Skudutis keicia gyvenimo buda

Sitam mieste, kuris, kaip viena mergina issireiske, 'nevertas ne pusvalandzio' mes jau tupim beveik savaite. Siandien dar pasilikom, nes tikejomes, kad Skudutis parvyks is turo. Bet jis neparvyko, o pasiliko kapstytis po druskas su flamingais, smirineti po dykumas su zorro lape, slapstytis akmenyse su ilgauodegiu andu kiskiu viskocia, ganyti lamu ar tiesiog laimes ieskoti, kas ji zino.. Na, bet tikimes, jis parasys kada, kaip sekasi, atsius gal kokia nuotrauka nusipaveikslaves prie kinu sienos ar ant banginio kupros..

Pietvakariu Bolivijos apziura pradejom nuo prie pat Uyuni esancio traukiniu kapinyno. Traukiniai ir cia, ir Argentinoj, ir Urugvajuj labai mistiski. Gelezinkeliu beveik nera, jei yra - kokia viena linija salyje. Tiesa, Argentinoj aplink Buenos Aires yra visai nemazai. Tai va, o sitam kapinyne rudija (labai pamazu, nes labai sausa) garveziai is XIXa. pabaigos. Salia - begiai, kuriais traukinys gali nuvaziuoti iki La Paz, bet jis vaziuoja turbut viena karta per diena, nes begius neskubedami tvarko darbininkai, traukiniu stoties vartai (traukiniui) paprastai uzdaryti.

Na gerai, bet salia Uyuni yra didziule druskos jura, gal ten ir vaziuokim. Nuvaziavus apie 20km sustojam, musu vairuotojas-gidas stabdo pravaziuojancius automobilius, pagaliau su vienu isvaziuoja atgal i Uyuni pazadejes uz pusvalandzio grizti. Lauris ir Oferis atidare kapota tyrineja situacija - vandens truksta, tepalo truksta.. Po pusvalandzio atvaziuoja kitas dzipas, visas musu tavoras perkeliamas jam ant nugaros, vairuotojas-gidas taip pat jau kitas - don Lorenzo, susipazinkite, jis bus ir musu virejas.

Uyuni druskos jura - anksciau is tikruju buvo jura, bet iki musu eros 900 metu vanduo visai isgaravo ir liko plynas druskos laukas. Pavirsius lygus lygus, taciau kai kuriose vietose, sakoma, jo gylis iki desimties metru. Cia niekada netektu gaminti presko maisto ir niekada kelias nebus slidus...Pakrasciuose stoviniuoja sunkvezimiai, dzipai, zmones kur ne kur stropiai kasa druska. Vaziuojant gilyn - baltas plikas pavirsius, ir visa laika atrodo, kad vaziuojame ledu.. Sustojam druskos juros vidury zuvies saloj - Isla Pescado. Sala niekuo neypatinga, tik senu senovej buvusi po vandeniu, akmenys taip ir atrodo. Seniausias kaktusas cia - apie 1200metu, tai turejo isdygti kaip tik tada, kai juroj nebeliko vandens. Nes kaktusas per metus paauga apie 10mm, o sis - apie 12m aukscio. Likusia dienos dali vaziuojam vaziuojam vaziuojam per druskos dykuma, paskui - per tikra dulkiu dykuma, atvaziuojam i San Juan, kur nakvosim.

Is kur sitie atokus kaimeliai turi gelo vandens, nezinau. Rysio su isoriniu pasauliu cia nera. Elektra gamina generatorius, todel devinta valanda vakaro visos sviesos isjungiamos. Kas mums belieka, pasekiojam lamoms is paskos, suvalgom vakariene, pasiziurim i dangu ir miegot. Bet zvaigzdes cia is tikruju labai ryskios. Vel kalbos apie siaures ir pietu pusrutulius. Ernesto pasakoja, kad Kenijoj buvo ant pusiaujo, mate kaip zmones daro eksperimenta su vandens judejimu. Ant ekvatoriaus pagaliukas nejuda, siauriau - juda i viena puse, pieciau - i kita. Nuo ko tai priklauso - gal nuo menulio ar Bilo Gateso..

Cia mes, tiesa, netinginiaujam. Antrosios dienos ryte keliames puse septyniu, uzkandam, ir i kelia. Is visu pusiu - ugnikalniai. Tiesa, sioki toki dumeli leidzia tik vienas :) Visokiais neimanomais akmenynais, druskynais ir zvyrais ropsciames auksciau, kol pasiekiam Laguna Canapa - druskos ezera, kuriame gyvena flamingai. As jau buvau nusprendusi, kad cia, o gal ir niekur pasaulyje, vandens nera.. Bet sitas vanduo irgi netikras - jis surus. Flamingams tai ne motais. Pamatysit nuotraukas, keistas paukstis, visas rozinis ir kazkoks zaislinis. Bet vanduo ir flamingai - daugiau spalvu sitoj dykynej.

Tadien musu kelias veda per serija tokiu ezeru. Kitas ezeras - Laguna Hedionda, ten mes uzkandam. Vaziuodami toliau sutinkam daugiau flamingu, andu lape zorro, uzkile prie ezero Honda pasigendam Skuducio.. Jo niekur nera, nei kepurej, nei masinoj, nei kuprinej.. Aiskeja, kad Skudutis pasiliko prie Hedionda ezero, matyt nusprende keisti krypti nieko neispejes.. Hmm galejo perspeti, gal mums jo planas irgi butu patikes.. Kazkaip ne taip be Skuducio. Ezeriuojam toliau, programoj dar akmenu laukas, kur gyvena ilgauodegiai andu kiskiai viskocia, bet cia dzipu tiek daug, kad greiciau tarp akmenu rasi sisiojanti turista, nei andu kiski. Masiskumas siek tiek erzina. Dar vienas stebuklas - Laguna Colorada, spalvotas ezeras. Pavakarop jis atrodo raudonas. Priklausomai nuo paros meto ir vietos, is kurios ziuri i ezera, jis atrodo vis kitokios spalvos. Ezeru diena aukstikalnej - ne tropikai. Visur kiaurai kosia didelis vejas.

Paskutini ryta keliames ketvirta valanda(turbut panasiai kaip ir jus :)), puse penkiu dar tamsu. Beje, laika jie cia nusireguliave visai ne i tema. Puse sesiu ryto isausta , o sutemsta puse astuoniu vakare. Pastume bent valanda, turetu daugiau sviesos :) Pirmas punktas - beveik 5km aukstyje esantys geizeriai. Nesu tikra, ar tai yra geizeriai, zeme pilna skyliu, kuriuose burbuliuoja slapias purvas, is ju verziasi dumai su sieros smarve. Aplink - vieni ugnikalniai, o cia dar i pavirsiu verziasi. Truputi nejauku, pagalvojus, kas ten po kojom nuolat verda :) Dar po valandos - mes prie zaliojo ezero - Laguna Verde, visai salia Ciles ir Argentinos. Tiesa sakant, zalias jis atrodo apie puse vienuoliktos ryto, o dabar - gal sesta. Bet vistiek nieko, toks smaragdinis. Ryto malonumas - silto vandens telkiniai, taip pat turbut deka ugnikalniu. Taciau, kai aplinkui balos pasidenge gana storu ledo sluoksniu, prancuzas pareiskia, kad eitu maudytis i siltus vandenis tik uz nebloga atlyginima :) Sumerkti kojas visgi malonu.

Programa beveik baigta, pranzuza ir kolumbiete paleidziam ant Bolivijos-Ciles sienos ir raunam atgal i Uyuni. Kelione - apie 9-10valandu. Taip visi pamazu ir silpstam. Dulkes verziasi per langus, per dzipo sonus ir as tikrai netikiu, kad kazkur pasaulyje yra vandens! Sustoje pietu mazumele atsigaunam. Norim issikviesti malunsparni, kad mus is cia isgabentu, bet nera jokio rysio. Kai horizonte pasirodo Uyuni, beveik meldziuosi, kad tai nebutu mirazas. Mes visi pasidenge gal kokiu centimetru dulkiu, jos taip pat cirkuliuoja kvepavimo takais, galva net raizo.

Vienu zodziu, kai jus vaziuosit i tokia kelione, pasirupinkit respiratoriais is anksto, nes dykuma - nebutinai zavios smelio kopos. Idomi ta gamta - iveiki simtus pilku kilometru, uzsikabaroji i keturiu kilometru auksti, kad pamatytum rozinius flamingus, kurie ne dieviskaja mana minta, o druska. Ir dar, kai vaziuosit i tokia kelione, butinai pasidairykit Skuducio. Gal jis nores sugrizti :) Lauris jau ta pacia diena paprase zmoniu, kurie vaziavo prie tu ezeru, pakalbinti ji sugrizti, bet jo ten pat jau nebebuvo.. Kol kas keliausim vieni, bet lauksim ziniu is Skuducio. Ir jus galit mums padeti su juo susisiekti...

350km zvyrkeliu

Minkau klavisus ir negaliu patiketi, kad netgi iki cia ateina internetas. Mes dabar 3km aukstyje, Bolivijoj, Uyuni mieste kazkokios dykumos viduryje... Bet gal apie viska is eiles.

Vakar ryte pesciom perejom Argentinos-Bolivijos siena nekantraudami isvysti, koks gi tas "kitas pasaulis" apie kuri tiek priporino Argentinoje sutikti keliautojai. Muitininkai pasirode visai draugiski: vietinis berniukas mums padejo uzpildyti formas, tvarkingai apsirenges dede be uniformos mums pokstelejo antspaudus ir stai mes pedinam Bolivijos gatvemis. Is pirmo zvilgsnio niekas nepasikeite. Aplink visi pardavineja kinietiska slamsta ir vietinius verpalus. Bet palengva pradeda rysketi vietines subtilybes :) Prisigretines vyrukas pradeda ikyriai siulyti maiseli kokos lapu. Kolkas atsisakom.

Atejus i stoti mus apsupa maloniai besisypsantys veidai ir pasipila klausimai kur mes norim vaziuoti. Taip pat maloniai nurodo kur yra informacijos centras. Kazkaip itartinai draugiski jie. Ir tikrai, pradejus klausti kada vaziuos autobusas i Potosi pasipila pasiulymai: "manana (ryt) 10, einam su manim!", "ne, manana 9, pas mus pigiau". Ir vos ne tempia uz rankos. Siulytoju ir prasytoju ratas dideja. Svarbu neprarasti salto proto... Salia stovi autobusas kurio vairuotojas pamoja - vaziuojam! Vaziuojam, manana laukti nereikes. Negalim patiketi kaip be jokio sazines grauzimo salia stovint autobusuj mums siule laukti 24 valandas. Autobusas pajuda dvieju juostu zvyrkeliu keldamas didziulius dulkiu kamuolius. Ner taip jau blogai - apie 80km iveikiam per pora valandu. Islipe Tupiza miestelyje pradedam zvalgytis autobuso i Uyuni. Mergina prie langelio sako "manana", bet si karta jie geranoriskesni - pamoja jau isvaziuojanciam autobusiukui, pasirodo jis vaziuoja kur mums reikia. Sumetam kuprines ir dardam toliau.

Sis autobusiukas kurkas mazesnis. Turiu sedeti skersas, nes vietos kojoms nera :) Vietines indenes cia stebuklingai telpa net su savo placiais tautiniais rubais ir vaikais. Man cia pradeda patikti :) Autobusiukas pilnas paprastu vietiniu indenu, kurie turbut grizta i savo kaimus is miesto. Stebimes, kokie tvarkingi ju tautiniai rubai ir kaip ant pakausiu jiems laikosi skrybelaites autobusuj manevruojant vienpusiu zvyrkeliu kalnu slaitais. Vairuotojas leidzia liaudiska muzika. Vaziuoti kazkaip nebaisu, tik pamacius kita autobusa ropojanti slaitu, kazkaip nejauku, nes jis vos telpa i keliuka, o salia skardis. O kai musu vairuotojas nutaikes kelio praplatejima ta autobusa dideliu greiciu pralenkia, sakom: "shumacheris". Mums sake, kad apie 250km iki Uyuni vaziuosim 6-7 valandas. Su tuo susitaike snaudem, bet musu ramybe baigesi, kai nuvaziavus 100km sustojom miestelyje prie kazkokiu kasyklu. Atvaziavom. Mes puolem aiskinti, kad mums dar toliau reikia. Ramiai. Mus staigiai perkele i kita autobusa. Na ne autobusa, bet dzipa :) Diedukas vairuotojas kuprines pririso ant stogo, mums dave bilietus ir sako. Jusu vietos 7 ir 8, bagazinej.

Sulaukiam kol dzipas uzpildo pilnas ir lekiam toliau. Si karta vaziuojam kurkas greiciau isdziuvusia upes vaga, bet toli grazu ne taip patogiai, kaip skersai sededami autobuse. Musu ekipazas: 3 zmones priekyje (su vairuotoju), 4 ant galines sedynes, ir mes 5 bagazinej. Viso 12 zmoniu ir suo Skudutis. Laimej 120 km nulekiam tikrai greitai. Is dulkiu audros isnyra Uyuni. Ir stai, mes jau zingsiuojam molinio miesto gatvemis atsikalbinedami nuo gausybes pasiulymu vaziuoti apziureti druskos ezerus "manana". Ne, mes is pradziu susirasim hosteli, ten ramiai pabusim viena diena, viska issiskalbsim ir "manana manana" vaziuosim paziureti i tas druskas.

Hostelio seimininke - maloni moteriske. Ji padaro mums "pupsa mates", kad butu lengviau aklimatizuotis, papsakoja apie tura. I tura po drusku ezerus mes vaziuosim rytoj su jos kompanijos dzipais, o siandien ilsimes... :)

Nuotraukos

Iki Kirchner, labas Moralez

Dainius cia man sako, kad nori zinoti apie siu krastu zmones, bet dabar jau kuris laikas galiu jums tik papasakoti, kaip jie atrodo, o ne ka jie galvoja. Man sitas krastas kaip simtas metu vienatves. Nors Markesas kolumbietis, bet man rodos as jau isivaizduoju, ka jis turedamas pries akis rase apie metu metus trunkancius lietus, sausus dulkiu vejus ir zmones, kurie sitose magiskose platumose galejo tiesiog isnykti.. Jau kelios dienos musu kelias veda per spalvotus ir dulketus molinius Andus..

Is Cafayate pajudejom gal tik apie 25km ir atsidurem spalvotoj quebradoj (tariame kebrada, verciame tarpeklis), cia islipom, nors musu vairuotojas vaziavo visus pusantro simto km iki Saltos, kur mes irgi ketinome po to vaziuoti. Zinoma, kalbos barjeras dar ir koks. Koks cia gali buti vietu ir vietiniu pazinimas, kai galime tik pasakyti : me gusta aqui, es muy hermoso, bamus a quebrada de cafayate. Daugybe tusciu upiu vagu. Donde es agua? Kas ten zino, supratau tik, kad agua cia buna tik viena karta per metus, tada zmones cia netgi zvejoja.. Neitiketina. Kaip gali sitais perdziuvusiais grioviais, kuriuose sukeroje kaktusai, teketi vanduo?

Tarpekliu einam keleta kilometru. Karsta, bet tarp kalnu skersvejis, siek tiek atgaivina. Ir kalnai is tikruju spalvoti!! Galvoju, gal patiks Ilonai keletas nuotrauku.. :) Kai atsibosta eiti, tranzuojam. Susitranzuojam sunkvezimiuka, kuris veza agua. I ta pacia atvira priekaba sumetam ir musu kuprines. Vaziuojam. Dardam. Sunkvezimiukas ne is pajegiuju - kiekviena karta uzgesinus varikli, jis nebeuzsiveda, o, po penkiu valandu dardejimo beveik pasiekus tiksla pasibaigia kuras ir musu mielas vairuotojas, ispyles viena buteli vandens, bega i degaline.. Su juo mes siek tiek "issisnekam" ispaniskai :) .

Salta - dar vienas didmiestis. Cia mes atsiduriam penktadienio vakare, miestas pilnas zmoniu, oras puikus. Cia, kaip ir daugumoj Pietu Amerikos dideliu miestu, daugybe siulytoju ir kaulytoju. Gal treju metu mergyte prieina prie musu stalo ir barskina mums po nosimis savo tuscia stiklinaite - una moneda, una moneda.. Batu valytojo zvitri akis akimirksniu pastebi Laurio batus, padengtus geru andu dulkiu sluoksniu ir karstai siulo juos nuvalyti. Viena, antra, trecia karta. Ketvirta karta tiesiog praso una moneda.. Vieni is ju ka nors "dirba": pagroja, pasoka, parodo koki vaidinima, fokusa ir uz tai susirenka monetas. Kiti tiesiog praso. Begalybe sunu irgi kaulija. Visi verciasi kaip is mano, darbo visiems neuztenka. Amalia dar Buenos Airese papasakojo tokia istorija: dabar Argentinoj sukeltas kazkoks vajus del skiepu: skiepytis moterims patariama nuo kazi kokios labai retos ligos, del kurios gali gimti neigalus vaikai. Bet sklando gandai, kad is tikruju tie skiepai mazina moters vaisinguma ir atseit valstybe taip bando pazaboti nezabota gimstamuma.. Dabar Argentinoj tureti 8, 9, 10 vaiku iprasta, taip mums sako Hanibal, sunkvezimiuko vairuotojas. Na, bet kai 3 metu vaikas ateina ir praso monetu..

Gerai, Saltoj mes neuzsibunam, traukiam toliau i siaure. Toliau i Siaure - Jujuy provincija, siauriausia Argentinos provincija. Daug skurdesne ir retai gyvenama. Atvaziuojam iki Purmamarcos - mazo is molio drebto miestelio prie spalvotu kalnu. Tie kalnai daugiausiai raudonos, oranzines, rudos spalvos, drebti is molio. Molio dirbiniu kruvas gali prisipirkti kiekvienam miestelyje artisanu turguose ir parduotuvese. Ziurint i tokia molio kruva man gimsta ideja. Reiketu padaryti toki performansa: salia sito molio kalno reiketu sudeti lygiai tokio paties dydzio puodeliu, lekstuciu, balvoneliu, medalionu ir visu kitu molio dalyku. Tai butu vaizdas. Visi namai miestelyje pastatyti is rusvu plytu, kurias nudrebia is to paties molio. Purmamarcoj musu hostelio seimininkas - didelis snekorius. Jis, argentiniete is buenos airiu, prancuzas ir izraelietis varineja snekas ispaniskai. Siokiam tokiam savo nustebimui, visai neblogai juos suprantam :) Ir nors pasakyti tiek daug ispaniskai negalim, jie supranta kai mes sakom angliskai :)

Beje, Lauris jau ragavo kokos lapu. As dar neragavau, bet taip pat jau turiu ideja. Jeigu jie taip atgaivina (sako, kad pasijustum zvalus reikia suziaumoti maziausiai 15 lapu), juos vertetu kramtyti pries ziurint filma velai vakare, kad neuzmigtum ;) Tik nezinau, ar leis mums ju parsivezti, verciau turbut nebandysim :) Nors Jose, vakarykscio hostelio seimininkas pasakojo, kaip Evo Moralez - Bolivijos prezidentas - mojavo kokos lapais kitu saliu vadovams pries nosis (gal kai buvo pietu amerikos vadovu susirinkimas Montevidejuj?) ir sake, kad coca tai ne cocainas, coca galima butu legalizuoti. Bet speju iki mums griztant, dar nelegalizuos :)

Tolyn tolyn per Andus, is molio drebti oranziniai kaimai, kaimenes lamu, spalvingos boliviskos moteriskes. Kuo toliau tuo labiau apima toks jausmas, kad mes kazkur pasaulio pakrasty. Tuscia, dulkiu kamuoliai, abejinga, apleista. Quiaca, kur mes esam dabar - 3km auksty. Cia pat Bolivijos siena, kuria pereisim rytoj. Telefonas ten neveiks nei kiek, o interneta, zinoma, surasim. Gal jau istruksim is molinio andu sastingio..

Nuotraukos >>

Senai zadetas zemelapis >> (ji visada rasite puslapio virsuje prie nuorodu)

Prerijos - dziungles - dykuma

Sianakt sapnavau, kad esu darbe, labai dziaugiuosi visus matydama. Bet paskui galvoju - kaip cia taip, as jau darbe? ir valkatavimas baigesi? pala pala? eee, as noriu atgal!! ojojoj atsibudau hostely, Ruta 40, Cafayate miestelyje siaures Argentinoj.. Net lengviau atsipuciau :) supratau, kad taip, kaip yra dabar, taip dabar yra geriausia :) namai ir visi jus, zinoma, be konkurencijos, bet kitas realybes lygmuo, taip sakant.

Taigi, palikom jus dairytis Salto, lietui merkiant, griaustiniui griaudziant - taigi cia pavasaris. Is Salto issikrapste ryte sovem i Concordia, kuri jau Argentinoj. Is ten iskart autobusas i Santa Fe - dar gerus 300km i siaures vakarus. Is Santa Fe naktiniu autobusu - i Tucuman. Vidurio Argentinos garbei reikia pasakyti keleta zodziu. Lyguma kaip Lietuvoj, tik visiskai lygi be jokios kalveles. Karves, arkliai, avys ir kiaules ganosi. Pievos, prerijos, gana sausos. Zole atrodo glezna ir sodybu kiemai - sutrypta plika zeme. Ryte, artejant prie Tucuman atsibudom tose paciose prerijose, tik jau su asileliais. Ir siukslynu. Galiu tik speti - galbut vairuotojai meta visas siuksles pro langa? O gal zmones irgi viska ka turi meta ant zemes? Dar sunys, kurie isdrasko siuksliu maisus, padetus ant zemes.. Ir rezultatas vietomis tikrai kraupus - dar niekur nebuvau maciusi medziu, krumu ir zoles su tiek prisivelusiu tarp saku plastikiniu buteliu ir maiseliu..

Tucuman - gal ir nieko. Turistu informacijos kontoroj mergaite snekejo angliskai, todel mes norejom kuo daugiau su ja pasisneketi :) Rezultatas - dabar jau turime dujine viryklele ir nesam priklausomi nuo kaviniu! As labai svajojau apie grikiu kose, bet grikiu jie cia neturi. Uztat turi lesiu.. :) Bandem ieskoti zemelapiu Peru arba Bolivijai ir anglisku Lonely planet knygu joms pacioms, bet su angliska literatura cia pas juos prastai. Ir siaip knygynai visai kitokie, nei pas mus. Bet kuriam knygyne savaime suprantama rasti ir naujas, ir padevetas knygas. Pvz radau Peru gidus 1991 ir 1996 metu. Ieskoti knygos pagal koki nors pozymi - beviltiska, nes ju milijonai ir visu po viena. Geriau iskart paklausti... Tai va, su knygom nieko neisejo, bet knygyne uztat bent isgerem arbatos. Kazkaip prisiminiau, kaip Prahos miesto bibliotekoj sededavau ir gerdavau kava.. :)

Nepabodo? Keliaujam toliau. Is Tucuman vaziavom i maza kaimeli Anduose - Tafi del Valle. Bent jau sioje vietoje prie Tucuman Andai turi tokia savybe - nera jokiu priekalniu. Vaziuoji vaziuoji tom paciom lygiom prerijom, kol iskyla kalnas ir taskas. Tai va, vaziavom vaziavom, kol pradejom kilti i kalna. Sita - rytine - Andu puse matyt sustabdo debesis, debesys islyja viska ka turi cia, ir tada ropsciasi aukstyn i slenius. Ir kalnai sioje puseje apauge tropiniu misku!! Mes buvom dziunglese!! Aisku, vaziuojant lijo, langas rasojo, vienu zodziu foto irodymu situ dziungliu nebus. Oj, as ten kojos nezengciau. Tokia krumu, vijokliu, dideliu medziu raizgalyne, auksti nudziuve medziai islindusiom aukstyn plikom sakom, kurias apsivije vijokliai.. Tikru tikriausios dziungles. O virs tu dziungliu stovi didziulis inkas(?) ir slovina saule.. Oj, inkai, per anksti sustojai. Kelias eina status kalno slaitu ir as niekaip nesuprantu, kaip ta kelia pastate, o pries tai, kaip zmones sugebejo kazkur pro cia nueiti ir apsigyventi.. Persiritus i kita kalnu puse, uzkilus dar aukciau prasideda Tafi slenis - dziunglem viso gero. Cia smeleta, augalu nedaug, zole menka. Mes apie pusantro kilometro aukstyje. Susitinkam lamas (o gal jos alpakos ar vikunjos..).. Is abieju pusiu didziuliai kalnai..

Kita ryta prasedejom hostelyje su Kevin, keliautoju is Kanados. Apsikeitem su juo tautine atributika (jis mums - piestuka su kanados klevais, mes jam - gintarine apyranke ;)) Na, ir tranzuoti. Tas tranzavimas is pradziu mus labai juokino, nes masinu buvo vidutiniskai 1/10min. Bet ner taip blogai. Sustojo mums toks pikapas - priekyje tik dvi vietos, tai, kaip suprantate, musu vietos buvo atviroje priekaboje. Reikejo gerai laikytis, bet uztat koks smagumas! Fotografuoti sikart bandem, bet reikejo labai gerai laikytis - vaziavom su vietiniu vilku, kuris lopytu duobetu serpantinu nelaike rimta trasa ir vaziavo skubedamas. Kylant aukstyn labai gerai matesi, kaip debesys susigrude uz kalnu i viena virtine ir negali patekti i sleni! Vos vos kosiasi vidun :) Ir vel viskas keiciasi - is Tafi slenio, kuri matyt reiketu laikyti zaliuojanciu, persiritom i kita, su kaktusais, asilais ir kalnais dulkiu. Jeigu reiketu palyginti, as turbut pamineciau Sechrezados pasakas :) Kitas musu vezikas buvo sunkvezimis, i kabina su savo kuprinem vos sutilpom. Islipom prie zvyrkelio, vedancio i Quilmes - vienus tokius inku griuvesius. Dar yra argentinietiskas alus tokiu pavadinimu :) Susiruosem eiti apie 5km i tuos griuvesius, bet susitranzavom ir vel - atostogaujanti vokieti su zmona argentiniete. Tie griuvesiai - pamatysit keleta nuotrauku, paropinejom ir tiek. Nuo ju matosi visas slenis iki kitu kalnu.. Atgal partranzavom su atostogaujanciu olandu su drauge inde :) Labai gerai cia tranzuoti, kai nuomotomis masinomis vazineja daug europieciu ;)

Cafayate - kur mes esam dabar - dar vienas jaukus miestelis kalnuose. Aplink cia jie augina vynuoges, daug daug vyno daryklu. Gyvenam hostely, Ruta 40 vadinasi. Laikas cia is tiesu sustojes - visi eina vaikstineti i kalnus, vazineja dviraciais, neveikia nieko.. Ypac musu hostely, kuris pilnas rastamanu, visa laika groja muzika, pietus visi valgo kartu (mes isplovem indus ;))..
Lauris siandien ejo prie Rio Colorado - trekino po kalnus, prifotkino kriokliu. As tuo tarpu perskaiciau du puslapius(!!) Markeso.

Skuduciui kelionej pikapu vejas vos nenurove ausu, bet jis vis tiek tvirtina, kad jam, kaip ir mums, labai patiko tas keliones etapas. Vakar buvom visi apdulkeje ir purvini, bet uztat kaip reikiant pakeliave :) Cia jums ne koks autobusas ;) Tai va, Skudutis pripozavo prie visokiu kaktusu ir prifotografavo varliu ir asilu, todel dabar labai zirzia, kad jo kuryba reikia papublikuoti. Internetas cia toks pat kaip ir viso miestelio ritmas - vos vos pastebimas. Bet ka darysi, pora nuotrauku gal Lauris siaip ne taip ikels.

O siaip mes visi trys sveiki ir gyvi, sitoks gyvenimo budas mums prie sirdies, taip kad kol kas neketinam sustoti.

Nuotraukos >>

Vandenyje

Atvykom i Salto! Cia aplink vien vanduo. Karstas - is zemes, saltas - is dangaus.

~500km kelione naktiniu autobusu visai neprailgo. Cia autobusai labai patogus, nieko panasaus i musu europietiskus. Sedynes placios, labai minkstos, vietos pakankamai. Pritaikyti sito zemyno platybems. 6 ryto net nesinorejo lipti is jaukaus autobuso :)

Apsimiegoje issiaiskinom, kad i Argentina autobusas vaziuos tik rytoj, tai pradejom aiskintis kur gi tas siltas vanduo is zemes verciasi. Pasirodo ta informacija vietiniu gana gerai saugoma ir prieinama tik patiems atkakliausiems. Vietiniam turizmo stende rodo 2 karsto vandens kurortus, viena uz 80km i siaure, kita uz 80 km irgi i siaure (parasyta), nors rodykle rodo i pietus :) Apsiblauses diedukas su mates termosiuku ¨informacijos centre¨ mus dar labiau supainiojo, pasakes, kad prie siauriniu versmiu galim vykt tarpmiestiniu autobusu, o prie pietiniu - lyg ir vietiniu, bet turim eiti i kita stoti. Dar dave toki informacini lapeli, kuriame naudingiausia info buvo mazas zemelapiukas, pagal kuri nusprendem, kad pietines versmes (Dayman) turetu but kazkur netoli. Isejom ieskot tos kitos stoties, kurios pasirodo nera :) Reikia tiesiog stabdyti autobusa gatveje, nes stoteles irgi nera :)

Atvaziavom prie tu karstu versmiu, sumokejom po 4lt uz kempinga, skautiskai pasistatem palapine, viska issiskalbem, issidziaustem skalbinius ir... pradejo lyt :) Toks lietus, kuriam galo nesimato... dar nuejom pasimaudyt i tas karstas versmes naiviai tikedamiesi, kad gal issigiedrys, bet kur tau. Tik blogiau. Gelbedami savo skalbinius ir save persikraustem i pigu, bet jauku viesbutuka salia kempingo. Tada viska grezem, dziaustem :) O dabar stumiam diena salimais esancioj interneto kavinej. Turim daug laiko! Todel ir aprasiau visus sios dienos nuotykius detaliai :) Sita kavine irgi savotiska, kazkoks seimos verslas - aplink zuja vaikai, groja pianinu, gitara, tevas futbola ziuri.

Gerai, nebegaisinsiu jusu. Dar idejau musu nuotrauku is Montevideo.
Ir keleta sios dienos nuotrauku.

Dabar eisim valgyt, po to dar turbut pasimaudysim ir miegot. Rytoj trauksim i Argentina.

Linkejimai visiems!

Skudutis ruosiasi ilgai kelionei autobusu

Gerai jau gerai, pasistengsim neburbeti, kad nera laiko. Taip jau susikloste, kad po visu patarimu, aptarimu, nuotrauku perziuru ir ispudziu perklausu, musu mintys ir jausmai pakrypo i zemyno pietus. O, kaip suprantate, pries tai mes dar ketinome siek tiek patraukti ir i siaure. Tai dabar i siaure pradejome skubeti, kad po to turetume pakankamai laiko traukti i pietus (ten ledynai, pingvinai ir banginiai). Nesamone, zinoma, lekti per zemyna nesustojant. Bet mes, kaip cia pasakius, bandome laika optimizuoti :)

Na, bet cia dar bus. O kol kas mes jau apsipratom Urugvajuj. Be reikalo as jus is pradziu isgasdinau, atseit cia labai vargingas krastas ir baisu kisti nosi i lauka. Geriau isiziurejus, cia visiskai nebaisu, viskas ramu, seslu, vienoda. Montevideo mes nelabai patyrinejom. Viena visa ramia diena praleidom atokiam Cerro rajone, kur gyvena Marisa - ji Lietuvos garbes konsule Urugvajuj, su seima gyvena lietuviu klube. Netoliese stovi lietuviu imigrantu pastatyta baznycia. Na, paraidziui gi visko nepapasakosi. Vienu zodziu, nakvodavom pas lietuviu bendruomenes aktyvista Nicolas, kuris turi kroatisko, lenkisko ir ispanisko kraujo, taciau ant kambario sienos pasikabines lietuvos himna. Viena diena Marisa pluso pluso, kepe, pjauste, isleido vaikus i mokykla, vel kepe, pjauste, plove. O vakare i kluba prisirinko zmoniu - lietuviu ir lietuviu kilmes. Zinoma, daugelis ju lietuviskai nebelabai stipriai sneka - nauju imigrantu nera. Jie juokauja, kad yra tik vienas naujas - Marisos vyras Darius, kuris atvaziavo i Urugvaju pries trylika metu :))

Kita vakara leidom pas Fernando - Daivos biciuli, kuris ir ikvepe mus atvaziuoti i Montevideo. Jis su zmona Mariana ieskojo mums zemelapyje vietu, kur dar keliautu Urugvajuje, skambino i autobusu stotis. Ju drauge Rosina dave mums daug grieztu patarimu, ka daryti ir ko nedaryti Bolivijoje ir Peru.

Aisku, jums ta musu rutina nelabai ir idomi. Kaip cia apibudinti. Na, tokio svetingumo as seniai kada, o gal ir niekada nebuvau patyrusi. Per visa laika, kiek mes buvom Montevidejuj, nuo autobusu stoties duru ir vel iki autobuso duru isvaziuojant su mumis kas nors buvo, dave mums pusrycius, ejom ziureti vaiku krepsinio treniruotes, gerem mate, vaiksciojom po senamiesti, kepem urugvajietiska maista :-)

Norejau dabar pradeti destyti apie Urugvajaus politika, socialinius dalykus, bet ziuriu, laikas senka. Geriau stai kas: siom dienom buvom ziureti tu juru liutu: liovos marinos, pagaliau ismokom. Ko mes ten nedarem, ir palapinej nakvojom, ir tranzavom (pusiau sekmingai) ir klampojom 8 km per smeli. Bet ta vieta, Cabo Polonio ji vadinasi, yra to neabejotinai verta! Ten yra ne tik juru liutai ant pakrantes uolu ir uolinese salose netoli nuo kranto. Cabo Polonio - lenkiskas (?) iskysulys, yra smelio ir misko rezervatas - kopos ten panasios i musu Negyvasias kopas - kiek akys uzmato, vien smelis.. Negana to, tuo smeliu, kaip rasiau, nubridom 8 kilometrus ir peciai jau norejo atsiskirti nuo kuno ir eiti i dangu.. Atejom i kaima, ant nedideles kalvos balti namukai - jokiu gatviu, jokiu masinu.. Privargom, kol susiradom kur gyventi. Palapines statyti negalima, nes rezervatas. Visos rancos uzimtos - savaitgalis. Bet gal ir gerai, nes rancose nera vandens ir elektros. Paslaugi atostogaujanti urugvajiete su dukra pabegiojo su mumis po kaimeli ir galiausiai atsidurem nedideliam viesbutuke ant vandenyno krano. Elektra ten ijungiama astunta valanda vakaro. Tuo pat metu pradeda silti ir vanduo nedideliame boileryje. Vejas kaukia... Ir iskart ejom pas tuos ruonius. Ne, jie ne ruoniai, juros liutai. Jie tikrai ten yra. Uz 30m ant akmenu drybso, sildosi sauleje. Kartais apsipesa, jei kas kam ant uodegos uzlipa. Unkscia kaip sunys. O jau smarve nuo ju kartais pasklinda.. Rinkom kriaukles, tai ir tos smirda nuo ju :) Jeigu busit Urugvajuj - butinai cia. As net nelabai tikiuosi greitu metu kur nors panasiai pabuti. Kaip viena urugvajiete sako - cia miegam, valgom ir dziaugiames saule :) As dar sakyciau, dziaugiuosi tokia laukine vieta ir tais juru liutais.. Manau, Laurynas jums juos iliustruos nuotraukomis, nuo tos fotosesijos jie galejo net nublukti, o fotoaparatas - nusesti.. Kai jau maniau, kad gerai susipazinau su juru liutais, inirtingai sekiau horizonta, nes zmones kalba, kad cia gyvena, arba bent keliauja pro sali, ir banginiai... Ka gi, si karta, jie man nepasirode.. Bet zinokit - Cabo Polonio - jus noretumet ten pabuvoti...

Kas toliau? Norejom dideliais zingsniais traukti kuo toliau i siaures Argentina, nes artimiausia musu susidomejimo vieta yra netoli Argentinos miesto Tucuman - sakyciau, apie pora tukst km nuo cia. Bet autobusai is Montevideo vaziuoja karta per savaite.. Todel is pradziu vaziuojam i siaures Urugvaju - Salto miesta. Ten tikimes pasimaudyti karstu vandenu versmese, ir traukti toliau... Skudutis muistosi pagalvojes apie ilgas valandas autobuse... :)

Nuotraukos >>

Skudutis iskeliauja i laukine gamta

Na, mes tokie cia uzsieme, tokie uzsieme.. Dabar katik baigem rekomendaciju kur keliauti pietu amerikoj, ko saugotis ir ko troksti sesija, gavom penkiaminute internetui. Negaliu patiketi, kad per atostogas nieko nespeju. Laiko nera. Jeigu norim suspeti ir ten ir ten ir ten, tai turim beveik skristi lektuvu. Arba vaziuoti autobusais naktimis. Cia jums ne juokas. Aver.

Turiu jums tokia zinute: rytoj isvaziuojam i Punto del Diablo (velnio vieta cha cha), maza zveju kaimeli, turbut viena is nedaugelio vietu, kurias dar apziuresim Uruguay. Ten salia yra Cabo Polonio, kaimelis prie juros, i kuri nera kelio per smelio kopas, todel turesim 7km eit pesciom arba nusisamdyti vezimaiti su arkliu :))) Bet ten gyvena tie ruoniai ir juru liutai :))) Skudutis ir nekantrauja ir bijo. O zinia aisku tokia, kad internetas mums sviecia nezinau kada. Gal uz kokiu 4dienu. Taip kad jusu ilgesimes ir busim be rysio. Ciao!