. Musu taksistas - saunus jaunuolis, kuris vis bando pagarsinti muzika tiek, kad mes su Lauriu nesusisneketume. Likus 50km iki Sucre, automobilis uzgesta kazkokiam kaimely. Musu jaunuolis klibina visus laidukus, kviecia visus vyresnius vyriskius uzmesti aki, bet variklis savo nuomones nekeicia. Palauke gal valanda, mes ji paliekam ir sedam i autobusa. Beje, cia man patinka jo logika. Mes nuvaziavom du trecdalius kelio, todel sumokam jam du trecdalius atlygio - 30BOB. Bet jis raukia antakius ir sako - autobusu nuo cia iki Sucres - 5BOB, todel iki galutines kainos mes jam turetume sumoketi dar 10BOB. Nieko sau, vyruti. Paliekam ji viena.

Sucre - daug labiau panasesnis i koki nors visai jauku Argentinos miesta. Pagrindinej miesto aikstej nakti - surmulys, silta (Sucre jau zemiau). Keletas punktu, kuriuos patikrinam cia - akmenyje isispaude simto milijono metu senumo dinozauru pedsakai uz miesto esanciame parke. Gaila, pedsakus apziureti galima is kokiu 300m atstumo, be to, nera jokios informacijos, kokiu gyvunu, kokio amziaus tie pedsakai. Lauris sako, gal ten statybininkas su botais praejo :) O be to, dinozauru parkas - salia cemento gamyklos, kuri cia pat kasa kazkoki sau naudinga zvyra, ji atrado dinozauru pedsakus, ir kazin ar ju pasigailes, jeigu zvyras toj vietoj pasirodys vertas demesio .. :) Kita vieta - tekstiles muziejus. Cia nera ka pasakoti, visi zino mano polinki i skudurus. Keletoj nuotrauku pamatysit vietines tekstiles pavydziu :) Man labai patinka.

Na, ir naktiniu autobusu - i La Paz. I sostine. Didziausias skirtumas keliaujant autobusu Bolivijoj ir, tarkim, Argentinoj - keliones kaimynai. Mes cia jau imam juodai juokauti, kad, kaip paprastai kavinej buna vietos, kur rukoma, ir kur nerukoma, cia autobusuose turetu buti vietos, kur smirdama, ir kur nesmirdama. Kai kurie valstieciai trenkia dveju metu prakaitu.. Moteru daugybes sluoksniu drabuziuose atrodo ta smarve isigalejusi.. Islipus is autobuso kvapai visur persekioja...Zinokit, tikras isbandymas :)

Suregistravau beveik viska, La Paz man labai menkai patinka. Kai ivaziavom i priemiescius, buvau 100% isitikinusi, kad cia tikrai ne sostine, o kazkoks apleistas apgriuves miestas. Na, bet per sia diena susistatem darbotvarke artimiausiai savaitei - rytoj visa diena dviraciais is La Paz i Coroico puse, per kalnus, o poryt - i Rurrenabake, keletui dienu i pelkes, stebeti krokodilu, makaku, anakondu ir roziniu delfinu.