Isivaizduokit sali, kur zmones patenkinti savo gyvenimu, prezidente - vienisa motina ateiste, policija - gerbiama institucija, o agurkas - ne darzove, o vaisius. Tai va, cia Cile.
Buvom perspeti, kad atvykstant i si atsiauru ir nedraugiska krasta jos niurus sargai gali buti nusiteike nelabai palankiai. Stengemes nesiepti dantu ir apskritai nedaryti jokiu staigiu judesiu. Kai muitininkas paklause, ar tik nebandom isivezti is Peru kokiu vaisiu kontrabanda, akimirksniu prisipazinau, kad turiu viena obuoli. Isskyrus ji, daugiau nieko is manes nekonfiskavo ir gavau teise zengti i Ciles zeme.
Jau hostely Aricoj pradejau nujausti, kad apie Ciles nesvetinguma ir saltuma mums kazkas primelavo. Kai duris atidare chalatu apsiredes senjoras, atsiputes aprode musu budget accomodation, ryskiai issidaziusi moteriske dainuodama parode man kelia i dusa... Pradejau nujausti, kad atvykom, ar po kurio laiko sugrizom i krasta, kur zmones megaujasi sia diena :)
Savaite keliaujam Cilej is siaures i pietus, ir nezinau, kokio didumo Ciles svetingumas, nes ribos dar nepasiekem :)
Arica - paprastas, bet gana malonus kurortinis miestelis. Turi keleta 'punktu' - tvirtove, is kurios buvo vadovaujama musiams Pacific kare tarp Ciles ir Bolivijos/Peru, kuriam pasibaigus Atakamos dykuma atiteko Cilei. Pora namuku, suprojektuotu Eifelio.. Bet mano objektas - Ramusis vandenynas! Vanduo ties Arica - panasaus skaidrumo, kaip Baltijos jura, o temperatura - gal 18 laipsniu. Bet klaikiai surus.
Cilej mes is gringo turistu atvirtome i paprastuosius valkatas. Musu transportas - visi, kas nepries pavezti. Paprastai didziuliai sunkvezimiai, kuriais Lauris labai domisi :) Siaurej, dykumoj, dauguma musu sutiktu zmoniu arba veza mineralus is kasyklu, arba dirba kasyklose. Atakamos dykumoj pilna miesteliu-vaiduokliu - apleistu gyvenvieciu prie apleistu kasyklu. Siaurej miestai pasitaiko retai - kas 2-3 simtus kilometru. Taip mes ir vaziuojam. Arica - Iquique. Iquique - Antofagasta. Antofagasta - La Serena. Kiekvienas vairuotojas - musu globejas. Vidury dykumos gaunam arbuzo salotu. Po dienos tranzavimo gaunam dusa. Del kazkokio vietos stebuklo mums reikia issukti pora kilometru is kelio - jokiu problemu. Prisirenkam tiek telefonu, kad jei kokia beda, tpfu tpfu, sulektu gelbejimo armija :)
Dykumoj nera nieko, tik kasyklos. Kai koks nors kasyklu darbuotojas, sukdamas is kelio, palieka mus ant Panamericanos, aplink nera nieko, i visas puses. Vejas vercia is koju, kelia zvyro sukurius. Atakamos dykuma - vienas didelis mineralas. Kai palyja - labai retai, gal karta per metus, i pilksvos dykumos pavirsiu islenda baltos nuosedos - jodas, druska. Geologas - puiki profesija Cilej. Dirbti jos kasyklose suvaziuoja profesionalai is Pietu Afrikos, Australijos, Japonijos. Pakrantes miestai - Iquique, Antofagasta - pastatyti zvyro kalnu papedese. Zemes drebejimas ar lietus galetu buti jiems prazutingi.
Buvom perspeti, kad atvykstant i si atsiauru ir nedraugiska krasta jos niurus sargai gali buti nusiteike nelabai palankiai. Stengemes nesiepti dantu ir apskritai nedaryti jokiu staigiu judesiu. Kai muitininkas paklause, ar tik nebandom isivezti is Peru kokiu vaisiu kontrabanda, akimirksniu prisipazinau, kad turiu viena obuoli. Isskyrus ji, daugiau nieko is manes nekonfiskavo ir gavau teise zengti i Ciles zeme.
Jau hostely Aricoj pradejau nujausti, kad apie Ciles nesvetinguma ir saltuma mums kazkas primelavo. Kai duris atidare chalatu apsiredes senjoras, atsiputes aprode musu budget accomodation, ryskiai issidaziusi moteriske dainuodama parode man kelia i dusa... Pradejau nujausti, kad atvykom, ar po kurio laiko sugrizom i krasta, kur zmones megaujasi sia diena :)
Savaite keliaujam Cilej is siaures i pietus, ir nezinau, kokio didumo Ciles svetingumas, nes ribos dar nepasiekem :)
Arica - paprastas, bet gana malonus kurortinis miestelis. Turi keleta 'punktu' - tvirtove, is kurios buvo vadovaujama musiams Pacific kare tarp Ciles ir Bolivijos/Peru, kuriam pasibaigus Atakamos dykuma atiteko Cilei. Pora namuku, suprojektuotu Eifelio.. Bet mano objektas - Ramusis vandenynas! Vanduo ties Arica - panasaus skaidrumo, kaip Baltijos jura, o temperatura - gal 18 laipsniu. Bet klaikiai surus.
Cilej mes is gringo turistu atvirtome i paprastuosius valkatas. Musu transportas - visi, kas nepries pavezti. Paprastai didziuliai sunkvezimiai, kuriais Lauris labai domisi :) Siaurej, dykumoj, dauguma musu sutiktu zmoniu arba veza mineralus is kasyklu, arba dirba kasyklose. Atakamos dykumoj pilna miesteliu-vaiduokliu - apleistu gyvenvieciu prie apleistu kasyklu. Siaurej miestai pasitaiko retai - kas 2-3 simtus kilometru. Taip mes ir vaziuojam. Arica - Iquique. Iquique - Antofagasta. Antofagasta - La Serena. Kiekvienas vairuotojas - musu globejas. Vidury dykumos gaunam arbuzo salotu. Po dienos tranzavimo gaunam dusa. Del kazkokio vietos stebuklo mums reikia issukti pora kilometru is kelio - jokiu problemu. Prisirenkam tiek telefonu, kad jei kokia beda, tpfu tpfu, sulektu gelbejimo armija :)
Dykumoj nera nieko, tik kasyklos. Kai koks nors kasyklu darbuotojas, sukdamas is kelio, palieka mus ant Panamericanos, aplink nera nieko, i visas puses. Vejas vercia is koju, kelia zvyro sukurius. Atakamos dykuma - vienas didelis mineralas. Kai palyja - labai retai, gal karta per metus, i pilksvos dykumos pavirsiu islenda baltos nuosedos - jodas, druska. Geologas - puiki profesija Cilej. Dirbti jos kasyklose suvaziuoja profesionalai is Pietu Afrikos, Australijos, Japonijos. Pakrantes miestai - Iquique, Antofagasta - pastatyti zvyro kalnu papedese. Zemes drebejimas ar lietus galetu buti jiems prazutingi.
Nuotraukos >>
Ketvirta diena ilipam i Horacio sunkvezimi ir vaziuojam su juo dvi dienas. Per ta laika ismokstam, kad agurkas yra darzove, Ciles zuvis ir juros gerybes - geriausios pasaulyje, alkoholis - blogis, o pavardziu tradicija Lietuvoje - macistine. Be to, dar Lauris suzino, kad moteris yra sventa, bet sia tema narsiai diskutuoja su Horacio. Kad mums nepabostu dykuma, Horacio savo sunkvezimi gena 140 km/h greiciu ir penktos dienos vakare pasiekiam La Serena - miesta dykumos pietuose.
Ketvirta diena ilipam i Horacio sunkvezimi ir vaziuojam su juo dvi dienas. Per ta laika ismokstam, kad agurkas yra darzove, Ciles zuvis ir juros gerybes - geriausios pasaulyje, alkoholis - blogis, o pavardziu tradicija Lietuvoje - macistine. Be to, dar Lauris suzino, kad moteris yra sventa, bet sia tema narsiai diskutuoja su Horacio. Kad mums nepabostu dykuma, Horacio savo sunkvezimi gena 140 km/h greiciu ir penktos dienos vakare pasiekiam La Serena - miesta dykumos pietuose.
Nuotraukos >>
La Serena - puikaus klimato miestas. Is vienos puses vandenynas, is kitos puses upe - dregmes pakanka augmenijai, ir miestas atrodo kaip oaze. Antras seniausias miestas Cilej, turi daugybe baznyciu, keleta kolonijines architekturos grozybiu. Bet cia musu globa perima Gonzalo, geologas is hospitality klubo. Vynu zinovas, maisto gurmanas ir siek tiek pedantas. Pas ji mes ragaujam Ciles vyna ir tradicini maista. As net receptus pradejau rasytis :) Gonzalo pasakoja daugybe istoriju is savo darbo, kai grisim, paprasykit Laurio, jis jums papasakos.
Siek tiek susipazine su La Serena, vaziuojam i rytus, i Vicuña. Ten esanti observatorija turi nedideli 30cm teleskopa. Mes tikimes per ji pamatyti kazi ka pietu pusrutulio padangeje. Tiesa sakant, idomiausias atradimas is dangaus stebejimo - kad plika akimi matomi Magelano debesys :)
Isvaziuodami is La Serena mes siek tiek neapsisprende. Ar vaziuoti i Valparaiso, ar vaziuoti tiesiai i pietus. Suzinoje, kad 'musu' fura vaziuoja i Rancagua, apie 90km pieciau Santjago, apsisprendziam. Praleidziam Santjago, Valparaiso - visus miestus gigantus, ir pasiliekam daugiau laiko pietu Cilei. Su sia fura patenkam i autoivyki. Vairuojant per Andu serpantinus, kabinoje kazkas pabyra. Vairuotojas uzdega sviesa dairytis, kas nukrito, tuo tarpu nukreipdamas zvilgsni nuo kelio. Kai vel i ji paziuri - mes jau nebeisipaisom i posuki, ir, is visu jegu sukdamas vaira ir stabdydamas, vistiek nuvairuoja vienu ratu i griovi ir fura pakrypsta beveik atsiremdama i slaita. Visa laime, kad i slaita, o ne i skardi :) Bet, atrodo, musu autoivykis ne toks ir baisus. Po keliu minuciu, gerai apsiziurejes, vairuotojas vel 'uzkelia' fura ant kelio.
Nakvojam netoli Rancagua, prie 'vokiskos' degalines. Siaip jau Ciles pietuose daug vokieciu imigrantu palikuoniu. Galbut del to jie ir tokie pazangus :) Ryte degalinej geriam kava ir nusiperku vietini 'kino' zurnala. Straipsniai - vien apie aktualiausius Holivudo filmus. Bet zurnalo viduryje - plakatas, kurio vienoje puseje - Dzeimsas Bondas, o kitoje - muilo operu diva. Parvesiu, galesit pasikabinti ant sienos :)
Na, ir paskutinis etapas - siek tiek i vakarus nuo Panamerikanos, i Santa Cruz miesteli Colchagua slenyje. Cia, ir Maule slenyje, siek tiek pieciau, gaminama dauguma Ciles vyno. Tai va, kaip kokie pizonai mes norim uzeiti i kelias vynines paragauti ko skanesnio. Parinkti, ka dar butu galima is Ciles i Lietuva atvezti. Nes Gato Negro jie patys cia nevertina, raukosi :)
Nors vyno ragavima ketinom pradeti tik rytoj, bet, kaip jau tapo desniu mums cia, vel susiduriam su besaikiai svetingais zmonemis. Uzsimane nusipirkti 'kokiu nors' vaisiu, sukam i pakeles darzinele. Apskritai - trumpas nukrypimas - kas sake, kad Pietu Amerikoj geras maistas, o as spjaudziausi - tai dabar jau sutinku, kad Cilej taip pat apstu gero maisto. Vaisiai - vienas maisto rojaus apraisku. Vis dar atsiranda kazkokie neaiskus, kuriu mes neragave ir pavadinimo nezinom. Vienas ju - tuna, kaktuso vaisius, Gonzalo isreklamavo, kaip labai skanu. Tai va, griztam i vaisiu pavesine. Pardavejai, pamate, kad mes valkatos-keliautojai, krauna mums maisus vysniu, persiku, damasko. Musu kuprines krauna i bagazine ir pasisauna pavezti i Santa Cruz. Bet pries tai dar maitina mus priespieciais, Lauris demonstruoja jiems savo vaikystes nuotraukas ir atvirukus su kryziu kalnu ir Ausros Vartu Marija. Del Ausros vartu Marijos jie vos nesipesa ir pagaliau laimetojas uzkisa atviruka uz ant sienos kabancio svento paveikslo. Kai jau isragaujam visus vaisius ir kompotus, vaziuojam i Santa Cruz. Pakeliui uzsukam i Viu Manent vynine. Vyno turizmas cia neblogai isvystytas - galima senu traukiniu vaziuoti is vynines i vynine, arkliais kinkytais vezmaiciais pasivazineti po vynuogiu plantacijas, prabangiai pietauti vyno rusiuose. Mums uztenka ir gurksnio kito vynelio :)
O dabar mes - Santa Cruz, pas senjora Maria. Ir siunciam jums tokia zine is Ciles - ne Macu Pikcu groziuose laime. Laime - daryti ko sirdis geidzia! Uztat mes ir valkataujam :)
La Serena - puikaus klimato miestas. Is vienos puses vandenynas, is kitos puses upe - dregmes pakanka augmenijai, ir miestas atrodo kaip oaze. Antras seniausias miestas Cilej, turi daugybe baznyciu, keleta kolonijines architekturos grozybiu. Bet cia musu globa perima Gonzalo, geologas is hospitality klubo. Vynu zinovas, maisto gurmanas ir siek tiek pedantas. Pas ji mes ragaujam Ciles vyna ir tradicini maista. As net receptus pradejau rasytis :) Gonzalo pasakoja daugybe istoriju is savo darbo, kai grisim, paprasykit Laurio, jis jums papasakos.
Siek tiek susipazine su La Serena, vaziuojam i rytus, i Vicuña. Ten esanti observatorija turi nedideli 30cm teleskopa. Mes tikimes per ji pamatyti kazi ka pietu pusrutulio padangeje. Tiesa sakant, idomiausias atradimas is dangaus stebejimo - kad plika akimi matomi Magelano debesys :)
Isvaziuodami is La Serena mes siek tiek neapsisprende. Ar vaziuoti i Valparaiso, ar vaziuoti tiesiai i pietus. Suzinoje, kad 'musu' fura vaziuoja i Rancagua, apie 90km pieciau Santjago, apsisprendziam. Praleidziam Santjago, Valparaiso - visus miestus gigantus, ir pasiliekam daugiau laiko pietu Cilei. Su sia fura patenkam i autoivyki. Vairuojant per Andu serpantinus, kabinoje kazkas pabyra. Vairuotojas uzdega sviesa dairytis, kas nukrito, tuo tarpu nukreipdamas zvilgsni nuo kelio. Kai vel i ji paziuri - mes jau nebeisipaisom i posuki, ir, is visu jegu sukdamas vaira ir stabdydamas, vistiek nuvairuoja vienu ratu i griovi ir fura pakrypsta beveik atsiremdama i slaita. Visa laime, kad i slaita, o ne i skardi :) Bet, atrodo, musu autoivykis ne toks ir baisus. Po keliu minuciu, gerai apsiziurejes, vairuotojas vel 'uzkelia' fura ant kelio.
Nakvojam netoli Rancagua, prie 'vokiskos' degalines. Siaip jau Ciles pietuose daug vokieciu imigrantu palikuoniu. Galbut del to jie ir tokie pazangus :) Ryte degalinej geriam kava ir nusiperku vietini 'kino' zurnala. Straipsniai - vien apie aktualiausius Holivudo filmus. Bet zurnalo viduryje - plakatas, kurio vienoje puseje - Dzeimsas Bondas, o kitoje - muilo operu diva. Parvesiu, galesit pasikabinti ant sienos :)Na, ir paskutinis etapas - siek tiek i vakarus nuo Panamerikanos, i Santa Cruz miesteli Colchagua slenyje. Cia, ir Maule slenyje, siek tiek pieciau, gaminama dauguma Ciles vyno. Tai va, kaip kokie pizonai mes norim uzeiti i kelias vynines paragauti ko skanesnio. Parinkti, ka dar butu galima is Ciles i Lietuva atvezti. Nes Gato Negro jie patys cia nevertina, raukosi :)
Nors vyno ragavima ketinom pradeti tik rytoj, bet, kaip jau tapo desniu mums cia, vel susiduriam su besaikiai svetingais zmonemis. Uzsimane nusipirkti 'kokiu nors' vaisiu, sukam i pakeles darzinele. Apskritai - trumpas nukrypimas - kas sake, kad Pietu Amerikoj geras maistas, o as spjaudziausi - tai dabar jau sutinku, kad Cilej taip pat apstu gero maisto. Vaisiai - vienas maisto rojaus apraisku. Vis dar atsiranda kazkokie neaiskus, kuriu mes neragave ir pavadinimo nezinom. Vienas ju - tuna, kaktuso vaisius, Gonzalo isreklamavo, kaip labai skanu. Tai va, griztam i vaisiu pavesine. Pardavejai, pamate, kad mes valkatos-keliautojai, krauna mums maisus vysniu, persiku, damasko. Musu kuprines krauna i bagazine ir pasisauna pavezti i Santa Cruz. Bet pries tai dar maitina mus priespieciais, Lauris demonstruoja jiems savo vaikystes nuotraukas ir atvirukus su kryziu kalnu ir Ausros Vartu Marija. Del Ausros vartu Marijos jie vos nesipesa ir pagaliau laimetojas uzkisa atviruka uz ant sienos kabancio svento paveikslo. Kai jau isragaujam visus vaisius ir kompotus, vaziuojam i Santa Cruz. Pakeliui uzsukam i Viu Manent vynine. Vyno turizmas cia neblogai isvystytas - galima senu traukiniu vaziuoti is vynines i vynine, arkliais kinkytais vezmaiciais pasivazineti po vynuogiu plantacijas, prabangiai pietauti vyno rusiuose. Mums uztenka ir gurksnio kito vynelio :)
O dabar mes - Santa Cruz, pas senjora Maria. Ir siunciam jums tokia zine is Ciles - ne Macu Pikcu groziuose laime. Laime - daryti ko sirdis geidzia! Uztat mes ir valkataujam :)
11 comments:
nu negaliu skaitau zinokit ir sypsaus:) kazkoks netiketas gerumas. vat po visokiu "melagiu" tikrai puikus metas manau jums atejo:))))) labai del to dziaugiuosi. taip ir nesuprantu kodel agurkas vaisius ir ar jis ten tikrai vaisius:) gal kazka ne taip suskaiciau:) siaip Ciles aprasymas laaaabai idomus, todel aciu aciu:) o Giedre tavo foto - super sauni! laaabai tu ten smagiai atrodai:) del tu atviruku ir lauktuviu manau jiem tikrai atrakcija, kaip ir jums turetu buti idomus ju visokie niekuciai ir neniekuciai, na pvz tradicijos(: o tu istoriju is Laurio apie to bicho darba - laukiu jau dabar;) labai noriu pamatyt dar foto ir tikrai dziaugiuosi kad jum ten taip pukiai einasi!:) manau smagus tas valkatavimas kai jis toks ir kai jis ten, kur jus dabar esat;) linkiu dar daug geru zmoniu jums tolimesniam kely!:) linkejimai!
Aciu uz grazu pasakojima! Labiausiai prajuokino dalis Ausros vartu Dievo motina. :) Kaip jums pavyki iki siol islaikyt tuos paveikslelius? Ar dar turit pasilike juodai dienai?
Tai Cile, kaip suprantu, visai civilizuota salis ane?
O tai kaip ten su tuo Pinochetu? Geras jis ar blogas? Ka sako tie laimingieji zmones? As tai vat BC skaiciau, tai vieni Cilieciai sako, kad isgelbejo sali nuo komunizmo, o kiti - kad nugalabijo bent 3000 nekaltu bendrapilieciu.
Gal teko pasikalbet su kuo nors patriotinem temom? Ar jie myli savo krasta? Cieliciai, peruieciai? Ar nevaro ju jaunimas "uzsikalt" i uzsieni? Koks ju santykis su "motina" Ispanija? Cia man kazkodel tiek klausimu staiga kilo, jei kartais neturetumet apie ka rasyt kita karta ... :)
Skyrelis klausimai-atsakymai.
Motules Lietuvos paveiksleliai ir Ausros vartu Marijos atvaizdai pradejo sparciai sekti Cilej, nes cia, kaip jau bandziau papasakoti, neimanoma bent viena diena su kuo nors nesusidraugauti. Ir kol kas tik cia zmonems labiausiai rupi, kas ta Lietuva, kaip ji atrodo, kokia ten politine sistema, is ko ji gyvena, kokia kalba sneka. Bet dar turim pora kryziu kalnu, triju kryziu, gedimino prospekto, nidos kopu.
Cile neitiketinai civilizuota. Kiek matem is Argentinos, Urugvajaus, Peru ir Bolivijos ir kiek girdejom apie Ekvadora, Kolumbija, Brazilija, sprendziu, kad dabar Cile yra cia pazangiausia ir neblogai atsiplesusi. Gonzalo, vaikinas pas kuri pagyvenom La Serena, gudrus zmogus. Man patiko, kaip jis apibudino kaimynus: Argentina visada buvo regiono sektinas pavyzdyzs, bet kai ja istiko didziule ekonomine krize, zmones pamate, kad pavyzdys buvo tik ivaizdis. Argentina gyvena savo slovinga praeitim, iesko i kaire ir i desine pazaduku, kurie galetu pakelti sali. O Cile tuo tarpu pati sau - kasa auksus, augina vaisius, gamina vyna, gaudo zuvis. Cile, manyciau gyvena siek tiek geriau nei Lietuva, o atmosfera cia lyg kokioje Vokiet-Ispanijoje :)
Pinochetas irgi vertas demesio. Visi vietiniai pasakoja, kad Cile suskilusi i dvi apylyges dalis - apie puse palaiko nuomone, kad jis buvo nusikaltelis, kita puse laiko, kad jis buvo gelbetojas nuo komunizmo. Jie turbut buvo gerokai isigasdine tokio komunizmo, kaip Sovietu Sajungoj. Be to cia, pietu amerikoj, kur ir dabar pilna ponu ir tarnu, matyt fazendu senjorai nebuvo pasiruose suteikti daugiau galimybiu vargingiesiems. Tai va, bet kol kas visi musu sutikti zmones - grieztai pries Pinocheta, labai grieztai. Gonzalo net svente jo mirti, o pankeliai su kuju ir pjautuvu Iquiquej grojo koncerta jo mirties garbei. As kiek pamenu kokias zinias apie Pinocheta - jis visada invalidas vezimelyje, sveikata jam niekada neleisdavo dalyvauti teisme, jis niekad nebuvo nuteistas. Gonzalo pasakojo, kad grizes i Cile jis atrodydavo visai sveikas, o ligas tik simuliuodavo. Prie Iquiques yra rasta masiniu valstybinio genocido auku kapavieciu, o vienas cilenas pasakojo, kad pasmerktuosius kariskiai nusaudavo, ir suristus ismesdavo is malunsparnio i vandenyna. Idomu man butu susitikti zmogu, kuris rezima pateisintu ir dar paaiskintu, kodel.
Apie patriotizma. Kiekvienoj saly tie patriotai kitokie. Kaip man pasirode, argentinieciai, urugvajieciai labiausiai linke isvaziuoti uzsidirbti ar gyventi kitur - i JAV, Ispanija. Argentinieciams, kuriu tevai, seneliai - europieciai, turi galimybe gauti tu saliu pilietybe. Jie labai megsta tuo pasinaudoti, nes, tarkim, turedamas Ispanijos pilietybe, gali laisvai keliauti po didele dali pasaulio. Argentinieciai siaip jau myli savo krasta, urugvajieciai sako, ka darysi, kaip yra taip yra :) Peru ir Bolivija - sunku supaisyti. Ten is tikruju kazkokios kitokios taisykles. Manau, vietiniai valstieciai, kurie dienu dienas eina su savo banda per kalnus, nakvoja paskubom surestoj palapinej - savaime suprantama savo kalnu gyventojai ir visoks kitoks gyvenimas jiems kaip koks kosmosas. I uzsieni isvaziuoti jiems labai sunku - gauti viza sudetinga, procesas daug bjauresnis, nei mums su JAV ambasada. Peru ir Bolivijoj imigrantu is Europos palyginti nedaug, vietiniai valstieciai matydami uzsienieti vis dar jauciasi lyg pries koki uzkariautoja - piktai snairuoja. Manau, didziosios mases yra savo gimtojo miestelio patriotai :) O Cilenai - tikri patriotai, bent jau kaip as suprantu patriotizma. Sako, isidemekit - Cilej zuvis - skaniausia. Isidemekit - Cile labai grazi. Dziaugiasi savo gyvenimu, patenkinti savo krastu. Aisku, jie irgi pamena apie savo slovinga Europos praeiti - Ispaniska ar Vokiska. Bet jie taip masiskai nekeliauja i Europa net pasizvalgyti, kaip argentinieciai ar urugvajieciai. Jiems patinka buti cilenais :)
Va, gal i koki puse klausimo atsakiau ;)
Oi, kaip juokinga, ziurekit, kaip pasaulis pazista Lietuva
:)))))))) luthewaina atstovai, papsakokit kur tokia yra?:)
Aciu,Giedrute!
Cia diskusijai:
kiekviena lazda turi 2 galus ir kiekviena tiese galima pratesti i abi puses. Mus pasiekdavo zodziai ir apie baisuji Pinoceta ir apie Franko rezima Ispanijoj. O ten nuvaziavus suzinojau,kad Franko isgelbejo Ispanija ir ta maciau zmoniu akyse. Kaip ir A.Smetonos laikais Lietuva suklestejo....(Ir Stalinas kazkam genijus kazkam zmogzudys.)
Prisiminkim normalaus pasiskirstymo kreive. Kas yra jos galuose?
Mama, labai jau cia uzlankstei su tom tiesem ir kreivem :) Pinoceto rezima, kaip ir bet kokia diktatura nemanau, kad verta labai slovinti... Taip, jis ivede griezta tvarka salyje ir sustabde ekonomikos griovima. Salis suklestejo ne jo valdymo metu, o isigalejus demokratijai, gal per paskutinius penkerius metus. Taigi, reikejo 15 metu, kaip ir Lietuvai, kad daugmaz atgaivinti ekonomika. Galima sakyti, kad Pinoceto valdzia sudare salygas sparciam ekonomikos augimui - nutiese Panamericana autostrada, sudare labai gera kalnakasiu kodeksa. Bet tada taip pat galima pateisinti ir Batka (Lukasenka) ar Putina, kurie tvirta ranka sluoja opozicija, tiesia kelius ir naikina mafija (palikdami tik sau palankia).
Gonzalo pasakojo, kad jo tetis budamas vienas is karininku padejo vykdyti Pinoceto perversma, bet po to pamates kokios yra Pinoceto uzmacios atsisake toliau tame dalyvauti, kaip ir kai kurie kiti karininkai. Del to jis buvo laikomas isdaviku.
Pinocetas pakeites konstitucija valde beveik 17 metu, o 1988 surenge referenduma tik todel, kad braskejo Sovietu Sajunga - pagrindinis pretekstas jam buti valdzioj ir saugoti nuo komunizmo :) Jis bande pratesti savo valdyma iki 1997 metu, bet zmones atsisake.
Iszudyti kitaip mananciu lyderius turbut yra vienas is lengviausiu keliu itvirtinti valdzia, bet turbut ne pats geriausias. Todel dauguma musu sutiktu zmoniu ir nepateisina Pinoceto.
Gonzalo paskojo, kad bjauriausia buvo stebeti kaip Pinocetas simuliavo liga, kad nestotu pries teisma uz masines zudynes ir kitus nusikaltimus. Dauguma jo bendrazygiu buvo nuteisti kaleti iki gyvos galvos, o jis liko nenubaustas. Kai Pinocetas buvo suimtas Anglijoje ir turejo stoti pries teisma, jis pasirode ratukuose. Isvenges teismo jis grizo i Cile ir oro uoste pries vaizdo kameras pakilo ir ratuku ir mojavo lazdele ore lyg visiskai sveikas diedas :) Argi cia ne demonstratyvus pasityciojimas?
Pasak Gonzalo, vienintele paguoda, kad jis mire zinodamas, kad daug zmoniu ji laike diktatoriumi.
Tai tiek..
P.S. Jo valdymo metu buvo zudomi ir kankinami ne tik komunistai, bet visi kas priesinosi diktaturai (is kaires ir desines)
Pamirsau parasyti, kad dabartines Ciles prezidentes Michelle Bachelet tevas Alberto Bachelet po 1973 perversmo buvo laikinai ikalintas ir kankinamas, o po to mire nuo sirdies komplikaciju. Del to ji atsisake dalyvauti Pinoceto laidotuvese.
Aciu, Laurynai! Grazios prieskaledines savaites!
Nesenai supratau, kad savo rasliavoje apie Pinoceta supainiojau viena dalyka: jo valia buvo nutiesta ne geroji Panamericana austrada, kuri eina per beveik visa ir kuria mes taip sekmingai tranzavom, bet Carratera Austral (kelias nr. 7) - nuo Puerto Mont einantis i pietus kelias kuris yra labai grazus, gana pavojingas ir labai pamegtas zydu :) Giedre siek tiek ji kazkur aprase.
Post a Comment