Kas kvepia - kairen, kas nekvepia - desinen

Tesiam ataskaita. Atsibuve iki valios Uyuni atvaziavom i Potosi. Likom Anduose, bet nusileidom siek tiek zemiau ir tolstant nuo Uyuni pradejo sodreti spalvos. Kai pamaciau zalia gluosni, pamaniau, kad akis kazkoks sampuninis filtras aptrauke. Jau buvau pradejusi matyti beveik nespalvotai.. :)

Potosi stoties rajonas - tikras isbandymas ramiam siaurieciui. Visi pardavineja ir siulo kas ka turi. Siulo - turiu galvoje kaip Palangos kopose ceburekus. Net autobusu stotyje skirtingu kompaniju atstovai laido gerkle: Villazon Villazon Villazon! A La Paz A La Paz A La Paz! Gatve pilna kvapu - maisto, prakaito, dumu, fekaliju. Laurynas burnoja zodziais, kuriu cia nekartosiu ir tas trunka, kol istrukstam is stoties rajono. Truputi paklaidzioje randam hosteli, kuris mums tinka. Jezaus kompanjonas, ar kazkaip panasiai jis vadinasi :)

Potosi - senas kalnakasiu miestas, ikurtas kolonistu prie turtingo kalno - Cerro Ricco. Is jo gyvena visas miestas! Bet Potosi - neturtingas. Cerro Ricco veikia daugybe kooperatyviniu sachtu, jos priklauso ne kompanijoms, o kalnakasiams, kurie jose dirba. Naujokas dirba paprastus darbus, kol igyja patirties. Palaipsniui uzsidirba teise kasti savo tuneli ir ieskoti aukso, tfpu, sidabro gyslos. Prezidento Evo Moralez ideja nacionalizuoti Bolivijos kasyklas, pasirodo, visai nepatinka Cerro Ricco kalnakasiams - nes tuomet jie dirbtu nebebutu kiekvienas savo tunelio seimininkas.. Cerro Ricco - buves ugnikalnis, jame randama daugybe mineralu - svino, cinko, sidabro. Kasti juos pradejo vos kolonistams atkeliavus. Si dama, atseit Cerro Ricco, is pradziu devejo 12 rubu. 6 rubus jau nukrapste, vadinasi liko dar puse. Cerro Ricco yra apie 500 iejimu i kasyklas, kiekvienoj sachtoj dirba apie pusantro simto darbininku. Vaikams dirbti negalima, bet mes sutikom 20 metu maestro (jie ten po zeme visi maestro), kuris dirba kasyklose jau 8 metus.. Sachtose savo kambariukus turi Tio de las Minas - Kasyklu Dede, pozemiu semininkas. Ispanai, atkeliave cia, neblogai iskiepijo krikscionybe - dabar ant kiekvieno autobusiuko uzklijuotas spindintis Jezus. Ir prigasdino vietinius, kad be gerosios dvasios yra ir piktoji dvasia. Kadangi Kasyklu Dede yra visa ko po zeme seimininkas, jam skiriama atitinkama pagarba. Sachtininkai su juo viskuo dalijasi - kokos lapais, 96% alkoholiu, ir su pacha mama - zeme motina. Karta per metus prie iejimo i kasyklas atveda lama, nukerta jai galva ir sviezio lamos kraujo paaukoja kasyklu Dedei. Jeigu negautu lamos kraujo, gali buti, kad jis pareikalautu zmoniu, kalnakasiu kraujo.
Turtingo kalno kalnakasiai - neturtingi. Anksciau, kai kasyklos priklause imonei, darbas buvo siek tiek automatizuotas. Nacionalizavus jas ir pavertus kooperatyvinemis, darbo procesas vel tapo toks, kaip is pat pradziu. Mineralu iesko aklai kirstuvu kapodami i kaire ir i desine. Kam pasiseka - uztinka kokia gysla. Iskasus gana daug, juos sukrauna i maza vagoneli, kuri keletas darbininku nustumia iki surinkimo tunelio. Sachtos, kuriose gerybes jau baigesi, tampa gelezinkelio tuneliais. Cerro Ricco - jau isvarpytas kaip olandiskas suris. Tuneliai daznai susitinka, tuomet vienas kalnakasys turi eiti auksciau, kitas - zemiau.
Iskastus mineralu grumstus veza i vietines perdirbimo gamykleles, kuriu Potosi irgi apstu. Ten su tokiom priestvaninem masinom mineralus atskiria viena nuo kito, isgauna grynesne mase, kuria mes matem spindincio purvo pavidalu. Gryno sidabro, kuri pardavinetu pasauliui, Bolivija neisgauna del ekonominiu priezasciu. Parduoda sita spindincia mase kitoms salims, kurios turi priemones isgauti grynus mineralus. Savo blizganti purva sunkvezimiais gabena i Ciles uostus.
Mes truputi tam sidabro purve pabraidem, nors gali buti, taip sake mums berniukas, kad visas Potosi miestas pastatytas ant sidabro klodu. Kadangi turtingam kalne sidabro daugiausiai randama kaip tik miesto puseje.
Potosi labai smagu rengti ivairius protestus. Kalno papedeje kiekviena diena veikia 'Calvario' turgus (nieko neprimena?), kur galima gauti visko, kas reikalinga kalnakasiui: ivairiu irankiu, kokos lapu, gerimu, sprogmenu. Mes, kaip darbo dienos drumstejai, priperkam ten ivairiu dovanu sachtose sutiktiems zmonems: dinamito pakuote, maiseli kokos lapu, 96% alkoholio, skirto ritualui su Kasyklu Dede, cigareciu. Viena dinamito (bet gal ten yra 80% nitroglicerinas) pakuote nusiperkam ir sau pabandymui.

Daugiau niekuo Potosi musu nesuzavi, todel mes mikliai persikeliam i Sucre. Isbandom nauja buda - taksi. Taksi kainuoja 25BOB, autobusas - 15BOB, skirtumas apie Ltl, taksi atveza valanda greiciau. Musu taksistas - saunus jaunuolis, kuris vis bando pagarsinti muzika tiek, kad mes su Lauriu nesusisneketume. Likus 50km iki Sucre, automobilis uzgesta kazkokiam kaimely. Musu jaunuolis klibina visus laidukus, kviecia visus vyresnius vyriskius uzmesti aki, bet variklis savo nuomones nekeicia. Palauke gal valanda, mes ji paliekam ir sedam i autobusa. Beje, cia man patinka jo logika. Mes nuvaziavom du trecdalius kelio, todel sumokam jam du trecdalius atlygio - 30BOB. Bet jis raukia antakius ir sako - autobusu nuo cia iki Sucres - 5BOB, todel iki galutines kainos mes jam turetume sumoketi dar 10BOB. Nieko sau, vyruti. Paliekam ji viena.

Sucre - daug labiau panasesnis i koki nors visai jauku Argentinos miesta. Pagrindinej miesto aikstej nakti - surmulys, silta (Sucre jau zemiau). Keletas punktu, kuriuos patikrinam cia - akmenyje isispaude simto milijono metu senumo dinozauru pedsakai uz miesto esanciame parke. Gaila, pedsakus apziureti galima is kokiu 300m atstumo, be to, nera jokios informacijos, kokiu gyvunu, kokio amziaus tie pedsakai. Lauris sako, gal ten statybininkas su botais praejo :) O be to, dinozauru parkas - salia cemento gamyklos, kuri cia pat kasa kazkoki sau naudinga zvyra, ji atrado dinozauru pedsakus, ir kazin ar ju pasigailes, jeigu zvyras toj vietoj pasirodys vertas demesio .. :) Kita vieta - tekstiles muziejus. Cia nera ka pasakoti, visi zino mano polinki i skudurus. Keletoj nuotrauku pamatysit vietines tekstiles pavydziu :) Man labai patinka.

Na, ir naktiniu autobusu - i La Paz. I sostine. Didziausias skirtumas keliaujant autobusu Bolivijoj ir, tarkim, Argentinoj - keliones kaimynai. Mes cia jau imam juodai juokauti, kad, kaip paprastai kavinej buna vietos, kur rukoma, ir kur nerukoma, cia autobusuose turetu buti vietos, kur smirdama, ir kur nesmirdama. Kai kurie valstieciai trenkia dveju metu prakaitu.. Moteru daugybes sluoksniu drabuziuose atrodo ta smarve isigalejusi.. Islipus is autobuso kvapai visur persekioja...Zinokit, tikras isbandymas :)

Suregistravau beveik viska, La Paz man labai menkai patinka. Kai ivaziavom i priemiescius, buvau 100% isitikinusi, kad cia tikrai ne sostine, o kazkoks apleistas apgriuves miestas. Na, bet per sia diena susistatem darbotvarke artimiausiai savaitei - rytoj visa diena dviraciais is La Paz i Coroico puse, per kalnus, o poryt - i Rurrenabake, keletui dienu i pelkes, stebeti krokodilu, makaku, anakondu ir roziniu delfinu.