Skudutis ruosiasi ilgai kelionei autobusu

Gerai jau gerai, pasistengsim neburbeti, kad nera laiko. Taip jau susikloste, kad po visu patarimu, aptarimu, nuotrauku perziuru ir ispudziu perklausu, musu mintys ir jausmai pakrypo i zemyno pietus. O, kaip suprantate, pries tai mes dar ketinome siek tiek patraukti ir i siaure. Tai dabar i siaure pradejome skubeti, kad po to turetume pakankamai laiko traukti i pietus (ten ledynai, pingvinai ir banginiai). Nesamone, zinoma, lekti per zemyna nesustojant. Bet mes, kaip cia pasakius, bandome laika optimizuoti :)

Na, bet cia dar bus. O kol kas mes jau apsipratom Urugvajuj. Be reikalo as jus is pradziu isgasdinau, atseit cia labai vargingas krastas ir baisu kisti nosi i lauka. Geriau isiziurejus, cia visiskai nebaisu, viskas ramu, seslu, vienoda. Montevideo mes nelabai patyrinejom. Viena visa ramia diena praleidom atokiam Cerro rajone, kur gyvena Marisa - ji Lietuvos garbes konsule Urugvajuj, su seima gyvena lietuviu klube. Netoliese stovi lietuviu imigrantu pastatyta baznycia. Na, paraidziui gi visko nepapasakosi. Vienu zodziu, nakvodavom pas lietuviu bendruomenes aktyvista Nicolas, kuris turi kroatisko, lenkisko ir ispanisko kraujo, taciau ant kambario sienos pasikabines lietuvos himna. Viena diena Marisa pluso pluso, kepe, pjauste, isleido vaikus i mokykla, vel kepe, pjauste, plove. O vakare i kluba prisirinko zmoniu - lietuviu ir lietuviu kilmes. Zinoma, daugelis ju lietuviskai nebelabai stipriai sneka - nauju imigrantu nera. Jie juokauja, kad yra tik vienas naujas - Marisos vyras Darius, kuris atvaziavo i Urugvaju pries trylika metu :))

Kita vakara leidom pas Fernando - Daivos biciuli, kuris ir ikvepe mus atvaziuoti i Montevideo. Jis su zmona Mariana ieskojo mums zemelapyje vietu, kur dar keliautu Urugvajuje, skambino i autobusu stotis. Ju drauge Rosina dave mums daug grieztu patarimu, ka daryti ir ko nedaryti Bolivijoje ir Peru.

Aisku, jums ta musu rutina nelabai ir idomi. Kaip cia apibudinti. Na, tokio svetingumo as seniai kada, o gal ir niekada nebuvau patyrusi. Per visa laika, kiek mes buvom Montevidejuj, nuo autobusu stoties duru ir vel iki autobuso duru isvaziuojant su mumis kas nors buvo, dave mums pusrycius, ejom ziureti vaiku krepsinio treniruotes, gerem mate, vaiksciojom po senamiesti, kepem urugvajietiska maista :-)

Norejau dabar pradeti destyti apie Urugvajaus politika, socialinius dalykus, bet ziuriu, laikas senka. Geriau stai kas: siom dienom buvom ziureti tu juru liutu: liovos marinos, pagaliau ismokom. Ko mes ten nedarem, ir palapinej nakvojom, ir tranzavom (pusiau sekmingai) ir klampojom 8 km per smeli. Bet ta vieta, Cabo Polonio ji vadinasi, yra to neabejotinai verta! Ten yra ne tik juru liutai ant pakrantes uolu ir uolinese salose netoli nuo kranto. Cabo Polonio - lenkiskas (?) iskysulys, yra smelio ir misko rezervatas - kopos ten panasios i musu Negyvasias kopas - kiek akys uzmato, vien smelis.. Negana to, tuo smeliu, kaip rasiau, nubridom 8 kilometrus ir peciai jau norejo atsiskirti nuo kuno ir eiti i dangu.. Atejom i kaima, ant nedideles kalvos balti namukai - jokiu gatviu, jokiu masinu.. Privargom, kol susiradom kur gyventi. Palapines statyti negalima, nes rezervatas. Visos rancos uzimtos - savaitgalis. Bet gal ir gerai, nes rancose nera vandens ir elektros. Paslaugi atostogaujanti urugvajiete su dukra pabegiojo su mumis po kaimeli ir galiausiai atsidurem nedideliam viesbutuke ant vandenyno krano. Elektra ten ijungiama astunta valanda vakaro. Tuo pat metu pradeda silti ir vanduo nedideliame boileryje. Vejas kaukia... Ir iskart ejom pas tuos ruonius. Ne, jie ne ruoniai, juros liutai. Jie tikrai ten yra. Uz 30m ant akmenu drybso, sildosi sauleje. Kartais apsipesa, jei kas kam ant uodegos uzlipa. Unkscia kaip sunys. O jau smarve nuo ju kartais pasklinda.. Rinkom kriaukles, tai ir tos smirda nuo ju :) Jeigu busit Urugvajuj - butinai cia. As net nelabai tikiuosi greitu metu kur nors panasiai pabuti. Kaip viena urugvajiete sako - cia miegam, valgom ir dziaugiames saule :) As dar sakyciau, dziaugiuosi tokia laukine vieta ir tais juru liutais.. Manau, Laurynas jums juos iliustruos nuotraukomis, nuo tos fotosesijos jie galejo net nublukti, o fotoaparatas - nusesti.. Kai jau maniau, kad gerai susipazinau su juru liutais, inirtingai sekiau horizonta, nes zmones kalba, kad cia gyvena, arba bent keliauja pro sali, ir banginiai... Ka gi, si karta, jie man nepasirode.. Bet zinokit - Cabo Polonio - jus noretumet ten pabuvoti...

Kas toliau? Norejom dideliais zingsniais traukti kuo toliau i siaures Argentina, nes artimiausia musu susidomejimo vieta yra netoli Argentinos miesto Tucuman - sakyciau, apie pora tukst km nuo cia. Bet autobusai is Montevideo vaziuoja karta per savaite.. Todel is pradziu vaziuojam i siaures Urugvaju - Salto miesta. Ten tikimes pasimaudyti karstu vandenu versmese, ir traukti toliau... Skudutis muistosi pagalvojes apie ilgas valandas autobuse... :)

Nuotraukos >>