350km zvyrkeliu

Minkau klavisus ir negaliu patiketi, kad netgi iki cia ateina internetas. Mes dabar 3km aukstyje, Bolivijoj, Uyuni mieste kazkokios dykumos viduryje... Bet gal apie viska is eiles.

Vakar ryte pesciom perejom Argentinos-Bolivijos siena nekantraudami isvysti, koks gi tas "kitas pasaulis" apie kuri tiek priporino Argentinoje sutikti keliautojai. Muitininkai pasirode visai draugiski: vietinis berniukas mums padejo uzpildyti formas, tvarkingai apsirenges dede be uniformos mums pokstelejo antspaudus ir stai mes pedinam Bolivijos gatvemis. Is pirmo zvilgsnio niekas nepasikeite. Aplink visi pardavineja kinietiska slamsta ir vietinius verpalus. Bet palengva pradeda rysketi vietines subtilybes :) Prisigretines vyrukas pradeda ikyriai siulyti maiseli kokos lapu. Kolkas atsisakom.

Atejus i stoti mus apsupa maloniai besisypsantys veidai ir pasipila klausimai kur mes norim vaziuoti. Taip pat maloniai nurodo kur yra informacijos centras. Kazkaip itartinai draugiski jie. Ir tikrai, pradejus klausti kada vaziuos autobusas i Potosi pasipila pasiulymai: "manana (ryt) 10, einam su manim!", "ne, manana 9, pas mus pigiau". Ir vos ne tempia uz rankos. Siulytoju ir prasytoju ratas dideja. Svarbu neprarasti salto proto... Salia stovi autobusas kurio vairuotojas pamoja - vaziuojam! Vaziuojam, manana laukti nereikes. Negalim patiketi kaip be jokio sazines grauzimo salia stovint autobusuj mums siule laukti 24 valandas. Autobusas pajuda dvieju juostu zvyrkeliu keldamas didziulius dulkiu kamuolius. Ner taip jau blogai - apie 80km iveikiam per pora valandu. Islipe Tupiza miestelyje pradedam zvalgytis autobuso i Uyuni. Mergina prie langelio sako "manana", bet si karta jie geranoriskesni - pamoja jau isvaziuojanciam autobusiukui, pasirodo jis vaziuoja kur mums reikia. Sumetam kuprines ir dardam toliau.

Sis autobusiukas kurkas mazesnis. Turiu sedeti skersas, nes vietos kojoms nera :) Vietines indenes cia stebuklingai telpa net su savo placiais tautiniais rubais ir vaikais. Man cia pradeda patikti :) Autobusiukas pilnas paprastu vietiniu indenu, kurie turbut grizta i savo kaimus is miesto. Stebimes, kokie tvarkingi ju tautiniai rubai ir kaip ant pakausiu jiems laikosi skrybelaites autobusuj manevruojant vienpusiu zvyrkeliu kalnu slaitais. Vairuotojas leidzia liaudiska muzika. Vaziuoti kazkaip nebaisu, tik pamacius kita autobusa ropojanti slaitu, kazkaip nejauku, nes jis vos telpa i keliuka, o salia skardis. O kai musu vairuotojas nutaikes kelio praplatejima ta autobusa dideliu greiciu pralenkia, sakom: "shumacheris". Mums sake, kad apie 250km iki Uyuni vaziuosim 6-7 valandas. Su tuo susitaike snaudem, bet musu ramybe baigesi, kai nuvaziavus 100km sustojom miestelyje prie kazkokiu kasyklu. Atvaziavom. Mes puolem aiskinti, kad mums dar toliau reikia. Ramiai. Mus staigiai perkele i kita autobusa. Na ne autobusa, bet dzipa :) Diedukas vairuotojas kuprines pririso ant stogo, mums dave bilietus ir sako. Jusu vietos 7 ir 8, bagazinej.

Sulaukiam kol dzipas uzpildo pilnas ir lekiam toliau. Si karta vaziuojam kurkas greiciau isdziuvusia upes vaga, bet toli grazu ne taip patogiai, kaip skersai sededami autobuse. Musu ekipazas: 3 zmones priekyje (su vairuotoju), 4 ant galines sedynes, ir mes 5 bagazinej. Viso 12 zmoniu ir suo Skudutis. Laimej 120 km nulekiam tikrai greitai. Is dulkiu audros isnyra Uyuni. Ir stai, mes jau zingsiuojam molinio miesto gatvemis atsikalbinedami nuo gausybes pasiulymu vaziuoti apziureti druskos ezerus "manana". Ne, mes is pradziu susirasim hosteli, ten ramiai pabusim viena diena, viska issiskalbsim ir "manana manana" vaziuosim paziureti i tas druskas.

Hostelio seimininke - maloni moteriske. Ji padaro mums "pupsa mates", kad butu lengviau aklimatizuotis, papsakoja apie tura. I tura po drusku ezerus mes vaziuosim rytoj su jos kompanijos dzipais, o siandien ilsimes... :)

Nuotraukos