Iki Kirchner, labas Moralez

Dainius cia man sako, kad nori zinoti apie siu krastu zmones, bet dabar jau kuris laikas galiu jums tik papasakoti, kaip jie atrodo, o ne ka jie galvoja. Man sitas krastas kaip simtas metu vienatves. Nors Markesas kolumbietis, bet man rodos as jau isivaizduoju, ka jis turedamas pries akis rase apie metu metus trunkancius lietus, sausus dulkiu vejus ir zmones, kurie sitose magiskose platumose galejo tiesiog isnykti.. Jau kelios dienos musu kelias veda per spalvotus ir dulketus molinius Andus..

Is Cafayate pajudejom gal tik apie 25km ir atsidurem spalvotoj quebradoj (tariame kebrada, verciame tarpeklis), cia islipom, nors musu vairuotojas vaziavo visus pusantro simto km iki Saltos, kur mes irgi ketinome po to vaziuoti. Zinoma, kalbos barjeras dar ir koks. Koks cia gali buti vietu ir vietiniu pazinimas, kai galime tik pasakyti : me gusta aqui, es muy hermoso, bamus a quebrada de cafayate. Daugybe tusciu upiu vagu. Donde es agua? Kas ten zino, supratau tik, kad agua cia buna tik viena karta per metus, tada zmones cia netgi zvejoja.. Neitiketina. Kaip gali sitais perdziuvusiais grioviais, kuriuose sukeroje kaktusai, teketi vanduo?

Tarpekliu einam keleta kilometru. Karsta, bet tarp kalnu skersvejis, siek tiek atgaivina. Ir kalnai is tikruju spalvoti!! Galvoju, gal patiks Ilonai keletas nuotrauku.. :) Kai atsibosta eiti, tranzuojam. Susitranzuojam sunkvezimiuka, kuris veza agua. I ta pacia atvira priekaba sumetam ir musu kuprines. Vaziuojam. Dardam. Sunkvezimiukas ne is pajegiuju - kiekviena karta uzgesinus varikli, jis nebeuzsiveda, o, po penkiu valandu dardejimo beveik pasiekus tiksla pasibaigia kuras ir musu mielas vairuotojas, ispyles viena buteli vandens, bega i degaline.. Su juo mes siek tiek "issisnekam" ispaniskai :) .

Salta - dar vienas didmiestis. Cia mes atsiduriam penktadienio vakare, miestas pilnas zmoniu, oras puikus. Cia, kaip ir daugumoj Pietu Amerikos dideliu miestu, daugybe siulytoju ir kaulytoju. Gal treju metu mergyte prieina prie musu stalo ir barskina mums po nosimis savo tuscia stiklinaite - una moneda, una moneda.. Batu valytojo zvitri akis akimirksniu pastebi Laurio batus, padengtus geru andu dulkiu sluoksniu ir karstai siulo juos nuvalyti. Viena, antra, trecia karta. Ketvirta karta tiesiog praso una moneda.. Vieni is ju ka nors "dirba": pagroja, pasoka, parodo koki vaidinima, fokusa ir uz tai susirenka monetas. Kiti tiesiog praso. Begalybe sunu irgi kaulija. Visi verciasi kaip is mano, darbo visiems neuztenka. Amalia dar Buenos Airese papasakojo tokia istorija: dabar Argentinoj sukeltas kazkoks vajus del skiepu: skiepytis moterims patariama nuo kazi kokios labai retos ligos, del kurios gali gimti neigalus vaikai. Bet sklando gandai, kad is tikruju tie skiepai mazina moters vaisinguma ir atseit valstybe taip bando pazaboti nezabota gimstamuma.. Dabar Argentinoj tureti 8, 9, 10 vaiku iprasta, taip mums sako Hanibal, sunkvezimiuko vairuotojas. Na, bet kai 3 metu vaikas ateina ir praso monetu..

Gerai, Saltoj mes neuzsibunam, traukiam toliau i siaure. Toliau i Siaure - Jujuy provincija, siauriausia Argentinos provincija. Daug skurdesne ir retai gyvenama. Atvaziuojam iki Purmamarcos - mazo is molio drebto miestelio prie spalvotu kalnu. Tie kalnai daugiausiai raudonos, oranzines, rudos spalvos, drebti is molio. Molio dirbiniu kruvas gali prisipirkti kiekvienam miestelyje artisanu turguose ir parduotuvese. Ziurint i tokia molio kruva man gimsta ideja. Reiketu padaryti toki performansa: salia sito molio kalno reiketu sudeti lygiai tokio paties dydzio puodeliu, lekstuciu, balvoneliu, medalionu ir visu kitu molio dalyku. Tai butu vaizdas. Visi namai miestelyje pastatyti is rusvu plytu, kurias nudrebia is to paties molio. Purmamarcoj musu hostelio seimininkas - didelis snekorius. Jis, argentiniete is buenos airiu, prancuzas ir izraelietis varineja snekas ispaniskai. Siokiam tokiam savo nustebimui, visai neblogai juos suprantam :) Ir nors pasakyti tiek daug ispaniskai negalim, jie supranta kai mes sakom angliskai :)

Beje, Lauris jau ragavo kokos lapu. As dar neragavau, bet taip pat jau turiu ideja. Jeigu jie taip atgaivina (sako, kad pasijustum zvalus reikia suziaumoti maziausiai 15 lapu), juos vertetu kramtyti pries ziurint filma velai vakare, kad neuzmigtum ;) Tik nezinau, ar leis mums ju parsivezti, verciau turbut nebandysim :) Nors Jose, vakarykscio hostelio seimininkas pasakojo, kaip Evo Moralez - Bolivijos prezidentas - mojavo kokos lapais kitu saliu vadovams pries nosis (gal kai buvo pietu amerikos vadovu susirinkimas Montevidejuj?) ir sake, kad coca tai ne cocainas, coca galima butu legalizuoti. Bet speju iki mums griztant, dar nelegalizuos :)

Tolyn tolyn per Andus, is molio drebti oranziniai kaimai, kaimenes lamu, spalvingos boliviskos moteriskes. Kuo toliau tuo labiau apima toks jausmas, kad mes kazkur pasaulio pakrasty. Tuscia, dulkiu kamuoliai, abejinga, apleista. Quiaca, kur mes esam dabar - 3km auksty. Cia pat Bolivijos siena, kuria pereisim rytoj. Telefonas ten neveiks nei kiek, o interneta, zinoma, surasim. Gal jau istruksim is molinio andu sastingio..

Nuotraukos >>

Senai zadetas zemelapis >> (ji visada rasite puslapio virsuje prie nuorodu)