Darbštūs keliautojai

Šiandien tranzavau iš Queenstown iki Lake Tekapo. Vaizdai, kaip visada, nepakartojami, bet pagalvojau, gal parašysiu šiek tiek apie per vieną dieną sutiktus žmones – gal kam bus įdomu, koks čia vaizdelis.

Pirmas vairuotojas buvo jaunas šveicaras, kuris atsikraustė prieš porą metų. Jis yra profesionalus mechanikas, taiso sunkvežimius. Važiavo į Dunedin, nes ten rado pirkėją savo smagiam autobusiukui. Atgal sakė grįš tranzu. Mėgsta "skydive'inti" – šoki iš lėktuvo ir apie minutę krenti laisvu kritimu, gali išdarinėti visokius triukus.

Toliau, jauna švedė, kuri jau irgi apie porą metų čia. Iškeliavo pasibastyt po pasaulį ir nusėdo Zelandijoj. Dirba padavėja mažame miestelyje Tarras.

Paskutiniai mano vežėjai – šaunūs izraeliečiai. Puikiai žino Lietuvą, krepšinį, Sabą, Šarą ir t.t. Gerai žino ir Lietuvą, nes vienas gimes Maskvoj, kitas – Moldovoj. Keliauja po Zelandiją pusę metų, po armijos, kaip ir daugelis izraeliečių. Po to studijuos. Sustojam prie Pukaki ežero, vanduo lygus kaip ledas, o ant kranto pilna plokščių akmenų, todėl pradedam mėtyt "varlytes". Maskvietis sako, kad "varlytes" mėtyt jį išmokė latviai, kai kažkada senai jis ten buvo teniso stovykloj. Mokom ir moldovietį, kaip tai daryti :) Galvoju, nejaugi čia baltiškas triukas tos varlytės? :)

Stovyklavietėj pasistatau palapinę, užeina lietus, todėl pėdinu į poilsio kambarį ir drybsau ant fotelio. Po kiek laiko įsiveržia jauna vokietė ir stebisi ko aš čia prietemoj sėdžiu. Kaip ir visus kitus, ją labai stebina, kad aš iš Lietuvos. Ji katik baigus mokyklą iš prieš pusmetį iškeliavo metams į Zelandiją, pagalvot ką norėtų veikti toliau. Nusprendė sudijuoti geografiją ir turizmą, kad galėtų toliau keliauti. Dirbo ir dirba įvairiuose hosteliuose. Dabar dirba prie Christchurch. Pasakojo apie žemės drebėjimus, kiek jų čia jautė :)

Pėdinu į supermarketą nusipirkt "šiobeito" ir po to užsuku į vietinį bariuką išlenkt bokaliuką tamsaus alaus. Barmenas pakalbina, užsišnekam – pasirodo jis suomis. Jam aš pirmas sutiktas lietuvus, bet aš ne mažiau nustebęs – suomio čia dar nebuvau susitikęs. Tai va, ji dirba barmenu ir laukia žiemos. Tada važiuos į Wanaką snowboardint.

Na o paskutiniai su kuriais paplepėjom – porelė vokiečių, kurie keliauja aplink pasaulį. Buvo Kinijoj, Australijoj, prieš kelias dienas atskrido čia, išsinuomavo kemperiuką ir keliaus mėnesį.

Va tokia čia publika. Taip kad, jei sugalvosit kas daryt pertrauką "tvarkingame" gyvenime, panašu, kad čia pasiprašius darbo vizos galima visai smagiai metus pagyventi. Be šitų aprašytų dar sutikau daug britų, čekus, urugvajiečius kurie būtent taip čia keliauja.

Taip pat galima paminėti terminą "woofers" – tai pagalbininkai fermose, kur gauna nakvynę ir pavalgyt už keleto valandų darbo per dieną.

Nuotraukos

Milford Sound - it's a must ;)

Milford Sound - turbūt labiausiai išgirta N.Zelandijos vieta. Tai fiordas pietinės salos pietuose, Fiordlande. Į jį (kaip Pietų Amerikoj į Makčiupikčių) suplaukia visi keliautojai ir turistai :) "It's a must!" - sakė man Tonis, rodydamas vietas kur verta užsukti. Nors ir abejojau ar ten važiuoti, bet jau ir aš ten buvau, ir tą grožį mačiau, ir nesigailiu važiavęs.

Šiaip Milford Sound nėra vienintelis toks gražus. Čia, pietuose, yra daugiau nuostabių fiordų, pvz. Doubtful Sound . Turbūt įdomiausia būtų praeiti kokį žygelį čia pėsčiomis, bet mano laikas į pabaigą, todėl aš apžiūrėjau greituoju būdu - iš laivo.

Keletas įdomesnių detalių - man buvo neaišku, kodėl tuos fiordus jie vadina "sounds", o ne "fiords". Pasirodo pirmieji atradėjai apsišovė - galvojo, kad tuos griovius išgriaužė upės, o ne ledynai, dėl to pavadino "sounds". Šiaip ir Kukas šitoj vietoj buvo pramovęs - jis, piešdamas pirmą žemėlapį, nepastebėjo fiordo ir užbrėžė kranto liniją, dėl to Milford Sound buvo atrastas tik po 50 metų.

Nuotraukos čia

Pagaliau, autostopas pietų pusrutulyje! (Vėl)

Taip, atsimindamas smagų tranzą per Argentiną ir Čilę, su nekantrumu laukiau šio etapo. Ir štai, nusileidę nuo Angelo ežero sukertam vištą su Dainora ir Konstantinu, atsisveikinam ir aš vienas žygiuoju tranzuoti. Net keista kaip paprastą, po visų dviračių, kemperių ir nuomotų mašinų.. Atremiu kuprinę į stulpelį, iškeliu kairę ranką (va čia tai neįprasta), ir laukiu :) Jau vėloka, mašinų nedaug, visi pilni ir niekas nestoja. Niekis, pabandysiu rytoj, šiandien jau ir taip nužygiavom 18km gal aršiais kalnais, gal užteks vienai dienai.

Kitą dieną sekasi kurkas geriau – pora britų mane paveža gerą gabalą, iki Greymouth miestelio. Kaip tik ten ir norėjau. Čia aš susiorganizuoju poilsio dieną :) Jaukiame, afro stiliaus hostelyje skalbiuosi, verdu košę, plaukioju kajaku po ežerą ir važinėju dviračiu(!). Juos čia duoda nemokamai. Pats Greymouth miestelis kaip išmiręs. Vidury darbo dienos gatvės tuščios, žmonių irgi beveik nesimato. Kitiems keliautojams gal nuobodu, bet man čia labai patinka :) Kažkuo primena Uyuni miestą Bolivijoje. Puiki vieta poilsio dienai :) Vakare, jau sutemus, numinu į uostą ir gaunu "dovanėlę" – tarp 2 kalnų teka didžiulė pilnatis. "Ground control to major Tom, ground control to major Tom... 3.. 2.. 1.." Ko daugiau norėt :)

Iš Greymouth op op op ir jau prie Fox ledyno. Vienas iš vairuotojų – maoris, buvęs žvejys. Daug pripasakojo kaip gaudydavo giliavandenes žuvis, kaip gyveno saloje su 300 gyventoju. Iš jo išpešu paprastą žuvies kepimo receptą – nusibodo makaronai :)

Fox'e pasiskaičiuoju kiek man čia liko dienų ir, nieko keisto, – per mažai pamatyti viską ka noriu. Taigi nesnaudžiu, iš pat ryto išsinuomoju dviratį, minu prie ledyno liežuvio. Gražu. Kiti lipa su grupėm ant jo, bet savarankiškai labai draužiama. Tada dar numinu iki ežerioko, kuriame yra salelė vadinama "veidrodine". Iš jos tikrai neblogas vaizdas, kalnai atsispindi ežere. Kai antys tupia į vandenį truputi nustembu, kaip jos sudrumstė tokią "atvirutę".
Ilgai nelaukdamas aš vėl kelyje, šiek tiek ilgiau pastovėjęs gaunu smagią kompaniją. Vairuotoja vokietė su nuomota mašina, kuri niekada neimdavo autostopininkų kažkokiu būdu paėmė vieną prieš porą dienų ir nuo to karto negali pravažiuoti nei pro vieną :) Tai ir kraunasi mus kol prisipildo mašina. Be manęs dar olandas ir čekas ;) Smagiai atlekiam iki Queenstown.

Išlipęs Queenstown prieigose prie kelio link legendinio Milford Sound, sprendžiu dilemą. Važiuoti pamatyti Zelandijos "Makčiupikčiu" atitikmens ar ne? Laiko liko ant ribos. Jei tranzuoti sektųsi sunkiai, po to gali tekti gan skubiai kapstytis atgal į Christchurch. Stoviu atsirėmęs į stulpą ir galvoju. Galiausiai sprendimas toks – patranzuosiu gal 15-30 min, jei niekas nesustos, žygiuosiu į miestą. Iškeliu ranką ir.. Fortūnai šitas veiksmas patinka :) Ji išsišiepė, turbūt iki ausų. Iš karto stoja moteriškė su autobusiuku pilnu pudelių. Ji – vietinė meninkė, turi daug galerijų abiejuose salose. Keliauja, tapo. Supažindina su savo šunimis, stojam prie ežero, išsitraukia stebuklingą "Termosette" – kareiviškas zelandiečių išradimas kavai virti. Išsiverdam kavos ir lekiam toliau. Kryžkelėje susitinku su ispanu, kuris jau pusę metų trinasi po salą, dirba vynuogynuose, soduose ir pan. Kartu sustabdom pagyvenusią kanadientę, kuri lėtai, bet labai įdomiai pasakoja, kad ji kilusi iš Zelandijos. Ji čia dažnai atvažiuoja, pasiima savo senutį, iš tėčio paveldėtą, kemperį ir keliauja. Tai va tų dviejų malonių ponių dėka aš jau Te Anau miestelyje, Milford Sound prieigose. Geriau ir būti negali. Einu į supermarketą pirkti žuvies, kurią kepsiu vakarienei. Ir pasirodo gali būti geriau :) Prie kasos kažkas mane iš nugaros sveikina. Atsisuku – ogi pirmas, prieš kelias dienas mane pavežęs vairuotojas britas ;)

- Labas, rytoj važiuoji į Milford Sound?
- Taip.
- Galiu pavežti, nori? :)
- Why not! ;)
- Tai susitinkam 8:00.

Tai va, toks autostopas pietų pusrutuly :)

Daugiau nuotraukų čia...

Pietine sala, man cia patinka

Taip. Cia tikrai grazu, bet pabandysiu is eiles. Velingtone atsisveikinau savo
nuomotu Pegeut dviraciu. Nuostabu, kad tas senukas ganetinai gerai atlaike virs
1000km isbandyma. Daug kas netikejo, kad jis istemps :) Taip pat atsisveikinom
su zygeiviais, kurie is Velingtono pasuko atgal namo. Tuo paciu ir kovo 11
atsventem.

Taigi, sitas etapas baigtas, laukia pietine sala, i kuria sudejau daug vilciu.
Planavau keliauti 3 savaites vienas savarankiskai, bet netiketai lietuve
Karolina su lenku Michal surezge klastinga plana ir pasiule man - savaitei
nuomotis minivena ir pakeliauti kartu. Planas idomus, pasitikrinau - mano
savarankiskoms klajonems vistiek lieka laiko, tai kodel gi ne :) Pirmas darbas -
susirasti minivena. Ju cia gausybe. Ir prabangiu, ir su grafiti, ir su maoriskais
rastais, ir space shuttle ir Judy, zodziu, akys raibsta. Velingtono uoste
zvejodami nemokama wifi apsistojame prie "Wicked" - ispaisytu kemperiu uz
nebloga kaina - 330NZD uz 5 dienas. Tik ji reikia pasiimti is apgriuvusio
Christchurch. Taigi, kita diena anksti ryte keliames i pietine sala, ten uoste
mums netiketai nusisypso sekme - pereje per kelias automobiliu nuomos kompanijas
randame automobilio "relocation" i Christchurch porai dienu uz 50NZD. Geriau ir
buti negali. Griebiame ta masinyte, sukisam daiktus ir lekiam i pirma
pasitaikiusi pliaza. Vairuoti gaunu pirma as, o issukis neblogas - eismas kaire
puse, automatine greiciu deze (kuri man nera labai iprasta), bet pora kartu
ismynes "sankaba" stengiuosi to nebekartoti ir sekmingai lekiam keliu per
sausa pilksva zole apaugusias kalvas.

Pliaze mes su Michal verdam arbata, grauziam sausainius, o Karolina tuo metu
mina savo dienos norma. Ji profesionali MTB sportininke, todel turi per diena
bent pora valandu intensyviai pralekti. Is pliazo jau nakti nuvaziuojame i
Kaikoura, kur, zmones sako, netoli nuo kranto sukiojasi banginiai, delfinai kiti
jiems prijauciantys. Is ryto lipam i banginiu medziotoju, oi, stebetoju laiva
ir sokinedama per bangas plaukiam iskoti grobio. Ilgai netrukus pamatom fontana
is vandens. Maoris kapitonas stabdo laiva ir palengva priplaukia prie milzino,
kuris ne ka trumpesnis uz musu laiveli. Tiesa, matosi tik banginio nugara, bet
vient tai jau gniauzia kvapa. Ypac kai girdisi jo snopavimas. Bet smagiausia
dalis dar laukia - pailsejes milzinas kelis kartus giliai ikvepa ir neria gilyn
pamojuodamas uodega. Smagu. Plaukiam ieskoti kito. Netoliese randam dar viena -
siuzetas tas pats, pakvepuoja ir neria gilyn. Po to dar vienas. Kapitonas
nusprendzia, kad triju uzteks ir plaukiam ziureti ruoniu, kurie apsistoje
salelej prie kranto. Apziurim kelis, ir pakeliui i uosta dar susitinkam delfinu
banda. Va cia tai reginys. Gal 100 ar daugiau delfinu sokineja, sinchroniskai
plaukioja ir siaip siunta kaip tik ismano. Pamate musu laiva is karto plaukia
artyn, pradeda lenktyniaut, sokineti, nardyti po juo. Zodziu...

Ekskursija baigiasi. O mums negana, nuvaziuojam i netoliese esanti pliaza, kur
apziurim dar kelis besiilsincius ruonius. Mes su Michal prie ruoniu uzgaistam
del to gaunam bart nuo Karolinos, nes praradom laiko pajuti ir per tai nuplauke
jos treniruote. Pazadam pasistengti daugiau taip nedaryti ;) Nakvojam miestelyje
su karstais baseinais, o kita diena lekiam iki Christchurch, kur apynauja Honda
iskeiciam i daug jaukesni smarkiai aptrinta ir apipaisyta Wicked autobusiuka.
O su juo leidziames i salos giluma, i kalnus. Senolis ikalnese siek tiek stena,
bet atkakliai ropoja aukstyn. Viduje Lenono portretas, svento Pijaus lipdukas su
uzrasu "saugok mus" ir raginimas nepasikuklinti parasyti linkejimu kitiems
keliautojams ant autobusiuko lubu (ten ju jau ne vienas). Oficialus autobusiuko
vardas "Lucy in the sky". Bent jau taip ant rakteliu ir priekinio stiklo
parasyta. Zodziu, su situo zverim lenkiam vingiuotais kalnu keliais ir
negalim atsistebet besikeiciancias vaizdais. Kas 50km sitoj saloj smarkiai
pasikeicia krastovaizdis - kalnus keicia sleniai ir kitokie kalnai, apdziuvusias
pievas - miskai su keistais medziais, po to zalios pievos. Stojam atsitiktinam
kempinge, einu pirmu pasitaikiusiu takeliu i miska - ten melyna upe, smilgos
aukstesnes uz mane, stori medziai su mazai saku. Kazkas nenusakomo :) Prie upes
sedi kazkoks keliautojas ir skaito knyga, kitas zvejoja. Kol Karolina sportuoja
mes issiverdam kukuruzu pagal kivio Bilo recepta.

Vakar atvaziavom i daugelio isgirta Abel Tasman parka siaureje. Cia oras geras, todel mes su Michal iskeliaujam porai dienu pasivaikscioti pajuriu vienu is
Zelandijos "great walks" - gerai paruostu takiuku per kalnus su suzymetomis
nakvynes vietomis, tuoletais ir pan. Gali skambeti gan prabangiai, bet visi
sitie patogumai istipsta "dziungliskame" miske ir jautiesi gerokai atitrukes
nuo civilizacijos. Kai kuriose vietose atoslugio metu galima kirsti kampa. Taip
ir daram, nusimove batus zygiuojam per silta kose, aplink miguliuoja mazi
krabiukai, kurie skuba sleptis savo mazuose urveliuose dumble. Smagiai pazygiave
su Michal atsisveikinam - jis liks dar vienai nakvynei, o as grisiu i miesteli.
Tikiuosi dar turesiu progu taip "pahaikint", o jie jau sestadieni isskrenda is
pietines salos. Tiesa, grizimas is pasivaiksciojimo irgi smagus, pakrante
kursuoja vandens taksi - laivelis, kuris stoja tam tikruose pliazuose. Sedu i
ji, prasisuka jau matyti pliazai (tik is vandenyno puses) ir stai musu
miestelis. Panire iki puses vandenyje stovi traktoriai. Prie vieno is tokiu
priplaukia musu "taksi". Ji pririsa ir traktorius tempia. Galvojau nutemps
per sekluma iki kranto. Kur tau, vanduo baigiasi, traktorius suka i kelia ir
rieda toliau. Kapitonas visus ramina - palaukit, nelipkit, vaziuojam iki
paskutines stoteles. Pasirodo laiva ant ratuku uzsodino :) Va taip.

Siam kartui tiek. Ispudziu daug, nes si sala tikrai ypatinga.

Nuotraukos

Kia ora

Kiekviena rytine marsturo apzvalga 7:30 Brian'as pradeda maoriu pasisveikinimu "kiora". Mes jam atsakom "kia ora", isklausom, issidalinam zemlapiukus, sukertam pusrycius - kas miuslius, kas prabangia kiausiniene, ir minam. 100 kilometru per diena jau net vyriausiems musu dalyviams nebeatrodo daug. Velingtonas nebetoli, o ten beveik puse dalyviu baigia savo pasirodyma, todel visi nori pasimegauti paskutiniais kilometrais.

Nuo paskutinio mano iraso Auklande jau nemazai nuriedejom, todel yra rasyti butu
daug, bet pabandysiu glaustai :) Vaizdai vaziuojant i pietus nuo Auklando
smarkiai pasikeite - prasidejo atvirukiniai peizazai. Pirma nakvyne buvo
nerealioj vietoj prie vandenyno. Netycia i ta nakvynes vieta atvaziavau pirmas
(kiti praleke posuki), tai ilgai negalvojes uzemiau musu grupelei vieta tarp dvieju didziuliu
Pahutakaua medziu. Dar juos vadina kalediniais medziais, nes cia per Kaledas
jie zydi. I tuos medzius ryte susikore visi pasifotografuoti, kai kas nepatingejo
ir dvirati isitempt.

Toliau riedam pavejui iki Rotorua miesto, kur ant kiekvieno kampo burbuliuoja
karstas purvas ir virsta garai. Net kempinge uz kokiu 10m nuo palapines tokia
kose verda. Pagalvojau, va, cia butu paprasta su sildymu, imeti vamzdi i tokia
kose, suki vandeni, ir visas namas siltas garantuotai...

Vaziuojant siaurej buvo silta, net karsta, o va traukiant i pietus Zelandija
parode savo atsiauresne puse. Gal kokias 4 dienas is eiles mus merkia lietus,
o galiausiai nakti temperatura nukrenta iki 2 laipsniu ir atsegant palapine byra
ledukai nuo sonu (panasiai kaip mums Armenijoj prie Sevano ezero).

Na bet isbandymai neveltui - net minant i Tengeriro pereja per veja ir lietu su
krusa pradeda darytis itartinai grazu. Kai sustoju
nufotografuoti, lenke Ula raitosi is juoko - ka tu fotografuosi, juk pirstai is
salcio nebesilanksto :) Is tikruju, jau uz kiekvieno posukio vaidenasi kavines
mirazas, kur gautumem siltos arbatos, bet deja net tikra kavine uzdaryta.
Siaip ne taip issiprasom karsto vandens netoliese esancio kempingo, patys
pasidarom pora puodeliu arbatos, gal 8-se prasukam juos ir truputi susile minam
toliau. Lietus nustoja, islenda saule ir uz posukio atsiveria pritrenkiantis
vaizdas. Nu bet tikrai pritrenkiantis - Tengeriro vulkanas kyso apsuptas debesu,
o priesais ji driekiasi zydincios pievos. Sunku patiketi, kad pakilus gal 600
metru viskas taip pasikeite... Nakvojam ugnikalnio slaite, o kita ryta oras
palankus, tai kariames aukstyn. Slaitai idomus - sustinge lavos liezuviai,
upeliai, zydincios samanos. Virsuje ilgai neuzsibunam - kosia stiprus vejas,
o dar reikia numinti apie 50km.

Tiesa, nakvojant vulkano slaite patiriam nedideli nuotyki - apie 4 ryto uzkaukia
sirena. Pakaukia kuri laika ir nutyla. Kadangi toks laikas lyg ir ne pats
tinkamiausias bandymams, todel kai kurie atsikele susirenka pasiaiskinti kas
vyksta, pastudijuojam lapelius ant sienu, kuriuose rasoma, kur eiti, kai bega
lava ir pan. Bet jokia lava nebega, tai einam toliau miegoti. Pasirodo gretimam
viesbutyje neteisingai suveike gaisro signalizacija :)

Is aukstumu riedam kalnais zemyn. Aplink matosi vis daugiau aviu, kurias, kai reikia,
gudrus sunys moka suvaryti i aptvarus. Karviu cia jau gerokai maziau negu siaureje.

Na uzteks rasyti - rytoj mano paskutine diena ant dviracio, vakare turetumem
pasiekti Velingtona.

Publikuosiu veliau, nes kempinguose internetas nepigiai kainuoja.

Labanakt!

Nuotraukos 1

Nuotraukos 2

P.S. Linkejimai is civilizuoto Velingtono - jaukus miestas. Vakar cia sekmingai finisavom ir darem atsisveikinimo vakara bei kovo 11 paminejima. Ta proga "kivis" Bilas pagamino patiekala is saldziu bulviu "kumara".

Pirmi kilometrai dviračiais

Išlipęs iš lėktuvo Auklande net prisimerkiau nuo žalumos ir plieskiančios saulės. Juk prieš mažiau nei porą parų lėkėm per pusnis Lietuvoje. O čia gal 30 laipsnių.

Pirmas dalykas, kas krito į akis - žmonės čia gana atsipalaidavę, daug kas vaikšto basi. Net gaisrininkai gaisrinėje vakar sėdėjo ant kilimo basi, kai mes pas juos užsukom paklausti kelio.

Bet gal šiek tiek nuosekliau. Iš lėktuvo - tiesiai į dviračių nuomą, kur turėjo būti mūsų paruošti dviračiai. Deja, meistrai turbūt buvo per daug atsilpalaidavę ir nieko rimto neparuošė. Čiumpam pirmus pasitaikiusius dviračius, persisukam kai kurias detales, šokam į autobusą, nes vairuotojas jau bamba, kad vėluojam, ir lekiam į šiaurę, į Cape Reinga kyšulį.

Kelionės pradžia šiek tiek skubota, bet nuotaika gera. Susipažįstam su kitais, nusiteikusiais minti per Zelandiją. Pusė lietuvių, pusė lenkų ir keletas labai smagių pagyvenusių zelandiečių, kurie turi ką papasakoti.

Cape Reinga, prieš lipant ant dviračių išklausom maorių moteriškių maldelę už mūsų sėkmingą kelionę maorių kalba (nors ritmas skamba panašiai į lietuviskus poterius). O tada jau šokam ant dviračių ir lekiam. Smagu!

Kraštovaizdis panašus į Lietuvą vasara, tik labiau kalvotas. Gavosi karvės, avys, vienas kitas strutis. O mes minam, stojam nakvynėm, valgom, miegam, keliamės, kraunamės daiktus, ir vėl minam. Pamažu pagaunam žygio ritmą ir kuo toliau tuo lengviau šokti ant dviračių :) Kas dieną numinam po 60-80 km, vakar į Auklandą numynėm apie 120km. Šiandien čia poilsio diena.

Iš įdomesnių nuotykių - ant vieno kalno išlakstė į dalimis mano dviračio bėgių permetėjas, sustojo škotas Bobas, su juo suradom kai kurias dalis, iš jų susirinkau šiokį toki permetėją ir numyniau apie 30km. Vakare gavau kita sulūžusį dviratį ir kurio "amputavau" gerą permetėją ir dabar mano dviratis reanimuotas rieda toliau.

Užvakar važiavom pro didžiulų medžių "kauri" mišką. Tikrai stori ir labai seni, iki kelių tūkstančių metu senumo. Jų nedaug belikę, saugomi. Zelandiečiai pasakoja, kad jie savo kiemuose turi pasisodinę jaunų kaurių. Gal po kelių tūstančių metų jie irgi panašiai atrodys kaip tame miške ;) Šiaip kauris - sakingas medis. Po juo ir ant jo randa gintaro, tiksliau "gumos", taip jie vadina tą savo gintarą. Jis labai panašus į mūsiškį, bet šiek tiek skiriasi, nes ko gero yra "jaunesnis". Nupoliravus keičia spalvas, nes iš jo garuoja vanduo.

Mobilaus ryšio dažniausiai nebūna, tik miesteliuose. Internetas labai brangus, todėl prie jo prisėdau tik antrą kartą per savaitę. Ir žiūriu, kad sunkoka čia viską suspėti - ir bilietus atgal nusipirkt, ir nuotraukas sukelt, o jau reikia lėkt vakarienės ruoštis. Tai reikia baigti šitas rašliavas.

Dalį nuotraukų sukėliau čia, į FB greitai įdėti nepavyko:

http://gastroles.night.lt/foto/2011NZ/NZ01WEB/

P.S. Reikia užfiksuoti mūsų vieno iš vyriausių dalyvių, Rimanto, smagią kibernetinę mintį numynus 80km: "Kaip seniau kišdavo visiems tuos marksizmus, lenininizmus privalomai, dabar windowsizmas mokyklose. Išmoksta su visokias windowsais dirbti, o po to su normaliom linuxinem sistemom nemoka." :)

Į svečius pas tuatarą

Giedre primygtinai ikalbineja atgaivinti Gastroles. Bandziau issisukineti, kad be jos tekstu nebus taip gerai, bet atrodo issisukti nepavyks. Taigi...

Minant is Kvendinburgo i Vilniu viena vakara kazkokios mokyklos sporto saleje, Lenkijoje, gurksnojom alu, o gal vyna ir klausemes Brian ir Alison pasakojimu apie ju vynuogyna Waiheke saloje, Naujojoje Zelandijoje. Kazkas tada neatsargiai leptelejo: "O kodel nesorganizavus BaltiCCycle zygio per Naujaja Zelandija?". Visi neatsargiai pritare, o as dar neatsargiau, nieko

nesvarstes, pareiskiau - "Jei i NZ, tai tikrai vaziuociau!". Nuspresta :)

Ir stai, nepraejo nei du metai, o as sedziu Korean Airlines lektuve. Ausinese klykia Oasis "Some Might Say...", o moderniame ekrane pries mano nosi tiksi uzrasas:

Time to destination: 1h 38m

Zalia linija per puse gaublio aiskiai nubrezta i Auckland.

Man jau susipyne laikai, dienos, naktys, laikrodzio sukiojimas. Is Karmelavos, per Londona, per Seula. Vien lekuvuose jau prasedejau apie 24 val :) Na dar persedimams ~8val. Palyg

inus su musu skrydziu i Buenos Aires, sita kelione i kita gaublio puse atrodo visai nesunki. Aisku, cia dar ne viskas, dar laukia 400km kelione autobusu i Cape Reinga, siauriausia siaurines salos taska. O nuo ten jau dviraciais!!!

Laukiu kada pamatysiu kauri - fangorniskos girios medi milzina. O gal net susitiksiu Zydres issvajota dinozauru drauga, drieza tuatara.

Atnaujinimas:

Time to destination: 1h 02m

Distance to destination: 789km

Altitude: 11277m

P.S.: irasa publikuoju jau numynes ~70km. Tiems, kas ziurejo zinias apie zemes drebejima pietinej saloj ir abejoja ar as gyvas, galiu patikinti - kuo gyviausias, kaip ir visi kiti cia aplinkui. Nejautem jokio zemes drebejimo. Kolkas prirasiau tik tiek, kai bus daugiau - idesiu :)