Kiekviena rytine marsturo apzvalga 7:30 Brian'as pradeda maoriu pasisveikinimu "kiora". Mes jam atsakom "kia ora", isklausom, issidalinam zemlapiukus, sukertam pusrycius - kas miuslius, kas prabangia kiausiniene, ir minam. 100 kilometru per diena jau net vyriausiems musu dalyviams nebeatrodo daug. Velingtonas nebetoli, o ten beveik puse dalyviu baigia savo pasirodyma, todel visi nori pasimegauti paskutiniais kilometrais.
Nuo paskutinio mano iraso Auklande jau nemazai nuriedejom, todel yra rasyti butu
daug, bet pabandysiu glaustai :) Vaizdai vaziuojant i pietus nuo Auklando
smarkiai pasikeite - prasidejo atvirukiniai peizazai. Pirma nakvyne buvo
nerealioj vietoj prie vandenyno. Netycia i ta nakvynes vieta atvaziavau pirmas
(kiti praleke posuki), tai ilgai negalvojes uzemiau musu grupelei vieta tarp dvieju didziuliu
Pahutakaua medziu. Dar juos vadina kalediniais medziais, nes cia per Kaledas
jie zydi. I tuos medzius ryte susikore visi pasifotografuoti, kai kas nepatingejo
ir dvirati isitempt.
Toliau riedam pavejui iki Rotorua miesto, kur ant kiekvieno kampo burbuliuoja
karstas purvas ir virsta garai. Net kempinge uz kokiu 10m nuo palapines tokia
kose verda. Pagalvojau, va, cia butu paprasta su sildymu, imeti vamzdi i tokia
kose, suki vandeni, ir visas namas siltas garantuotai...
Vaziuojant siaurej buvo silta, net karsta, o va traukiant i pietus Zelandija
parode savo atsiauresne puse. Gal kokias 4 dienas is eiles mus merkia lietus,
o galiausiai nakti temperatura nukrenta iki 2 laipsniu ir atsegant palapine byra
ledukai nuo sonu (panasiai kaip mums Armenijoj prie Sevano ezero).
Na bet isbandymai neveltui - net minant i Tengeriro pereja per veja ir lietu su
krusa pradeda darytis itartinai grazu. Kai sustoju
nufotografuoti, lenke Ula raitosi is juoko - ka tu fotografuosi, juk pirstai is
salcio nebesilanksto :) Is tikruju, jau uz kiekvieno posukio vaidenasi kavines
mirazas, kur gautumem siltos arbatos, bet deja net tikra kavine uzdaryta.
Siaip ne taip issiprasom karsto vandens netoliese esancio kempingo, patys
pasidarom pora puodeliu arbatos, gal 8-se prasukam juos ir truputi susile minam
toliau. Lietus nustoja, islenda saule ir uz posukio atsiveria pritrenkiantis
vaizdas. Nu bet tikrai pritrenkiantis - Tengeriro vulkanas kyso apsuptas debesu,
o priesais ji driekiasi zydincios pievos. Sunku patiketi, kad pakilus gal 600
metru viskas taip pasikeite... Nakvojam ugnikalnio slaite, o kita ryta oras
palankus, tai kariames aukstyn. Slaitai idomus - sustinge lavos liezuviai,
upeliai, zydincios samanos. Virsuje ilgai neuzsibunam - kosia stiprus vejas,
o dar reikia numinti apie 50km.
Tiesa, nakvojant vulkano slaite patiriam nedideli nuotyki - apie 4 ryto uzkaukia
sirena. Pakaukia kuri laika ir nutyla. Kadangi toks laikas lyg ir ne pats
tinkamiausias bandymams, todel kai kurie atsikele susirenka pasiaiskinti kas
vyksta, pastudijuojam lapelius ant sienu, kuriuose rasoma, kur eiti, kai bega
lava ir pan. Bet jokia lava nebega, tai einam toliau miegoti. Pasirodo gretimam
viesbutyje neteisingai suveike gaisro signalizacija :)
Is aukstumu riedam kalnais zemyn. Aplink matosi vis daugiau aviu, kurias, kai reikia,
gudrus sunys moka suvaryti i aptvarus. Karviu cia jau gerokai maziau negu siaureje.
Na uzteks rasyti - rytoj mano paskutine diena ant dviracio, vakare turetumem
pasiekti Velingtona.
Publikuosiu veliau, nes kempinguose internetas nepigiai kainuoja.
Labanakt!
P.S. Linkejimai is civilizuoto Velingtono - jaukus miestas. Vakar cia sekmingai finisavom ir darem atsisveikinimo vakara bei kovo 11 paminejima. Ta proga "kivis" Bilas pagamino patiekala is saldziu bulviu "kumara".
1 comment:
Grožis!
Ačiū, labai lauksim naujų įrašų!
Linkėjimai nuo lašančių stogų!
Post a Comment